Anglakalbių šalių literatūra

Lietuvos nacionalinės bibliotekos statistikos duomenimis, grožinių knygų lietuvių kalba 2019 metais buvo išleista 1418 pavadinimų. Vertimai iš kitų kalbų sudaro net 53 proc. O iš šių 53 procentų daugiausiai išversta iš anglų kalbos: net 420 knygų. Tai kūriniai, atkeliavę iš JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Australijos, Airijos, Naujosios Zelandijos. Turime daug puikių vertėjų, verčiančių iš šios kalbos, kai pavardė dažnai yra kokybės ženklas. Skaityti  galime ne tik prozą, bet ir poeziją. Visada galime pasitikėti Rasos Drazdauskienės, Violetos Tauragienės, Zitos Marienės, Nijolės Reginos Chijenienės, Laimanto Jonušio, Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, Viltaro Alksnėno prozos vertimu, Mariaus Buroko, Dominyko Norkūno išversta poezija.

Kokios pastaruoju metu išleistos knygos jus sužavėjo labiausiai? Ką rekomenduotumėte skaityti draugui? Ką užsimerkę dovanotumėte bet kokia proga? Paskutinį metų mėnesį pasikalbėkime apie anglakalbę literatūrą, išleistą lietuviškai.

Viltaras Alksnėnas: vaikų literatūra – mano profesija ir gal net gyvenimo būdas

Viltaras Alksnėnas – ilgą laiką buvo paslaptingas vertėjas. Verčia geriausią klasikinę ir šiuolaikinę anglakalbių šalių vaikų literatūrą, jo vertimai pelno apdovanojimus, įtraukiami į mokyklines literatūros ugdymo programas, spaudoje pasirodo vienas kitas interviu, tačiau dar prieš gerus penkerius metus dar mažai kas žinojo tikrąją šio vertėjo pavardę – Viltaras Alksnėnas yra garsusis vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba. Su vertėju kalbame apie tai,  kokie nuotykiai atvedė prie vertimo ir kodėl sumanė pasirašinėti slapyvardžiu, apie reikšmingiausius vertimus, vaikų literatūros leidybą Lietuvoje ir kodėl taip menkai pažįstame tokių anglakalbių šalių, kaip Australija ar Naujoji Zelandija, vaikų literatūrą.

Gediminas Pulokas: „Karantinas literatūros madoms įtakos nedaro“

Vėlyvojoje paauglystėje lietuvių kalba perskaitytas Charleso Bukowskio romanas „Arklienos kumpis“ darė įtaką mano tolesnei kūrybai, norėjau išmokti rašyti panašiai kaip jis. Tuomet vertėjo Gedimino Puloko pavardė man nieko nesakė ir net nesusimąsčiau, kad po keliolikos metų su juo dalinsimės bendromis knygų lentynomis, kartais skaitysime bei komentuosime vienas kito tekstus arba ilgai ginčysimės, kodėl vienam knyga atrodo nepaprastai gera, o kitam – tik vidutiniška.

(Ne)pamiršta herojė ir jos misija

Julija Šukys, „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Vertimai suteikia galimybę susipažinti su naujomis literatūros srovėmis, aktualizuoti iki tol nenaudotas raiškos priemones ir iš naujo atrasti primirštas arba net visai užmirštas asmenybes. Sunku atsakyti, kodėl pasaulyje pripažinimo sulaukę asmenys savuose kraštuose lieka menkai žinomi. Pasaulio Tautų Teisuolei, žydų gelbėtojai lietuvei Onai Šimaitei skirta Kanados lietuvės literatūrologės Julijos Šukys monografija, kurią iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas, bando atsakyti į šį klausimą. Monografijos vertimas svarbus pirmiausia dėl to, kad leidžia iš šalies pažvelgti į savo kultūros atmintį, kurios centre – nacionalinių didvyrių panteonas.

Dominykas Norkūnas: „Namuose užsirakinę, prislėgti ir vieniši žmonės turi daugiau šansų tapti poezijos skaitytojais“

Dominykas Norkūnas – jaunosios kartos poetas ir vertėjas. Be daugybės publikacijų almanachuose ir kultūrinėje spaudoje, yra išvertęs Rimo Užgirio knygą „Tarp“ (kartu su M. Buroku ir E. Plateliu; „Kauko laiptai“, 2019), Jidi Majia‘o „Aš snieginis leopardas“ (kartu su S. Paliulyte; „Kitos knygos“, 2020), Jerome‘o Rothenbergo „Khurbn“ („Versus“, 2020). Taip pat jis kartu su bendraminčiais įkūrė „Bazilisko ambasadą“, leidžiančią verstinės poezijos čiabukus.

Didžiausias gyvenimas – sutvertas iš tamsošviesos

Nedažnai randu knygą, kurią skaitydama protarpiais turiu atsitraukti ir sau priminti: „Kvėpuok, Lina, kvėpuok“. Retai aptinku šitaip iki gyvuonies smingančius žodžius, kurie kelia aibę sumišusių jausmų. Atsimenu, kartą, dar gerokai prieš knygos pasirodymą, kalbėjausi su „Mažo gyvenimo“ vertėju Mariumi Buroku, jis dalinosi įspūdžiais apie darbo procesą ir kūrinio pobūdį. Marius sakė: „Tave turėtų kabinti“. Ir kabino, ne tas žodis, kaip stipriai. Ir puikus vertėjo darbas prie to labai prisidėjo.