Atmintis ir vaizduotė šioje rinktinėje autoriui yra itin svarbios, galima sakyti, kad vaizduotė ir sukuria atmintį. Dar viena patraukli Alvydo Valentos poezijos ypatybė – skepsis, ironija, „apverstos“ vertybės.

Kai kuriuose eilėraščiuose netikėti intertekstų deriniai skatina filosofinio pobūdžio refleksijas apie laiką, tradiciją, vertybes. Autorius mėgina pasiekti pirmapradį visatos ritmą, vientisą laiką. Antai Persefonės mitas tampa būdu kalbėti apie pokarį, moteris (tautosakos mergeles) – partizanų ryšininkes ir tolesnį jų likimą, Sibirą, gyvenimą sugrįžus. Istorija kartoja mitą, nei dievams, nei žmonėms nėra jokios atvangos.

(Elena Baliutytė)

https://www.slinktys.lt/amerikos-atradimas-arba-vaizduotes-sokis.htmlb

Knygoje yra daug eilių apie XX a. pradžios baltarusių atgimimo poetus, gyvenusius ir kūrusius Vilniuje. Tarp jų buvo daug patriotiškai nusiteikusių kunigų, kurie ne tik rašė eilėraščius baltarusių kalba, bet ir bandė aukoti Mišias bažnyčioje savo gimtąja kalba, nors tais laikais tai buvo griežtai draudžiama. 2020 m. žymus žurnalistas Vytautas Žeimantas išleido knygą „Gimtuoju dvasingu žodžiu“, pasakojančią apie baltarusių kunigus, kurių gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi ir jo kraštu. Vienas iš jų Kazimieras Svajakas savo dvasininko karjerą pradėjo tame pačiame kaime, kuriame poetė Vanda Martinš baigė vidurinę mokyklą. Savo eilėraštį, skirtą V. Žeimantui, Vanda pirmą kartą perskaitė Rasų kapinėse prie poeto kunigo kapo per jo gimimo dienos minėjimą. Ten poetė dalyvavo kartu su baltarusių diasporos aktyvistais.

XXI a. pradžios kultūriniai atradimai ir pokalbiai
Šis esė rinkinys – tai asmeninė kelionė per XXI amžiaus pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais.
Mindaugas Kvietkauskas – literatūrologas, poetas ir eseistas, savo rašymu jungiantis kūrybą, mokslą ir lituanistikos darbus. Tiria ir verčia daugiakalbę Lietuvos literatūrą, Vilniaus poeziją. Yra kritiškas šiuolaikinių visuomenės reiškinių ir knygų vertintojas.
„Juk sunku patikėti atvirų horizontų pažadais, keliautojų laukiančiais stebuklais, jausmų bangomis, tobulybės vizijomis, persirgus šitiek idėjinių ligų, suvokiant šitiek istorinių tragedijų, sudužimų ir sunkių asmeninių klaidų, susikaupusių nuo XIX a. romantikų. Pažindami tokių fugų sukeltą skausmą, esame kur kas budresni ir atsargesni – artėjant prie pavojingos ribos, mums iškart užsidega perspėjimo lempelės, anot Peterio Sloterdijko. Negalima paneigti pamokų vertės: išties mokame vengti povandeninių rifų, laikytis racionalaus saiko ir atidumo kitam labiau negu praeities vizionieriai. Bet kartu slegia abejonė, ar apskritai bepajėgtume atsistumti nuo uosto pylimo, dar kartą išbandyti kelionės maršrutą, iš tiesų patys persirgti bent viena jūros liga ir įgyti savo imunitetą, o ne gintis išankstiniu įtarumu. Pasijoms ir paklydimams antiseptiškoje terpėje nukenksminta, nieko nebesivejanti tampa ir mūsų kūryba. Tačiau kokiu būdu ir ar dar galėtume vytis nutrūkusią fugą, pabandyti atsiliepti jos temai savo balsu ir su savo įgytu žinojimu?“

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/ese/Uosto-fuga/

„Vilniaus žodžiai“ – tai pagarbos Lietuvos sostinei, jos gyventojams ir pačios Schirin Nowrousian laikui Vilniuje išraiška. Ištisus trejus metus poetė gyveno ir dirbo miesto širdyje, susipažino su daugybe jo žmonių, nenuilstamai klajojo gatvėmis, skersgatviais, kiemais, taip pat po užmiestį ir aplinkines vietoves. Pro virtuvės langą jos žvilgsniui vėrėsi vieta, kur kadaise stūksojo didžioji Vilniaus sinagoga. Kuo įvairiausiai apdainavusi ir pagerbusi Vilnių ir jo žmones, ji užbaigia (ir kartu pradeda) rinkinį Juodkrantėje, Kuršių nerijoje, atsiradusiu atsisveikinimo tekstu, tarsi savotišku svajingu pažadu: pažadu tęsti giesmę – nusiteikimu apdainuoti daugybę kitų vietų piečiausioje iš Baltijos šalių.
Schirin Nowrousian (g. 1975 Bochume) – poetė, rašytoja ir vertėja iš anglų, taip pat prancūzų ir kitų romanų kalbų. Tarp daugybės jos veiklų – meninis skaitymas, moderavimas, performansas, dramaturgija, kalbų dėstymas, filologiniai ir filosofiniai tyrimai. Prancūzų, kaip ir vokiečių, kalba yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Kad ir kur atsidurtų, visur ją lydi gyvas ryšys su kalbomis. Nuo 2014-ųjų rugsėjo iki 2017-ųjų rugpjūčio ji atliko mokslo tiriamąjį darbą ir dėstė Vilniaus universiteto vokiečių filologijos katedroje. Gyvena kaime netoli Bremeno.

https://knygynas.biz/products/wilna-worte-vilniaus-zodziai

Ši istorija nutiko Vilniuje.
O gal Kaune?
Gal Varšuvoje, Berlyne, Romoje, Paryžiuje?
Antrojo pasaulinio karo metu tokia istorija galėjo nutikti bet kur Europoje. Tai pasakojimas apie berniuką ir mergaitę, apie karštą vasarą, skanų beigelį ir piktą varną. Apie tikrą draugystę, baimę ir viltį. Ir apie atmintį.

Marius Marcinkevičius – knygų vaikams rašytojas, poetas, prozininkas, gydytojas, keliautojas ir tėtis. Gražiausių knygų „Draugystė ant straublio galo“, „Maži eilėraščiai mažiems“ autorius. Už knygą vaikams „Sivužas“ apdovanotas dr. A. Petriko literatūrine premija. Jo knygos išverstos daugiau nei į dešimtį kalbų, pagal jas statomi spektakliai, kuriamos dainos vaikams.

Inga Dagilė – dizainerė ir vaikų knygų iliustruotoja. Jos iliustruotos knygos pelno apdovanojimus ir verčiamos į užsienio kalbas. Daugiausiai įvertintos knygos – „Drambliai ėjo į svečius“, „Istorijos skanėstai“.

https://tikraknyga.lt/knygos/akmenelis/