Aš esu Greta. Augau Panevėžyje prie Petro ir Povilo bažnyčios. Ten važinėjau „Volga GAZ 24“, kuri anksčiu priklausė D. Banioniui, vėliau vienam mafijozui, paskui mano dėdei. Irklavau baidarę Nevėžyje, pamokas ruošiau senosiose kapinėse su cigarete dantyse, apsupta nebeskraidančių, iš lizdų išmestų varnų. Mokiausi mergaičių gimnazijoje, po to studijavau teologiją, o baigiau teatro režisūrą. Nors gyvenime atlaikiau ne vieną kovą už savo gyvybę ir žmogaus teises – mano bandymas dirbti nuoseklų, valstybinį darbą baigėsi po mažiau nei trijų mėnesių ir niekada nepasikartojo. Žiemą, kai tamsa Lietuvoje tampa nepakeliama, išvykstu gyventi į Braziliją. Kitu laiku gyvenu Vilniuje ir Valėnų vienkiemyje, kuriame praeitą žiemą likau ir parašiau šią knygą. Į ją sudėjau savo pasakas, vizijas ir kerėjimus apie moteris, pokalbius su mirusiais, du medinius bajerius Sevilijoje, Kristaus konfliktą su santechnikais, rudimentine aureole apsisupusios išmatos kritiką, mirtį, kuri yra morka, ir taip toliau. Dabar vėl artėja žiema. Prisirinkau kaulų. Liksiu Lietuvoje, rekonstruosiu skeletus ir melsiuosi.

Greta Gudelytė

Knygos viršelyje panaudota Ievos Trinkūnaitės iliustracija.

https://www.rsleidykla.lt/pk-konkursas/

Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri, dirbu kartais įdomų, tačiau apskritai ne itin reikšmingą darbą LR Seime. Mėgstu šeimos ir bičiulių draugiją, knygas ir įvairią keistą muziką.

Jauni menininkai mėgsta sakyti, kad į savo darbus įdėjo daug savęs. Manęs „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Pasirodau tik prabėgomis, tik kaip statistas, tik 75–76 psl. Manau, dėl to tik geriau. Neturėjau kūrybinės intencijos išlydyti vidinę savastį, paversdamas ją spaudos ženklų srautu. Norėjau, kad tiems, kas skaitys šias trumpas istorijas, jos teiktų malonumą, kokį keistiems (gerąja prasme) žmonėms teikia tūkstančio detalių dėlionės, lyginamoji kalbotyra ar juostinė fotografija. Bet štai paradoksas: atrodo, didžiausią skaitymo malonumą teikia tos knygos, kuriose siekiama šio to daugiau, nei tik suteikti malonumą.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/nedetektyvai/

Gyvenu Vilniuje, čia gimiau, augau ir mokiausi. Studijavau architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Dirbu architektų biure. Rašau laisvalaikiu.
Knygelėje rasite pirmuosius mano apsakymus, visus, išskyrus patį pirmą. Jie rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ar tikslo.
Sąsajų tarp siužetų ieškoti nereiktų – juos sieja tik temos, motyvai ir pasakojimo stilius. Kalbu veikėjo vardu, žiūriu jo akimis: tai, kas vyksta už jo akiračio ar suvokimo ribų, lieka neatskleista. Skaitytojui (drauge su veikėju) tenka spėlioti, kas ir kodėl nutinka.
Istorijų veikėjai – abstraktūs, be praeities, be vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Palieku jį svetimoje aplinkoje, keblioje padėtyje tarp nepažįstamų, abejingų ir negailestingų žmonių – tegu ieško išeities vienas, be draugo ar bendražygio, be paramos ar patarimo. Susidūręs su priešininku, jis paklūsta, vykdo nurodymus arba priešinasi, maištauja, bet pralaimi.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Viena-grazia-diena/

Knyga skiriama stebėtojams — tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus, susivejančius ir išsivejančius tarsi siūlų kamuolys. Jų lietimosi taškas — kartais lengvas stuktelėjimas petimi  prasilenkiant gatvėje, netikėtai sutiktas atidus žvilgsnis ar nugirstas iš pažiūros nereikšmingas žodis. Kaip visa tai paveikia tolimesnes susikirtusių gyvenimų trajektorijas? Jeigu tik Anuška nebūtų prapylusi aliejaus…
— Greta Dirmauskaitė

www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/romanai/Pazeme/

Kiti įvertinimai:

Metų knygos rinkimai: prozos knygos | Premija

Augustino Griciaus premija 2023