Lietuvių kalba – antrarūšė valstiečių kalba? 

„Išsilavinę žmonės ir didikai vartoja lenkų kalbą, svetimšaliai – vokiečių, valstiečiai – lietuvių...“ – taip Vilnių apibūdino XVI a. raštingas atvykėlis. Lietuvių kalba nuo seno buvo asocijuojama ne su aukštąja kultūra, o su valstiečiais. Vis dėlto lietuvių kalbos likimas susiklostė labai sėkmingai. Kitaip nei daugybė kitų pasaulio kalbų, ji pasiekė valstybinės kalbos statusą ir yra saugoma įstatymų. Tačiau valstybinė – dar nereiškia prestižinė. Kalba – portalas į kultūrą. Taigi prestižinė kalba = prestižinė kultūra (kultūros prestižas). Lietuvių kalbai būtų sunku konkuruoti su anglų, kinų ar, tarkim, prancūzų – nepasieksime tokio kalbėtojų skaičiaus ir kultūrinės dinamikos. Tačiau dabar svarbu, kad patys lietuvių kalbos vartotojai žinotų, jog per šią kalbą gauna tokios pat kokybės kultūrą, kaip per kitas kalbas. Ambicinga? Būtina! Važiuojam.

Lietuvių kalbai mirtis negresia

2019-aisiais pasaulyje suskaičiuota 7117 kalbų. Nors fiksuojama ir naujų, kalbų skaičius mažėja greičiau nei auga: pagal naujausius tyrimus, vidutiniškai per 4 mėnesius išnyksta viena kalba. 50 proc. dabar vartojamų kalbų išnyks per artimiausius 100 metų. Lietuvių kalbai išnykimas negresia, ji teisiškai įtvirtinta ir sėkmingai vystosi. Šiuo metu ji yra tarp 8,06 proc. valstybinių kalbų, vartojamų šalies politikoje, darbo aplinkoje, švietimo sistemoje, žiniasklaidoje ir kt.[1]

Kalbos mirtis prasideda drastiškai mažėjant kalbančiųjų ir ypač kai jos nebesimoko vaikai. Svarbi aplinkybė – atsiradusi dvikalbystė, kai ryškiai skiriasi dviejų kalbų statusas. Kitaip sakant, viena iš jų kalbėti apsimoka žymiai labiau – politiškai, kultūriškai, ekonomiškai. Tuomet viena kalba virsta lokalia namų šnekta, o kita – sėkmės ir geresnio atlyginimo garantu, ir ilgainiui pirmąja beveik niekas nebekalba.

Kalba neišvengiamai susijusi su kultūrine tapatybe ir visuomeniniu statusu (kas mokosi prancūzų, tikriausiai svajoja kartu išmokti ir mėgautis gyvenimu, o kas imasi kinų, turbūt pamąsto apie ambicingas ekonomines perspektyvas; kokios asociacijos su lietuvių kalba?..). Taigi už kalbos stovinti kultūra, prestižas ir išskaičiavimas – tvirtesnis kalbos išlikimo pamatas nei, tarkim, jos unikalumas, grožis ar brangios tradicijos. Dar kartą: kalba – ne vien savaiminė vertybė, bet ir naudingas instrumentas. Per ją ateina kultūra. Kuo kalba talpesnė, tuo naudingesnė ir tuo tvirčiau laikosi visuomenėje.

Valstybinė kalba – tinkamai susidėliojusios aplinkybės

Lietuvoje dvaro rašto kalba viduramžiais buvo rusėnų. Priežastis: pasamdyti vietinius rusėnus raštininkus buvo greičiau ir pigiau negu kviestis lotynų kalbos mokovus. Oficialia rašto kalba ji išliko iki 1697 metų, kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas įvedė bendrą kalbą – lenkų. Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje ir vedybos su Barbora Radvilaite 1547 m. buvo lemtingas posūkis lenkų kalbai tampant pavyzdine, verta mokytis. Tuo metu Europos mokslo lingua franca buvo lotynų.

XVI–XVII a. Lietuvoje gyvavo, galima sakyti, trys kalbų grupės. Pirmoji – rusėnų, lenkų ir lotynų, jomis buvo rašomi dokumentai, jas vartojo didikai, pasiturintys bajorai, miestiečiai ir dvasininkai. Prie antros kalbų grupės priklausytų lietuvių kalba, vyravusi Lietuvos kaimuose. O miestuose ir miesteliuose įsikūrę įvairių tautų žmonės (Kaune, Pajūrio krašte – nemažai vokiečių, Vilniuje – italų, prancūzų, Kėdainiuose – škotų, įvairiuose miesteliuose – žydų ir kt.) bendravo čia vyravusiomis ir gimtosiomis kalbomis, tai trečioji kalbų grupė.

Taip jau nutiko, kad būtent lietuvių kalba Lietuvoje galiausiai užėmė svarbiausios kalbos vietą, – o juk susiklosčius kitokioms aplinkybėms dabar būtume galėję kalbėti, pavyzdžiui, škotiškai...

Lietuvių kalba – sėkmingesnė už daugelį

Lietuvių kalbai, kad ir kokia sudėtinga buvo šalies istorija, pasisekė daug labiau nei, pavyzdžiui, po Britų imperijos padu atsidūrusiai škotų kalbai, nes dabar Didžiojoje Britanijoje ji turi tik regioninį statusą. Dar mažiau pasisekė oksitanų kalbai, egzistavusiai Prancūzijos pietuose, dalyje Ispanijos ir Italijos. Ji vos begyvuoja nicėnų (Niçard, Niçois, Nissart) ir dar kelių dialektų pavidalu. Tą patį galima pasakoti apie daugybę kalbų, kuriomis kalbėta daug amžių, bet dabar jos išnykusios arba nykstančios, nes stipresnės kalbos turėjo kultūrinį pranašumą ar / ir griežtomis valstybinės politikos priemonėmis nustelbė konkurentes.

 Tiesa, dabar pastebimas dėmesys mažoms vietinėms kalboms: Britanijoje kuriamos specialios mokyklos, nicėnų dialektą bandoma atgaivinti restoranų pavadinimuose, per vietinių žinių transliacijas, kai kur jos mokoma mokyklose. Taigi lietuvių kalba dėl tinkamai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir politinių sprendimų sėkmingai tapo valstybinė. To galėjo ir neįvykti.

Jonas Jablonskis lietuviu tapo Maskvoje

Prestižinės kalbos – t. y. tos, kuriomis kalbėjo diduomenė, mokslininkai ir politikai – ir kultūrų įvairovė į Lietuvą nešė pasaulio kultūros tendencijas. O juk tautų ribas peržengiančios prestižinės kalbos tam ir skirtos. Net ir nebūdama centru, Lietuva, nesvarbu, ar egzistavo kaip valstybė, ar ne, nebuvo izoliuota, nes visada čia buvo mokančiųjų Europos lingua franca lotynų ar kitas parankias kalbas.

Po paskutinio ATR padalijimo politiškai dominuojančia kalba lietuvių žemėse tapo rusų. Paradoksas, kad tuo metu būtent politiškai priešiškos imperinės rusų kalbos aplinka savotiškai lėmė, kad lietuvių kalba neilgai trukus atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo įteisinta kaip valstybinė.

Įdomu, kad mokėta rusų kalba leido lietuvių literatūros klasikams Antanui Baranauskui, Maironiui, lietuvių bendrinės kalbos tėvu vadinamam Jonui Jablonskiui ir kitiems studijuoti Rusijos imperijoje. Tuo metu, kai J. Jablonskis studijavo Maskvoje, tarp filologų buvo populiaru domėtis mažomis senomis kalbomis ir paskaitose jam buvo dėstoma remiantis... lietuvių kalbos pavyzdžiais. Būtent studijuodamas Maskvoje J. Jablonskis priėmė lietuvišką tapatybę, nes iki tol save laikė lenku, mokėjo 7 kalbas. Himno autorius Vincas Kudirka, nors ir kilęs iš valstiečių, žinia, taip pat buvo priskyręs sau lenkiškąją tapatybę ir net gėdijosi viešai su tėvu kalbėti lietuviškai. Nei juos pasmerksi, nei ką: lenkų kalba ir lenkiška tapatybė asocijavosi su aukštesniu statusu.

Valstybinė kalba nuo 1922 m.

Taigi susiklostė tokios aplinkybės – susibūrė tarptautinį išsilavinimą gavusi ir europietiškas tendencijas išmananti entuziastinga ir ambicinga lietuvių inteligentija, Rusijos imperija 1904 m. panaikino lietuvių kalbos draudimą ir legalizavo mokyklas. Ir 1922 m. dėl atitinkamo lietuvių intelektualų susipratimo ir palankių istorinių bei politinių aplinkybių ir sprendimų lietuvių kalba tapo valstybinė.

Įdomu, kad kalbai prireikė net 4 metų po valstybės sukūrimo. Anot istoriko dr. Tomo Balkelio („Lemtingi metai“, 2019), inteligentų žmonos bajoraitės, o ir kai kurie inteligentai atsikuriant Lietuvai kaip tik mokėsi lietuvių kalbos. Valstybingumas ėjo pirmiau nei kalba: žmonės, kurie užsiėmė politika ir buvo geriausiai išsilavinę, nebuvo kilę iš lietuvių valstiečių. Inteligentai pradėjo tyrinėti kalbą, ją gryninti ir plėtoti, rinkti tautosaką (bet be keiksmažodžių, nesgi negražu) ir dainas, rašyti žodynus – didžiuliai darbo kiekiai. Tautų pavasario dvasia eiti prieš feodalizmą ir priespaudą įkvėpė pagaliau palaikyti labiausiai užguitus žmones. Valstiečiai-būrai tapo madingu ir kietu reikalu, pagaliau susidomėta, o kokia gi jų kultūra. Ir galiausiai nuspręsta: lietuvių-valstiečių kalba taps valstybinė.

Prestižas sovietmečiu

Sovietmečiu lietuvių kalba prarado valstybinės kalbos statusą, bet 1961 m. buvo įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, galima sakyti, tęsusi J. Jablonskio darbą – toliau norminusi kalbą, tik pagal savo laiko supratimą. Iš esmės tą patį ji tebeveikia ir dabar. Ten dirba kvalifikuoti žmonės, aš jiems drąsiai skambinu norėdama pasikonsultuoti dėl kokio keistesnio kalbos stilistikos atvejo, jie visada nuramina ir pataria. Rimtai.

 Kartais teigiama, kad tarybiniais laikais lietuvių kalba labai kentėjo. (Reikia turėti omeny, kad sovietmetis buvo skirtingas. Po Stalino nusikaltimų tarybinė epocha dar tęsėsi daug metų, ne kartą keitė savo veidą. Po baisių praradimų pokariu ir tremčių tauta ir kalba vis dėlto išliko.) Taigi reikėtų atsisakyti arba tarybinio relikto VLKK, arba menkai argumentuojamo, bet jau lyg ir savaime suprantamo teiginio, kad lietuvių kalbai tada buvo labai labai blogai.

Aprimus laikams ir nutolus karui, suklestėjo leidyba lietuvių kalba ir lietuvių rašytojai bei vertėjai į lietuvių kalbą uždirbdavo krūvas pinigų. Pinigai = prestižas. Anot buvusio Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktoriaus V. Sventicko: „Už storą, dideliu tiražu pasirodžiusį romaną išeidavo automobilis“. Net jeigu tokia kultūros politika buvo visuomenės „nuraminimo“ strategija su ideologijos kvapu, vis dėlto kalba išliko. Išugdytos kelios puikių vertėjų ir redaktorių kartos – dabar tai vadinama legendine „Vagos“ mokykla“ („Vaga“ tuo metu buvo vienintelė grožinės literatūros leidykla).

Be to, kasdienybėje lietuvių kalba galėjo reikšti dar ir orią nekonformistinę poziciją: biurokratas arba nemalonus tipelis gatvėje klausia ko nors rusiškai, o tu imi ir atsakai lietuviškai. Tai galėjo virsti ir muštynėmis. Kai kuriuose sluoksniuose tai buvo to meto kieta, cool, pozicija. Cool = prestižas.

Vėl valstybinė nuo 1988-ųjų, bet 2019-aisiais prestižo trūksta

Valstybine lietuvių kalba vėl paskelbta 1988 m., dar tarybmečiu. Dešimtajame dešimtmetyje dingo tie buvę dešimttūkstantiniai tiražai, o kalbos norma buvo ypač paveikta kontroliuojančio postsovietinio nacionalizmo bangos – daugelis skolinių atrodė kenksmingi kalbai, taisytini, lituanistai tapo griežtais kalbos puristais. Tik 2013 m. didžiulis nevartotinų skolinių sąrašas, laimė, buvo liberalizuotas. 2019 m. buvo pergalingai panaikintas ir „didžiųjų klaidų“ sąrašo statusas. Mano sena svajonė pagaliau išsipildė – už nenormiškai pavartotus kalbos pavyzdžius žmogus jau nebegali būti nubaustas pinigine bauda kaip anksčiau. Prestižas tikrai nesiasocijuoja su priespauda, vadinasi, mažėjant prievartos prieš kalbą auga kalbos prestižas.

Tačiau, kaip oficialiai 2019 m. teigė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, lietuvių kalbos prestižas yra žemas, jį reikia kelti. O kaip? Lietuvių kalbai tapti išties prestižinei, interneto laikais lenktyniauti, tarkim, su anglų yra tikras iššūkis. Lietuvių kalba ir kultūra, ypač kaip politiškai įtvirtinta, – dar labai jauna. Nedaug kalbėtojų ir tokia maža ekonominė ir politinė galia – kaip pakviesti šią kalbą mokančius žmones ne tik kalbėti, bet ir skaityti, žiūrėti naujienas lietuviškai? Reikia pasiūlyti gerą kokybę prieinamomis sąlygomis ir gerai išviešinti.

Kultūra = kokybė

Svarbu priaugti iki supratimo, kad mokytis nori ne iš bet ko, bet iš geriausių pavyzdžių, bendrauti tik su tais, kuriuos gerbi. Suprasti, kad savo kambaryje nori gero stalo, idant galėtum prie jo gerti gerą kavą iš gražaus puodelio ir nustebinti draugus ypatinga vakariene, kad nori gyventi su meno kūriniais, o ne fototapetais. Gyvenimas per trumpas pasitenkinti vidutinio gerumo (= vidutinio prastumo) dalykais ir antrarūšiu turiniu. Taigi norint, kad žmonės vartotų lietuvių kalbą, reikia, kad per ją būtų prieinami geriausi pasaulio kultūros pavyzdžiai ir kokybiška informacija. Kad lietuvių kalbos vartotojas, skaitydamas ar klausydamas lietuviškas žinias, gautų ne prastesnę informaciją negu išsilavinęs bet kokios kitos pasaulio šalies gyventojas, kad galėtų kaip lygus su lygiu diskutuoti ne tik apie savo kiemo, bet ir apie pasaulio aktualijas, mokėtų analizuoti socialinius ir politinius pasaulio reiškinius.

Taigi vien tik siekis „išlaikyti“ lietuvių kalbą kalbos vartotojų nepaveiks. Čia kvepia tam tikru „kultūriniu pasiaukojimu“, kuris dešimtajame dešimtmetyje buvo būdingas vyresnės kartos inteligentams. Dabartinė kūrybinė klasė nesiaukoja. Ji gyvena pasaulio ritmu ir uždirba pinigus. Prestižas yra argumentas. Prie jo gali prisidėti kiekvienas, daug kas vienaip ar kitaip ir prisideda. Įskaitant influencerius (tarkim, malonu skaityti reklamos guru Tomo Ramanausko tekstus, savo kalbos braižą turi Dovilė Filmanavičiūtė, mėgstu talentingojo Olego Šurajevo postus), socialinių tinklų dalyvius, komentatorius.

Tačiau dar trūksta. Jeigu lietuviškai galėtų lengvai rasti geros kokybės patikimą informaciją, daug kas gal toliau ir neieškotų. Ir tenkindamasis lietuvišku turiniu nesijaustų būras. Toks tikslas. Bet ne viskas taip paprasta.

Lietuvių kultūrą būrų kultūra daro komercinė TV

Nepriklausomybė pagimdė Lietuvos pramogų pasaulį ir komercinę TV. Po ilgo bado pramogų industrija asocijavosi su Vakarais ir laisve, daugelis čiupo ją kaip išalkęs čiumpa šokoladuką „Snickers“. („Išalkai? Čiupk „Snickers“.“) Bet netrukus alkis tik sustiprės.

Prisimenam laidą „Srovės“ su verkiančiais žmonėmis stambiu planu, „Dar ne vakarą“ su negrabiu viliotiniu, kuris anuo metu atrodė (bent man) kaip didžiausia drąsa ir laisvė, „Aukselį“ su stiklinę aliejaus už 10 litų išgeriančiu sostinės Gedimino prospekto praeiviu. Charakteringas pavyzdys, kaip elgėsi beveik 20 metų katalikybę išpažįstančio Rimo Šapausko personažas gūdžiais 2003-iaisiais: ateidavo į užkulisius ir Lietuvos muzikantams į akis prie kameros sakydavo: „Tu varai šūdą!“ Ir žiūrėdavo, kaip jie reaguos. Tokie epizodai prisidėjo prie atitinkamos bendravimo kultūros šalyje įtvirtinimo. Kaip ir filmas „Greiti ir įsiutę“ – turbūt dauguma prie Nemenčinės plento iki šiol esančių dirbtinių gėlių vainikų žuvusiems kelyje yra padėti bachūrams, kurie buvo matę tą filmą. O filmas gi apie nesaugų vairavimą. Tokie buvo laikai. Iš visiškos valstybinės kontrolės pereita į gryną komerciją negalvojant apie pasekmes. Tuo metu atsakomybė tiesiog nebuvo ant bangos.

Dabartiniais laikais, kai daug daugiau puritonizmo nei dešimtajame dešimtmetyje, net keista, kokios seksualizuotos buvo reklamos. Taigi nuo to laiko visuomenė pasikeitė. 2020-aisiais matydami tą dešimtojo dešimtmečio atmosferos produkciją kitomis akimis, skaitydami krūvą naujų romanų apie tą laiką, galime konstatuoti: ta epocha baigėsi ir prasidėjo kita.

Tačiau įdomu, kad komercinė TV nepasikeitė iki šiol. 2019 m. lapkričio pradžioje per vienos iš populiarių komercinių TV žinias rodė ilgą reportažą apie NATO karius, buvo pasakojama, ką jie valgo savo bazėje Pabradėje – ogi lašišą valgo! Ir dar jų labai gera sporto salė: karys iš Teksaso sakosi daug kur buvęs, bet tokios geros dar nematęs…

Tokios žinios 2019 m. – blogis. Todėl, kad tie, kurie žiūri LNK žinias, ima labai skirtis nuo tų, kurie žiūri BBC žinias. Komercinė TV tampa socialinės segregacijos priemone. Komercinė TV skirta specifiniam žiūrovui, kurį galima pavadinti labiausiai apkiautusio Donelaičio būro avataru XXI amžiuje Gerai bent tiek, kad LRT žinios laiko aukštesnę kokybę. Dabar, kai yra daug alternatyvų, atsiranda labai ryškios klasės: kas kokią kultūrą vartoja. Palaikyti žemiausią lygį = žeminti žmones. Bet verslas yra verslas.

„Neskaitau lietuviškos žiniasklaidos“

Prieš 20 metų buvo geras tonas pasakyti: „Neklausau lietuviškos muzikos.“ Prieš 15 metų: „Neturiu ir nežiūriu televizoriaus.“ Neatsispirsiu pagundai pacituoti ir keletą lietuviškų portalų antraščių, keliančių norą 2020 m. pasakyti: „Neskaitau lietuviškų portalų.“ 

„Su Nelly Paltiniene draugai jau atsisveikino Vokietijoje: vyras Arvydas stebina savo stiprybe“ – KAM reikia taip rašyti apie gedintį žmogų? Gedulas = humoras?;
„Vilniuje 3 val. nakties skambėjo varpai: žmonės išsigando, kad rusai puola arba popiežius mirė“. Antraštė – bulvarų bulvaras, o čia – vienas geresnių portalų; vertėtų tiesiog užbaigti žodžiu „varpai“).

„Ukmergės benamis jaučiasi laimingas: parodė, kaip gyvena ir ką valgo“. Sociologui gal ir galėtų būti įdomu, bet keista, kodėl viename didžiausių portalų šis pranešimas buvo iškeltas tarp pagrindinių naujienų...

„Ukmergėje žūtbūtinė ugniagesių kova dėl alaus baro“ – o čia jau beveik poezija, rafinuoti žaidimai su kalba, kiek prasmių atsiveria! Nors šiuo atveju daugiaprasmybė kaip tik rodo prastą stilių.

„Sukrečianti olandų akcija prie Rusijos ambasados: išrikiavo 298 tuščias kėdes numušto lėktuvo MH17 keleiviams atminti“. Žodis „sukrečianti“ labai nupigina šią antraštę – bet prideda paspaudimų – klikų.)

„Italijoje gyvenantis lietuvis papasakojo, kaip vyksta apsipirkinėjimas: visi privalo laikytis 6 auksinių taisyklių“ – didžiulę lietuviškų portalų antraščių dalį sudaro pavyzdžiais su žodžiu „lietuvis“. Tai rodo menkinamą požiūrį į skaitytoją: skaitytojas provincialus, jam neįdomus pasaulis, tik jo paties kiemas, t. y. kiti lietuviai. Labai prastina bendrą lygį. Variantas: „Apsiperkant per karantiną dėl koronaviruso Italijoje galioja 6 taisyklės“ – beveik dukart trumpesnė, visai aiški, ori.

Arba: „Lietuvoje skelbiamas karantinas: įvedami nauji ribojimai, uždaromos parduotuvės“ – paniką kelianti antraštė, nes maisto parduotuvės neuždaromos; skirta ne informuoti, bet sudirginti per neteisingas asociacijas (juk pirmiausia pagalvoji apie maisto parduotuves).

Gal kas pasakys, kad iš antraščių nereikia nieko spręsti, čia tiesiog verslas, ir tiek. Bet jos pratina prie prastos kokybės, formuoja atitinkamą skonį ir įpročius. Tokios ir panašios antraštės dirgina. Jos orientuotos į labai žemo lygio skaitytoją, kuriam reikia ne informacijos, o dirgiklių. Jis priklausomas nuo dirgiklių. O jei žmogus nori ko nors geresnio ir moka bent vieną užsienio kalbą, greičiausiai neskaitys populiariausių lietuviškų portalų, kol jie nepakils iš provincialumo žemumų.

Kad viskas neatrodytų taip vienareikšmiškai blogai ir į vienus vartus, iš LT portalų dažniausiai atsidarau ir nenusiviliu: lrt.lt, madeinvilnius.lt, 15min.lt kultūra, „Verslo žinios“ (bet paprastai būna brangi prenumerata), patinka LRT radijas.

Ne prievolė, o malonumas

Lietuvoje mokslo lingua franca kai kuriose srityse tampa anglų kalba, kaip ir daugumoje Vakarų šalių. (Kalbos institucijos sako, kad tai yra grėsmė lietuvių kalbai.) Kažkada Europoje tokia kalba buvo lotynų. Mokslas neturi būti tautinis. Kur kas svarbiau, kad Lietuvos mokslininkai dalyvautų pasaulio mokslo gyvenime, o ne būtų lietuviški mokslininkai. Taip pat teisinga būtų pasirūpinti, kad naujausi mokslo – pasaulio mastu – tyrimai lietuvių kalba būtų patraukliai išaiškinti plačiajai visuomenei. Šiuo metu geriausiai tuo rūpinasi leidyklos, kurios verčia mokslo populiarinimo knygas, pvz., leidykla „Kitos knygos“.

Jau atsiranda ir rimtai mokslo populiarinimu užsiimančių jaunų žmonių, pavyzdžiui, Goda Raibytė, Kastytis Zubovas ir kiti. Taip pat puslapių: mėgstu portalą technologijos.lt, psichika.eu. Bet tarpinė mokslo populiarintojų grandis, kuri aukštu lygiu, bet patraukliai ir nuolat perteiktų visuomenei žinias apie įvairias mokslo sritis, turėtų veikti sistemiškiau.

Taigi didesnis blogis už anglų kalbą Lietuvos moksle yra prasta mokslo sklaida lietuvių kalba. Lietuvių kalba bus stipri, jeigu bus vartojama ne iš prievolės (akademijoje), bet su malonumu (per aukšto lygio žiniasklaidą).

Prestižinė lietuvių kalba – vertimuose

Pasikartojam: prestižinė kalba yra vartai į praturtinančią, neprovincialią pasaulio kultūrą, tai ne lokali kalba. O kiekvienas grožinės literatūros kūrinio vertimas – naujas kūrinys lietuvių kalba, tampantis jos faktu, praplečiantis ją. Turbūt dėl to vertimai šiuo metu apskritai labiausiai kelia kalbos prestižą. Vertėjas moka visus lietuvių kalbos registrus: norminę kalbą ir kelias žargono atmainas, esant reikalui sukuria naujų žodžių. Lietuvių kalba per vertimus įrodo esanti visiškai pakankama pasauliui perteikti. Kas gali būti maloniau negu savaitgalį pabūti ar dieną pradėti, tarkim, su amerikiete Lucia Berlin ar Olga Tokarczuk iš Silezijos, ar Shakespeare’u. Kokybė. Malonumas. Kultūra.

Jeigu man reikėtų paminėti tris pačius mylimiausius pirmiausia į galvą šaunančius skaitytus vertimus, dabar tai būtų Avromo Sutzkeverio „Žaliasis akvariumas“, kurį iš jidiš kalbos išvertė Mindaugas Kvietkauskas, Alexandreʼo Dumas „Trys muškietininkai“ (išvertė O. Saudargienė – klausiausi audioknygą, dėl geros kalbos patyriau didžiulį džiaugsmą) ir J. Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (iš anglų k. išvertė Marius Burokas). Ši buvo vienas iš pirmųjų mano rimtų redagavimų, ir dirbdama supratau, kad lietuviškai galima išversti kiekvieną idiomą – kad ir savais žodžiais, bet mintį perteiksi! Be teksto malonumo, dar ir tikra atradimo laimė.

Vertėjai ir redaktoriai

Vertėjai ir redaktoriai ypač svarbūs, kad kalba būtų aiški, stilinga ir kad per ją tinkamu lygiu būtų perduodama informacija, idėjos, kultūra. Šiuo metu nėra sisteminio lietuvių kalbos redaktorių rengimo valstybiniu mastu. Realiu mokymu paprastai užsiima leidykla (ar kita įstaiga, kur įsidarbina jaunas redaktorius). Tai atima daug laiko, nepasiteisina, jeigu žmogus nusprendžia, kad per sunku, ir viską meta. Kodėl neįkūrus redaktorių mokyklų ar neskyrus tam daugiau dėmesio aukštosiose mokyklose? Ne šiaip sau, o dėl lietuvių kalbos prestižo.

Šiuo metu lietuvių kalba konkuruoja su didelėmis ir labai prestižiškomis kalbomis, labiausiai jaučiame konkurenciją su daugiausia kalbančiųjų turinčia anglų. Dabar leidykloms akivaizdu, kad knygas reikia rengti taip, jog žmogus, paėmęs vertimą, nesakytų: „Ai, čia vertimas, geriau skaitysiu angliškai.“ Po 90-ųjų labai kritusi vertimų ir leidybos kokybė dabar vėl atsigauna, bent kai kuriose leidyklose – skaitytojai jau moka atsirinkti.

Veržlios ir skaitytoją gerbiančios leidyklos dabar įtikina jį ar ją, kad lietuviškai skaityti verta: skaitai gimtąja kalba, ir kokybė ne prastesnė nei originalas. „Kitos knygos“ negrožinėms knygoms dažniausiai kviečiasi į pagalbą konsultantus ar mokslinius redaktorius. Vadinasi, atėjo laikas, kai knygos lietuviškai parengiamos taip pat gerai, kaip ir parašytos populiariausia pasaulio kalba. Tai yra vertimų prestižo įrodymas.

Aišku, verčiama ne vien iš anglų. Tekstai iš kitų kalbų lietuviakalbiam skaitytojai tampa pasiekiami VIEN TIK vertėjo ir redaktoriaus dėka. Taigi, veriasi epochos, šalys, pasauliai. Reikia tai įsisąmoninti. Vertėjų ir redaktorių darbo įkainiai turi kilti. Mūsų rinka maža, todėl be valstybės leidyklos dažnu atveju neišsiverčia.

Vertimų politika ir leidyba

Lietuvoje veikia Literatūros vertėjų sąjunga, kuri kasmet renka kokybiškiausių vertimų rinkinius. Yra teikiama „Vertėjo krėslo“ premija geriausiam vertėjui. Yra ir antipremija už prastus vertimus, teikiama kasmet balandžio 23 d. 1616 m. tą dieną mirė Miguelis de Cervantesas, Williamas Shakespeare’as ir Inca Garcilaso de la Vega, vėliau ši diena paskelbta Pasauline knygos ir autorių teisių diena.

 Taigi, skaitytojai gali orientuotis, kas yra kas. 15min.lt kultūros rubrikoje kasmet renkamos vertingiausios metų verstinės grožinės ir negrožinės knygos, nuolat rašomos knygų apžvalgos. Tai irgi didina sklaidą, padeda skaitytojams atsirinkti. Nekalbant apie kultūrinius leidinius ir kitus kanalus. Tiesa, dominuoja trumpos apžvalgos, išsamių kritinių recenzijų, pasiekiančių plačius sluoksnius, mažoka.

Vertimų ir apskritai leidybos politika Lietuvoje gera. Palyginti su Latvija ar Estija, Lietuvai pirmiausia pasisekė todėl, kad šalyje yra daugiau žmonių, mokančių lietuviškai, nei Latvijoje – latviškai ar Estijoje – estiškai. Vilniaus knygų mugė – didžiausia Baltijos šalyse. Turime tarptautinius festivalius „Vilniaus lapai“, „Paviljono knygų savaitgalis“, „Open Books“.

 2019 m. gruodžio mėn. pirmame Lietuvos kultūros tarybos ture paremti 24 knygų vertimai. Kasmet vyksta du tokie šaukimai, kvalifikuoti reguliariai rotuojami ekspertai vertina knygų leidybos (kitos ekspertų grupės – kitų kultūros sričių) paraiškas ir kritiškai pažiūrėję skiria valstybės finansavimą. Ši sistema labai palaiko lietuvių kalbos sklaidą ir, kadangi vertimai atveria pasaulį, o pasaulinė kalba yra prestižinė kalba, – kelia lietuvių kalbos prestižą.

Be to, per ekonominį pakilimą žmonės ir patys ėmė labiau domėtis kokybiška literatūra, verstine taip pat. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, leidžianti daug grožinės, taip pat ir verstinės, literatūros, tiražus dažnai ir kartoja. Anot vyr. redaktoriaus Sauliaus Repečkos, iš verstinių knygų šiuo metu sėkmingiausia Taros Westover „Apšviestoji“ (tiražas artėja prie 13 000), Gail Honeyman romanas „Eleonorai Olifant viskas gerai“ (tiražas – beveik 6 000 egz.). Vėlgi: skaitymas – tai kalbos vartojimas ne dėl prievolės, o iš malonumo. Tai ir reikia palaikyti.

Kalbos prestižo kėlimas per internetą

Internetu turi būti pasiekiamos geriausios knygos (skaitomos ir klausomos!). Valstybė turėtų investuoti, kad Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys lietuviakalbiai literatūrą, straipsnius skaitytų, žinių ir tinklalaidžių klausytųsi lietuvių kalba. Kad jaustų lietuvių kalbą kaip didžiulį privalumą, pasaulyje orientuotis padedantį įgūdį, kad žinotų, jog per šią kalbą kyla žinių lygis.

Norint kelti kalbos prestižą valstybiniu mastu, geriausiais kūriniais internete turėtų pasirūpinti valstybė – kad nenukentėtų nei autoriai, nei vertėjai, nei leidyklos. Galėtų būti online bibliotekos, iš kurių negalima pasisavinti, bet galima skaityti, kada nori ir kiek nori. 

Koronaviruso proveržio metu nemokamai atveriami „Vyturio“ lobiai: skaitmeninės knygos; garsinės knygos. Puiku! 78 nemokamos garsinės knygos yra čia. El. knygas jau galima nemokamai skolintis ir iš Mažvydo bibliotekos, dabar jų ten yra 2000, bet daug iš jų – labai nišinės: „Lietuvių terminologijos aspektai“ ar „Vertybiniai popieriai Lietuvoje“. Dar veikia el. knygų platforma milzinas.lt.

 Butų neblogas planas atkurtos Lietuvos 40-mečiui parengti vieną patogią elektroninių ir garsinių knygų platformą, nemokamą arba už simbolinę kainą. Reikėtų ją nuolat pildyti naujomis knygomis, vertimais. Kitas žingsnis – ją išreklamuoti.

Kultūra – tai pagarba sau bei kitam ir žinojimas, kada kas tinka

Kalba, kurią žmonės vartoja ne pasiaukodami dėl jos išlikimo, bet savo noru, turi daug atmainų: be norminės, daug skirtingų žargonų (žr. Roberto Kudirkos didįjį žodyną, kur galima rasti ne tik kalinių, bet ir gydytojų, mechanikų ir kt. žargono). Laisvai besivystanti kalba talpi.

Svarbu žinoti, kaip ir kada vartoti tas skirtingas kalbos atmainas, koks tonas tinka vienoje ar kitoje situacijoje. Kartais net ir oficialiuose renginiuose atsiskleidžia patirties stoka ir stengiantis pajuokauti išsprūsta replikų, kurias galima vertinti kaip nepagarbias. To aukštesnio viešo bendravimo lygmens Lietuvoje dar reikia išmokti: tai ne tik kalbos rišlumas, loginis dėstymas, bet ir apsiskaitymas, išsilavinimas, mokėjimas bendrauti maloniai ir nenuobodžiai.

Kultūros pamatas yra pagarba kitam ir kitokiam, kurios apskritai trūksta postsovietinėse erdvėse. Pagarbos dažnu atveju stinga ir šeimose. Kalba – ne tik žodžiai, bet ir laikysena, tonas. Tarkim, pirmose prancūzų kalbos pamokose dėstytoja Giedrė Valentukevičienė pirmiausia išmokė, kokiu tonu reikia pasakyti merci. Sužavėjo.

Taigi, keliant valstybinės kalbos prestižą, taip pat reikia rasti būdų kelti ir išsilavinimo, gero stiliaus, etiketo, gero tono ir skonio prestižą.

O pabaigoje – „Špaklius“

Lietuvių kalbos prestižo stoką, man regis, rodo ir daugybė pavadinimų Vilniaus gatvėse būtent anglų kalba. Anglų kalba jau tampa banali, nieko ja nebenustebinsi, tos iškabos liudija ir tam tikrą kalbinio ir kultūrinio nevisavertiškumo jausmą. Bet ilgainiui tai praeis.

Vienas mano mėgstamiausių lietuviškų verslo pavadinimų – grožio salonas „Špaklius“ Naujamiestyje. Savas koloritas, humoras, žaidimas su žargonu, idėja. Yra dar grožio salonas „Meistras ir Margarita“. Tabakas – „Skonyje ir kvape“, barai „Distilerija“, „Sanatorija“, „Alchemikas“, desertai „Vanilinis dangus“, vaikų prekės parduotuvėje „Gandras“, kavinė „Kišenėlė“ ir daugybė kitų – gražu ir oru! Na taip, turiu silpnybę lietuviškiems pavadinimams.

Aišku, gali būti pavadinimų ir kitomis kalbomis, nieko čia baisaus. Bet vis dar masinis kitų kalbų, ypač anglų, vartojimas iškalbose rodo bandymą imituoti tai, kas prestižiškiau. Taigi lietuvių kalba šiandien dar šiek tiek išlieka valstiečių-būrų kalba, nes jos gėdijamasi. Nieko baisaus – kažkada, kaip jau minėta, jos gėdijosi ir Vincas Kudirka.

Darau prielaidą, kad kai gatvėse gerokai padaugės lietuviškų pavadinimų (jų pastaraisiais metais pradėjo daugėti), tai bus galima laikyti kylančio kalbos prestižo ženklu. 

Lietuvių kalba valstybinė tapo 1922 m. Juokingam palyginimui: prancūzų – 1539 m. Šių dviejų kalbų istorijos visai skirtingos, bet vis tiek – duokime lietuvių kalbai dar šiek tiek laiko! 

Aira Leonidovna

[1] Dr. Rita Miliūnaitė iš Lietuvių kalbos instituto patvirtino, kad lietuvių kalbai išnykimas dabar negresia. Grėsmė ateityje – mažėjantis kalbėtojų skaičius. Neturime dešimčių ar šimtų milijonų kaip kitos geriau įsitvirtinusios kalbos. Anot jos, situacija ateityje priklausys nuo politikos.