Orlando Figes
Natašos šokis
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
2024
Vertė Rasa Drazdauskienė
„Ką reiškia būti rusu? Kokia Rusijos vieta ir jos misija pasaulyje? Ir kur ieškoti tikrosios Rusijos? Europoje ar Azijoje? Sankt Peterburge ar Maskvoje? Caro imperijoje ar purve paskendusiame vienos gatvės kaime?“ – knygos „Natašos šokis“įžangoje klausia istorikas, kuris yra daugelio knygų apie Rusiją, Europą autorius.
Orlando Figesasieško atsakymų plačiai tyrinėdamas Rusijos istoriją, gilindamasis į Rusijos XVII–XX a. įvykius per rusų kultūros istoriją, pasitelkdamas meną, grožinę, mokomąją literatūrą, dienoraščius, laiškus, memuarus. Tai „prakeiktieji klausimai“, kurie, pasak autoriaus, Rusijos kultūros „aukso amžiuje“ kamavo kiekvieną rimtą rusų rašytoją, literatūros kritiką ir istoriką, tapytoją ir kompozitorių, teologą ir filosofą – nuo Puškino iki Pasternako. Tai klausimai, „glūdintys po šioje knygoje pateiktų meno kūrinių paviršiumi“.
Knyga prasideda rusų rašytojo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ veikėjos Natašos Rostovos liaudišku šokiu valstiečio lūšnelėje. Ši mizanscena atskleidžia elitinėje šeimoje užaugusiai merginai nepažįstamą pasaulį, nes tokių šokių ji nebuvo mokyta. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas – europietiškos aukštesniųjų klasių kultūros ir rusiškos valstiečių kultūros – nuolat išnyra netikėčiausiose situacijose.
Knygos sandarą autorius vadina kultūrine interpretacija. Aštuoniuose pagrindiniuose skyriuose jis rašo apie europietiškąją Rusiją, Petro I reformas, Sankt Peterburgo statybas, skirtumus tarp Piterio ir Maskvos, apie 1812-ųjų vaikus, valstietišką santuoką, Čingischano palikuonis, sovietinę Rusiją ir Rusiją užsienyje. Sudėtingi santykiai tarp rusų aristokratijos, inteligentijos, valstiečių autoriui padeda atskleisti rusiškos nacionalinės tapatybės struktūrą, o kai kurios scenos, pasakojamos pačių rusų, pasižyminčios nežabota prievarta, žiaurumu, sukrečia skaitytoją protu nesuvokiamu požiūriu į žmogų ir jo gyvybę.
O. Figeso knygą „Natašos šokis“ naudinga perskaityti ir atsiribojusiems nuo rusų kultūros, ir tiems, kurie iki šiol ją garbina.
Anne Applebaum
Raudonasis badas
Tyto alba
2023
Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė
Nei Maskva, nei kiti didmiesčiai anaiptol nesigalavo badu... Tik Ukraina buvo apdovanota tuo erškėčių vainiku.
ANNE APPLEBAUM (Anė Aplbaum, g. 1964 m.) – amerikietė žurnalistė ir istorikė, aštuonių solidžių knygų autorė. Knyga „Gulago istorija“ pelnė jai, be kitų, prestižinę Pulitzerio premiją, o „Geležinė uždanga“ buvo apdovanota Cundillio premija. The New York Times bestseleriu tapusi knyga „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ – trečiasis į lietuvių kalbą išverstas šios autorės darbas.
1929 m. Stalinas ėmėsi įgyvendinti savo žemės ūkio kolektyvizacijos politiką – iš tiesų antrąją revoliuciją Rusijoje. Milijonai valstiečių buvo priversti atiduoti savo žemę ir stoti į kolūkius. Rezultatas buvo precedento neturintis ir pražūtingiausias Europos istorijoje badas: 1931–1933 m. Sovietų Sąjungoje mirė penki milijonai gyventojų. Tačiau, užuot siuntusi pagalbą, sovietų valstybė pasinaudojo šia katastrofa stengdamasi išspręsti Ukrainos jai keliamą politinę problemą. Daugiau kaip trys milijonai mirusiųjų buvo ukrainiečiai, kurie neteko gyvybių ne todėl, kad buvo atsitiktinės blogos politikos aukos – valstybė sąmoningai buvo nusiteikusi juos sunaikinti.
„Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ – įtaigus ir negailestingai atviras istorinis pasakojimas apie vieną niekšiškiausių Stalino nusikaltimų, kurio padariniai juntami iki šiol, Rusijai ir vėl kėsinantis į Ukrainos nepriklausomybę. Ši knyga – tai ciniško melo ir abejingumo industrijos, kerojusios Sovietų Sąjungoje per visą jos būtį, skerspjūvis, o nūdien dar ir hėgeliškas įspėjimas visiems ir kiekvienam: jeigu iš istorijos nepasimokome, istorija kartojasi.
Pirmoji pamoka, kuri tampa neatsiejama ukrainiečio sąmonės dalimi, yra ta, kad Rusija niekada neturėjo ir niekada neturės kitokio intereso Ukrainoje, išskyrus visišką ukrainiečių tautos sunaikinimą. – Ivanas Dračas, Ukrainos persitvarkymo sąjūdžio vadovas
Israelis Cohenas
Vilna. Žydiškojo Vilniaus istorija
Hubris
2022
Iš anglų kalbos vertė Miglė Anušauskaitė
Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje 14 a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.
Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.
„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“ - Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė
https://www.hubris.lt/preke/israel-cohen-vilna-zydiskojo-vilniaus-istorija/
Metų verstinė knyga 2022 | Geriausia knyga negrožinės literatūros kategorijoje
Laurence Rees
Aušvicas. Naciai ir „galutinis sprendimas“
Vertėjas Matas Geležauskas
Kitos knygos
2021
Viršelio dailininkas Jurgis Griškevičius
Britų istorikas Laurence’as Reesas knygoje „Aušvicas“ pateikia penkiolika metų rinktus interviu su Holokaustą išgyvenusiomis įvairių tautybių aukomis ir nusikaltėliais vokiečiais. Pašnekovai atskleidžia, kaip veikė koncentracijos stovyklos, kokie buvo žudynių metodai, kas padėjo išgyventi arba sukurpti sėkmingą pabėgimo planą, užsimenama net apie viešnamį, kuriame riba tarp kalinių ir prižiūrėtojų tapdavo ypač menka. Ištyręs dar ir daugybę dokumentų, autorius svarsto, kodėl kai kurie žmonės žydų genocidą vertina kaip teigiamą ar net sveikintiną įvykį. Kaip nutiko, kad XX amžiaus Vokietijos — kultūringos tautos Europos širdyje — piliečiai apskritai vykdė tokius nusikaltimus? Kodėl Baltijos šalyse, taip pat Lietuvoje, įsišaknijo antisemitinės pažiūros? Sykiu Reeso žvilgsnis platus — nepamirštama, kad stovykloje žuvo ar nukentėjo ir daugybė kitų tautų atstovų, netradicinės seksualinės orientacijos ir įvairias religijas išpažįstančių žmonių. „Aušvicas“ — tai išsami studija ir unikalus liudijimas, kaip susiklosčius ekstremalioms aplinkybėms gali būti paprasta nužmogėti.
www.kitosknygos.lt/knygos/Ausvicas.-Naciai-ir-galutinis-sprendimas
www.audioteka.com/lt/audiobook/ausvicas