Įsižiūrėjimas, įsiklausymas į pasaulį, į gamtos ir žmogaus sąveiką gimdo tikslius, trumpus, bet daug talpinančius Alio Balbieriaus tekstus. Kai kuriuos nedidelius kūrinėlius galima apibūdinti kaip sustabdytas akimirkas, aprašytas, iš žodžių nuaustas fotografijas. Kartais tai trumpos novelytės, kartais eilėraščiai proza, kartais tiesiog minties blyksniai. Šią knygą reikia skaityti lėtai, mėgaujantis neskubriu žodžių šnarėjimu, įsiklausant ir įsižiūrint taip pat, kaip rašytojas įsižiūri į aplinką, į žmones ir gamtos reiškinius.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/As-zudziau-juru-zvaigzdes/

Šiame „Gyvosios poezijos“ serijos leidinyje pristatomas ne mums taip įprastas bendrine kalba parašytas A. Baranausko poemos variantas, o tarminis – būtent rytų aukštaičių, anykštėnų tarme užrašytas – tekstas („Anykszczũ sziłẽlys“), kurį įskaitė Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas.
Į šį poemos perskaitymą derėtų žiūrėti kaip į labai atsargų bandymą mėginti įsiklausyti į pusantro šimto metų senumo garsus. Tarminiame variante poemos grožis atsiskleidžia ypatingai, skaitymas balsu leidžia jį kitaip suvokti.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/anyksciu-silelis-8ho26/

Naujoje eilėraščių knygoje „Varna su baltu plūksnu“ Regina Katinaitė-Lumpickienė derina šiuolaikinio gyvenimo detales su laikui nepavaldžia praktine išmintimi. Poetės kalba pulsuoja gyvybiškumu, o eilėraščių subjektės santykis su aukštaičių uteniškių tarme tampa neatsiejama jos dalimi — per vilnijančius gimtosios tarmės žodžius užgimsta savivoka, įvairiausi prisiminimai ir,  žinoma, poezija.

www.patogupirkti.lt/knyga/varna-su-baltu-pluksnu.html