Pasaulio puslapiai - Suomių literatūros mėnuo

Aida Krilavičienė: „Suomiai daug ką mato ir vertina kitaip nei mes“

Vertėja Aida Krilavičienė į suomių kalbą ir literatūrą atėjo iš meilės vengrų kultūrai. Kai 1989 m. Kaune buvo įsteigtas pirmasis Vadybos ir kalbų koledžas, ten nuėjus paaiškėjo, kad žadėtos vengrų kalbos niekas nemokys, tik giminiškos – suomių. Taip, tarsi ir atsitiktinai, prasidėjo ilgus metus trunkanti draugystė su suomių literatūra. Šiame interviu kalbamės, kuo ypatinga suomių literatūra ir suomiškas gyvenimo būdas. Taip pat apie vertėjos darbo kasdienybę, skaitymo įpročius ir mylimiausias knygas.

 

Į suomių kalbą atėjote lyg atsitiktinai – iš meilės Vengrijai. Kuo Jus domino būtent Vengrija, jos kultūra ir literatūra?

Traukė Vengrijos kultūra apskritai, gal net ne literatūra labiausiai, o vengrų kinas, muzika. Bet žaviausia buvo kalba – aštrumas, neįprasti žodžių kirčiai. Nors šiandien atrodo, kad, ko gera, viliojo vien tų platumų atmosfera: neseniai perskaičiau vienos rumunų kilmės suomių rašytojos romaną apie postkomunistinę Rumuniją ir atmintyje iškilo dešimtasis dešimtmetis Vengrijoje.

 

Kokie Jūsų mėgstamiausi vengrų autoriai dabar?

Turbūt László Krasznahorkai, o įspūdingiausia jo knyga – „Šėtoniškas tango“. Puiki ne tik romano idėja, bet ir Vito Agurkio vertimas. Tai viena iš tų knygų, kurių tekstas traukia kaip liūnas ir visai nesinori iš jo kapanotis. Toks tekstas vertėją labai išsekina, bet jį įveikęs turbūt pasijunta panašiai, kaip į aukštą kalną užkopęs.

 

Papasakokite apie iššūkius, lydėjusius mokantis suomių kalbos.

Šiek tiek mokiausi Kauno kalbų koledže, atsiradusiame berods 1989-aisiais, bet tie mano mokslai dėl įvairių priežasčių gana greit baigėsi. Vis dėlto po jų liko keletas mokymosi priemonių, žinių ir noro. Lietuva tuomet išgyveno visokius virsmus, daug ko trūko. Apie suomių kalbos gramatikas ir žodynus tada galėjom tik svajoti. Laimė, Estijoje buvo galima gauti Petrozavodske leidžiamų vadovėlių, žodynų. Važiuodavau ten, susirasdavau ir galiausiai nutariau neužmesti šios kalbos.

 

Kada pirmą kartą apsilankėte Suomijoje? Ar prisimenate įspūdį?

Pirmą kartą į Suomiją važiavau gavusi kvietimą į kalbos kursus. Jau seniai buvau ne studentė, todėl į dabar įprastus universitetinius vasarinius mokymus man buvo gana sudėtinga pakliūti. Į viename Suomijos universitete organizuojamus kursus pakvietė Šiaurės šalių bendradarbiavimo asociacijos Norboteno padalinio žmonės. Į juos suvažiavę švedai, norvegai, danai net tarpusavyje šnekėjosi suomiškai. Pirmas įspūdis toks ir buvo – labai aukštas dangus ir maloni ausiai suomių kalba.

 

Kaip apibūdintumėte, kokia yra suomiška kultūra ir suomiškas gyvenimo būdas? Kiek jos yra Jūsų kasdienybėje?

Kultūros, taip pat ir gyvenimo būdo turbūt negalėčiau greitai nusakyti – per plati tema. Be abejo, tai ne tik sauna, aktyvus skaitymas, sportas ar panašūs dalykai. Man pačiai Suomija pirmiausia – lygių žmonių ir švarios gamtos šalis. Suomiai žinomi kaip santūrūs ir kuklūs žmonės, o šie bruožai tikriausiai daro lemiamą įtaką tiek visuomenei, tiek kultūrai. Šalis nemaža, ir šiaurinės dalies gyventojų charakteris, gyvenimo būdas kitoks nei pietinės. Man atrodo, kad suomiai daug ką mato ir vertina kitaip nei mes – globaliau, esmingiau. Stebiuosi labai brandžiu jų požiūriu į ekologiją, klimato permainas, greitai keičiančias ir buities įpročius. Prieš keletą metų vieno knygyno pardavėja įdėjo knygą į plastikinį maišelį ir atsiprašė, kad kitokio neturi.

Mano kasdienybėje Suomijos kultūros, žinoma, yra, tai – knygos, žinių laidos, filmai. Bet gyvenu Lietuvoje ir didelės priklausomybės nuo kitos šalies įpročių ar pomėgių neturiu, nors nesakau, kad man jie nepatinka.

 

Esate išvertusi daugybę knygų – ar išskirtumėte kurią nors iš jų kaip brangiausią?

Brangiausios turbūt tos, kurias dažnai prisimeni. Pirmas mano vertimas buvo Mikos Waltario „Sinuhė egiptietis“. Leidykla „Tyto alba“ romaną išleido 1997-aisiais, vėliau ne kartą perleido. 2009 m. kaip reikiant peržiūrėjau vertimą, nes nuo pirmojo leidimo buvo praėję dvylika metų, ir daug kas atrodė kitaip. Žinau, kad vertėjai šitaip peržiūri savo darbus, kai leidyklos ruošia pakartotinius leidimus. Tiek kartų „tikrinta“ knyga negali būti nebrangi.

Vis prisimenu ir Riikkos Pulkkinen romaną „Tiesa“ – labai poetišką, fragmentišką, prancūzų Naujosios bangos filmus primenantį kūrinį. Taip pat sudėtingą, bet įdomų Jussio Valtoneno romano „Jie nežino, ką daro“ vertimą.

 

Prieš keliolika metų gavote „Metų vertėjo krėslo“ premiją už  Mika Waltari romano „Mikaelis Klajūnas“ vertimą. Ar kolegų ir skaitytojų įvertinimas Jums, kaip vertėjai, daro įtaką?

Įvertinimai džiugina, bet turbūt jokios įtakos nedaro. Dirbu tą patį darbą, o premijos jo tikrai nesupaprastina.

 

Smalsu, kaip skaitote verstines knygas – ar priekabiai vertinate kolegų darbą, o gal kaip tik stengiatės įsijausti į istoriją ir nekreipti dėmesio į prastai išverstas vietas?

Bėda ta, kad turiu gal dešimt mylimų vertėjų ir iš to jų ratelio beveik neišeinu. Jau imdama į rankas gerbiamo vertėjo darbą žinau, kad laukia malonumas. Tie darbai turbūt man daro įtaką, nes juos skaitydama ir mokausi. Bet profesinė liga vis dėlto progresuoja – pasitaiko, kad besigėrėdama tekstu kokiai minutei atitrūkstu nuo istorijos.

 

Kaip manote, ar kalbinę klausą galima išsiugdyti, ar tai labiau įgimta?

Gal ir galima, bet per labai ilgą laiką. Kartais atrodo, kad tai įgimta.

 

Kokia esate vertėja – stengiatės išversti kuo greičiau, o tada grįžtate ir taisote, ar lėtai judate per tekstą ir taisote minimaliai? Kaip atrodo eilinė Jūsų darbo diena?

Stengiuosi išversti daugiau, paskui grįžtu ir perkratau kaip reikiant. Juolab kad dabar dažnai susiduriu su šiuolaikiniais autoriais, kurių tekstus verčiant reikia ieškoti įvairių mokslo žinių ir į jas pasigilinti. Atsitraukusi nuo teksto išsiblaškau, aišku, ir mintį pametu. Taisau nemažai, bet pasitaiko, kad vėl atitaisau.

Darbo dienos nuo vertimo dažniausiai nepradedu – pirmiausia nusimetu buities naštas, paskui sėdu dirbti.

 

Ką rekomenduotumėte perskaityti skaitytojui, norinčiam susipažinti su suomių literatūra?

Suomių literatūra labai įvairi ir kuo toliau, tuo labiau įvairėja ir margėja. Ankstesnių kartų autoriai romanuose paprastai iškeldavo vos keletą idėjų, beveik visiems rūpėjo išsikalbėti skausmingiausia – karo tema, atskleisti savo požiūrį į jo pasekmes. Pastarųjų poros dešimtmečių autoriai apie karą rašo mažiau, savo kūryboje į viską žvelgia plačiau, nuo „savo kiemo“ nueina labai toli.

Labiausiai žavi suomių autoriai, rašantys vaikams. Pati esu išvertusi tik porą knygų paaugliams ir kol kas neketinu imtis vaikų literatūros. Bet kolegės Viltarės Urbaitės ir Akvilės Giniotaitės darbus smagu skaityti. Kai kurie suomių autoriai, rašantys vaikams ar paaugliams, geba taip pateikti idėjas, kad suaugusiajam sunku atsitraukti. Tų knygų išminties paprastumas ir tikrumas įspūdingas. Kaip realistiško ir plataus žvilgsnio pavyzdžius paminėčiau Emmi Itärantos „Vandens skonį“,  Leenos Krohn „Pelikaną“ (vertė Viltarė Urbaitė).

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė