Vasario pabaigoje savo straipsnį[1] apie karantino pradžią Italijoje užbaigėte retoriniu klausimu: „Kas bus toliau, kai nuo ilgo priverstinio sėdėjimo namie ir įtempto laukimo mums ne juokais pakriks nervai?“ Tad kokia situacija Italijoje dabar, praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo saviizoliacijos pradžios? Kaip laikosi meno ir kultūros veikėjai? Kokių įdomesnių virtualių alternatyvų kultūriniame lauke atsirado šiuo laiku?
Po mėnesio, sakyčiau, išryškėjo dauguma itališkojo karantino prieštarų ir paradoksų. Pirmiausia didelis komunikacinis chaosas iš valstybės institucijų, prastai aprūpintos ligoninės, neapsaugoti senelių namai... Šiuo metu gyvename savotiško namų arešto sąlygomis: negalima nutolti nuo namų toliau kaip 200 metrų. Jokių pasivaikščiojimų po gamtą ar sportavimo lauke. Vaikams išeiti leista tik po gero mėnesio, o žmonės su negalia taip ir liko pamiršti. Pirmąjį mėnesį įmonės nestabdė gamybos, nors darbuotojų profesinės sąjungos tam priešinosi ir grasino visuotiniu streiku. Toliau leidžiama dirbti karo pramonei, o tai turbūt yra didžiausias karantino skandalas.
Iš psichologinės pusės neramina tyčinis paranojos ir nepasitikėjimo vienas kitu kurstymas. Vis plačiau kalbama apie visuotinio stebėjimo ir skundimo sistemą (Romos savivaldybė išplatino specialią app programėlę pažeidėjams įskųsti)... Psichologinis spaudimas stiprėja ir veikia, ko gero, labiau už pačią saviizoliaciją. Kita vertus, šio viruso dėka pagaliau atsigręžėme į gamtą ir ekologinių problemų mastą. Socialiniuose tinkluose gausu nuotraukų su išskaidrėjusiu Venecijos kanalų vandeniu, po tuščius Italijos miestus vaikštinėjančiais elniais ir šernais. Žmonės pradeda klausti savęs, ar tik nebūsime perlenkę lazdos, ir galbūt ši priverstinė pertrauka perdėlios mūsų prioritetus.
Kultūros ir meno sektorius, be abejo, kenčia dėl karantino, pirmiausia teatras, negalintis egzistuoti be gyvos publikos. Uždarius dramos, operos ir baleto teatrus buvo imtasi pačių įvairiausių iniciatyvų, daugelis muzikantų ir teatralų persikėlė į virtualią erdvę. Bet tai tėra laikini sprendimai. Nežinia, ar ilgai galėsime gyventi kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose.
Pati dirbu nedideliame šešioliktus metus skaičiuojančiame Vilniaus senamiesčio knygyne, kuris po užsidarymo laikėsi ant plauko, kol po įrašo feisbuke apie sunkią padėtį skaitytojai, masiškai palaikydami knygyną, puolė šluoti knygas iš jo elektroninės parduotuvės. Kaip laikosi mažieji Italijos knygynai ir leidyklos? Ar yra panašių palaikymo iniciatyvų?
Italijoje mažieji knygynai ir leidyklos glaudžiai bendradarbiauja. Paskelbus karantiną imtasi pačių įvairiausių išlikimo strategijų. Norėčiau akcentuoti, kad kultūros veikėjai Italijoje apskritai yra viena pažeidžiamiausių kategorijų – daugiau nei pusė mūsų yra prekarijai, tai reiškia nestabilius darbus dirbantys, mažiau socialinių garantijų turintys laisvai samdomi darbuotojai. Mažoms leidykloms nepaprastai sunku išgyventi, todėl dramatiškai sutikta žinia apie atšaukiamas Bolonijos, Turino ir Milano „Book Pride“ knygų muges, nekalbant apie įvairius literatūros festivalius, susitikimus su autoriais ir pan. Šiuo metu organizuojamas alternatyvus skaitmeninis literatūros festivalis reikšmingu pavadinimu „Dekameronas. Istorijos mus išgelbės“. Socialiniuose tinkluose vyksta „SOS skaitymai“: autoriai virtualiai susitinka su skaitytojais. Dar paminėčiau „Skaitmeninio solidarumo“ iniciatyvą: leidyklos skaitytojams leidžia nemokamai parsisiųsti elektroninių knygų, čia ypač aktyvūs vaikiškų knygų bei komiksų leidėjai.
Nepriklausomiems knygynams, deja, dažnai tenka dirbti nesąžiningos konkurencijos sąlygomis ir bandyti atsilaikyti prieš elektroninės prekybos milžines, baigiančias pasiglemžti rinką. Tą suvokdami, dalis italų leidėjų jau atsisako šių milžinių platformų ir stiprina bendradarbiavimą su vietos knygynais. Tai galėtume daryti visi, jei norime išsaugoti knygyną kaip kultūrinę ir socialinę erdvę. Mano gimtuosiuose Šiauliuose šiandien nerasi nė vieno nepriklausomo knygyno, tik prekybcentriuose veikiančius didžiųjų knygynų padalinius, kuriuose knyga pasimeta tarp gausių suvenyrų.
Tik prasidėjus kalboms apie galimą karantiną Lietuvoje, feisbuke pasirodė šmaikštūs vertėjų ir literatų postai, kuriuose buvo sveikinami žmones, „prisijungiantys“ prie jų kasdienybės. O kaip pasikeitė Jūsų kasdienybė?
Gerokai pasikeitė. Mano, kaip ir daugeliui mažus vaikus auginančių tėvų, pareigų ir iššūkių, ko gero, patrigubėjo. Mokykla ir darželis persikraustė į mano darbo vietą, tylą pakeitė nuolatinis šurmulys ir derybos. Anksčiau daug dirbau viešosiose bibliotekose, savaitgaliais traukdavome į gamtą, į kalnus, dabar gyvenimas ir darbas verda toje pačioje ankštoje namų erdvėje. Tenka ieškoti įvairių sprendimų, susikaupti nelengva, darbo tempas lėtėja, skaitau daugiau vaikiškos nei profesinės literatūros. Tačiau noriu padėkoti leidėjams, su kuriais šiuo metu bendradarbiauju – “Hubriui“, „Aukso žuvims“, „Terra Publica“ ir „Tyto alba“ – už palaikymą ir už tai, kad, nepaisant sunkios padėties, leidybos projektai tęsiami.
Lietuvoje didžiajai vertėjui daliai gana sunku išsiversti vien iš knygų vertimų. Smalsu, kokia situacija Italijoje, ar ten literatūros vertėjų specialybė taip pat apmokama kukliai?
Italijoje situacija analogiška. Nepažįstu vertėjų, pragyvenančių vien iš šio amato. Daugelis mūsų dirba mokyklose, universitetuose, spaudoje, net ir garsūs vertėjai, bendradarbiaujantys su stambiausiomis leidyklos. Pati šiuo metu suku specialiosios pedagogikos keliu ir rengiuosi darbui su ypatingų poreikių vaikais, dėl įvairių priežasčių. Vertėjų honorarai vieni žemiausių Europoje, dėl ko jau seniai kovoja vertėjų profesinė sąjunga, taip pat Italijoje vertėjams netaikomas meno kūrėjo statusas bei valstybinės stipendijos.
Esate gavusi apdovanojimą už publicistiką. Kodėl savo tekstus publikuoti pasirinkote būtent žurnale „Literatūra ir menas“? Kaip vertinate lietuvišką kultūrinę spaudą apskritai? Kuo ji skiriasi nuo itališkos?
Į „Literatūrą ir meną“ atėjau pirmiausia kaip vertėja, pirmieji bandymai sutapo su studijų Genujos universitete pradžia. Tada norėjosi išlieti tą naujovių (naujų autorių, kontekstų, idėjų) laviną, tai buvo atradimų metai. Vėliau ėmėme glaudžiau bendradarbiauti, radosi bendramintiškumas renkantis temas, aktualijas... „Literatūra ir menas“ man iki šiol yra kokybiškos ir atviros kultūrinės spaudos pavyzdys. Lyginti su Italija sudėtinga, spaudos laisvė dėl istorinių priežasčių čia turi gilesnes šaknis, be to, yra daug ir įvairiai rašančių publicistų. Italijoje pastebiu galbūt daugiau drąsos ir noro kalbėti socialinėmis ir politinėmis temomis, aprėpti platesnius procesus nebijant pademonstruoti ir savo ideologinės laikysenos. Pavyzdžiui, Italijoje daug kairiosios pakraipos kultūrinės spaudos, kuri apeliuoja į tam tikrą vertybinę programą ir atitinkamai renkasi temas: socialinė nelygybė, rasizmas, migrantų teisės... Lietuvoje, man rods, stengiamasi savąjį žiūros tašką pateikti kuo neutraliau, tam tikros temos, pavyzdžiui, Libijos lageriuose ar Lesbo saloje kalinčių žmonių teisės, apskritai nedomina. O juk kultūrinė spauda gali nuveikti labai daug žmogaus teisių ir tolerancijos srityje, šia prasme ji turi didelį potencialą.
Kuo Jus patraukė italų kalba ir kultūra, kad ne tik baigėte studijas, bet ir likote gyventi Italijoje? Ar gyvenant šioje šalyje, pakito Jūsų požiūris į ją?
Stipresnis ryšys atsirado studijuojant pagal Erazmus programą Pavijos universitete ir pirmųjų kelionių po Italiją metu. Tada susidomėjau italų literatūra, teatru ir daugeliu kitų dalykų. Norėjosi tęsti studijas, konkretaus plano neturėjau. O šiandien tai yra mano namai, šeima ir bičiuliai. Daugelis apie Italiją turi susidarę stereotipišką, dolce vita tipo vaizdinį: linksmai chaotiškas, gražus, nerūpestingas gyvenimas... Tai turizmo pramonės diegiamas vaizdinys. Socialinė tikrovė Italijoje ne mažiau konfliktiška nei kitur: nuostabieji Toskanos ar Veneto miestai sugyvena su politikos apleista periferija, mokslas prieinamas ne visiems, daug taršos ir neprižiūrimo kultūrinio paveldo, korupcijos. Šiandienos Italija turi rimtą problemą su rasizmu ir fašizmo nostalgikais, emociškai tolstama nuo Europos, kuri kaltinama palikusi šalį vieną galinėtis su pabėgėlių krize.
Kokius šiuolaikinius savo šalies rašytojus italai nešioja ant rankų ir veržiasi į jų knygų pristatymus? Ten ryški takoskyra tarp populiariosios ir rimtosios literatūros? Turite panašių fenomenų kaip Kristinos Sabaliauskaitės atvejis Lietuvoje?
Rašytojų ir atitinkamai skaitytojų esama pačių įvairiausių. Turbūt labiau pastebimi tie autoriai, kurie aktyviau dalyvauja viešosiose diskusijose, rašo spaudoje, bendrauja su skaitytojais socialiniuose tinkluose. Šių dienų ryškus literatūrinis reiškinys – Michela Murgia, išgarsėjusi romanu eutanazijos tema „Akabadora“ ir pritraukianti į muges ir festivalius milžiniškus žmonių srautus. M. Murgia išsako aiškią poziciją pilietinių teisių, diskriminacijos, feminizmo klausimais. Daug diskutuota apie pernai Premio Strega laimėjusią Antonio Scurati knygą „M.“, pasakojančią apie Mussolinį ir fašizmo įsigalėjimo metus. Galbūt šį autorių labiausiai galėtume lyginti su K. Sabaliauskaite: A. Scurati atlieka nepriekaištingą archyvinį darbą, remiasi gausiais šaltiniais ir kuria išties įdomų fikcijos ir dokumentikos lipdinį.
O kaip Jūs vertinate Eleną Ferrantę? Kaip manote, kur slypi jos pasaulinės šlovės šaknys?
Ferrantę, prisipažinsiu, mėginau skaityti ne kartą, bet galiausiai padėdavau į šalį. Tiesiog neįsitraukiau. Todėl į šį klausimą, bijau, atsakyti negaliu. Manąjį italių autorių panteoną sudaro kiti vardai: minėtoji Michela Murgia, kolonializmo tema rašanti somaliečių kilmės rašytoja ir žurnalistė Igiaba Scego, Premio Strega laureatė Helena Janeczek, parašiusi itin asmenišką romaną Šoa tema „Tamsos pamokos“, bei šių metų atradimas (taip pat pasaulinis bestseleris) – Viola Ardone ir jos istorinis romanas „Vaikų traukinys“ apie pokariu badaujančius pietiečių vaikus gelbėjusią italų komunistų partiją. Tai buvo beprecedentė humanitarinė misija Vakarų Europoje.
Gal žinote, kokį procentą italų literatūroje sudaro verstinė literatūra? Ar bent vienas lietuvių autorius ten buvo pastebėtas platesnės auditorijos?
Remiantis AIE (Italijos leidėjų asociacija) duomenimis, verstinė literatūra sudaro apie 13,5 proc. publikuojamų knygų. Dar 2003 metais ji siekė 24 proc., taigi tendencija akivaizdi – vertimų mažėja. Tiesa, kalbant apie knygas vaikams skaičiai skiriasi: verstinė literatūra sudaro net 43 proc., verčiama daugiausia iš anglų kalbos. Mums su italų leidėjais nelabai sekasi. Ne vieną lietuvių kūrinį išvertęs garsus baltistas Pietro Dini bendradarbiauja su mažai kam žinoma leidykla, kuri vargiai investuoja į sklaidą. Šio leidėjo leidžiamos knygos plačios auditorijos nepasiekia ir lieka iš esmės nišinės. Tiesa, neseniai bendrą Leonido Donskio ir Zygmunto Baumano knygą „Moralinis aklumas“ išleido solidus leidėjas Laterza, o vis daugiau vertimų susilaukiančią „Sibiro haiku“ Italijoje pastebėjo iliustruotų knygų vaikams profesionalai Topipittori. Lietuvių autoriais domisi skandinaviškos literatūros leidėjas Iperborea, kuriems gilų įspūdį paliko Sauliaus T. Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“ (tiesa, verstas iš prancūzų k.).
Kaip manote, kokių italų kūrinių mūsų literatūroje trūksta? Ką reikėtų išsiversti iškart, kai tik atsitiesime po krizės?
Primo Levi, Primo Levi ir dar kartą Primo Levi. Nedovanotina, kad šio autoriaus turime išsivertę vos vieną knygą. Jo apsakymų rinkinys „Periodinė elementų sistema“ 2006 m. Karališkojo Didžiosios Britanijos instituto paskelbtas geriausia visų laikų moksline knyga. Taip pat svajoju apie Elsa Morantės knygas lietuviškai, ypač romanus „Istorija“ ir „Artūro sala“ – mistišką ir drauge skaudžiai tikrovišką vaikystės pasaulį. Greta jų į privalomą klasikos sąrašą įtraukčiau Curzio Malapartės romaną „Oda“ bei Pier Paolo Pasolinį. O iš šiuolaikinių autorių, be jau minėtų, žaviuosi Davide Orecchio, Valeria Parella, Giorgio Vasta, Nadia Terranova, Walter Siti... brandžiai ir įdomiai rašantys autoriai. Labai linkiu lietuvių leidėjams juos atrasti.
Ačiū!
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
[1] Gudelytė T. „Prabusti karantine“, Literatūra ir menas, nr. 4, 2020-02-21
