„Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas. 

Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.“ 

 Giedrė Kazlauskaitė 

Knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio lauke, laimėtoja. Ikonos vaizdinys interpretuojamas kaip visų pagalbą teikusių ar nežinomų moterų bendrystė, net jei tai nelabai teologiška.   

Giedrė Kazlauskaitė – poetė, kritikė, eseistė, daugelio prestižinių literatūros premijų laureatė. Gimė 1980 m. Kėdainiuose, augo Kybartuose ir Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, šiuo metu ten dirba kaip partnerystės docentė. Dvylika metų buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė. „Marialė“ – penktoji autorės poezijos knyga. 

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/Mariale/

Jurgita Jasponytė (gim. 1981) studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo pastebėtos ir įvertintos tiek skaitytojų, tiek kritikų – pelnė premijų, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukus.

Savo pirmomis knygomis J. Jasponytė stengėsi įsižeminti, „prisirišti“ prie vietos. Tą išduoda ir knygų pavadinimai. Pasak autorės, dėliodama eilėraščius ir galvodama apie trečiąjį rinkinį, pavadintą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, ji suprato, kad tas įsivietinimo procesas per knygas jau įvykęs. Ir dabar laukia kažkas kita.

Viršelyje panaudotas Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, 2006 m., aliejus, drobė, 150 × 124 cm, MO muziejaus kolekcija.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/knygos-vaikams/Visata-atsiseda-netinkamoje-vietoje/

Naujoji Gvido Latako eilėraščių knyga „Salos“ išsiskiria subtiliu žaismingumu, netikėtomis eilėraščių pabaigomis ir vis sušmėžuojančia ironija. Eilėraščiai sąmoningai nenudailinami iki lyrikos posmų, nevengiama šiurkštesnių, bendrinėje kalboje nevartojamų senoviškų žodžių, taip išplečiant ne tik žodyną, bet ir pasaulėvaizdį. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja mitiniai ir istoriniai veikėjai, vis dažniau – pasakų personažai. Įdomus poezijoje atsiskleidžiąs momentas – santykis su dailininkais ir rašytojais, kadaise kūrusiais ir kuriančiais dabar

Akcentuotina, kad eilėraščiuose nėra aiškios skirties tarp istoriškumo, realistiškumo ir mitiškumo: posmuose nuskambantys pasakų veikėjų ir realių asmenybių vardai egzistuoja vienoje plotmėje. G. Latako knygos ašis – žvilgsnis į amžinąsias vertybes, išryškėjančias kūrybiškai pasitelkus jau minėtus istorinius ir mitinius vaizdus bei ironiją, žaidybiškumą. Nors ne viename eilėraštyje kalbama iš „aš“ pozicijos, knygoje nėra lietuvių poezijoje įsitvirtinusios išpažintinės lyrikos, knyga „Salos“ liudija išskirtinį gebėjimą atsitolinti nuo jausminio pasaulio, žvelgti plačiau, jungti asmenines patirtis su mitiniais, tautosakiniais ir istoriniais motyvais, taip kuriant unikalų poetinį pasaulį.

Knyga iliustruota autoriniais G. Latako piešiniais, medalių eskizais.

https://www.slinktys.lt/el-parduotuve/knygos/salos.htmlb

Kiti įvertinimai:
Kūrybiškiausia metų knyga 2022
Dionizo Poškos literatūrinė premija

Šis poetinės prozos tekstas parašytas 2019-ųjų vasarą prie Širvintos upės. Išties tai 17 skirsnių, vientisą kompoziciją, ritmą turintis eilėraštis. Jį drąsiai galima pavadinti ir poema, dienoraščiu, kuriame lyriniai pasažai persipina su ironija,  realistinės, biografinės detalės — su siurrealistine vaizduote, o poetinis, psichodelinis kalbėjimas — su šnekamąja kalba, žargonu. Tekstas suręstas be skyrybos ženklų, tarsi laivas be jokios vinies, bet tvirtas, žinantis kryptį, kviečiantis į  intymią, jaudinančią kelionę.

www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/poezija-pjeses/Vienos-vasaros-giesme/

Kiti įvertinimai:

Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

„Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms” – dešimtoji Gintaro Grajausko eilėraščių knyga, išleista Lietuvoje. Užsienyje (Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje) išleistos dar septynios jo poezijos knygos.
„Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo”, „meniškumo” tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats juos būtų parašęs. Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą.
Kita knygos ašis – „Paguodos giesmės”, eilėraščių ciklas, kurį kažkada pradėjau, iš karto žinodamas, kad jis niekada nebus baigtas. Eilėraščiai į šį ciklą ateina patys – nenoriu nieko forsuoti ir skubinti. Gal net priešingai – norėtųsi, kad ciklas pildytųsi kuo lėčiau. Nes dauguma ciklo eilėraščių vienaip ar kitaip susiję su man svarbiais žmonėmis, kurių jau nebėra. Konkrečių dedikacijų norėjau išvengti, nors kai kur jos lengvai nuspėjamos. Visgi „Paguodos giesmės” skirtos ne mirusiesiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai.
Likusių eilėraščių stilistika – atpažįstama iš mano ankstesnių knygų. Paradoksalūs, (auto)ironiški. Kai kurie aštroki“, – Gintaras Grajauskas.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/poezija-pjeses/Nykstamai-menku-dydziu-poveikis-megastrukturoms/

Kiti įvertinimai:

Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas
Lietuvos rašytojų sąjungos premija 2023