Gabija Čepulionytė: „Esu klasikinės Japonijos gerbėja“

Su vertėja iš japonų kalbos Gabija Čepulionyte kalbamės apie tai, ką reiškia versti japonų literatūrą, patirtis gyvenant Japonijoje ir pažįstant jos kultūrą, vertimo iššūkius ir mylimus autorius.  

Pirmą kartą G. Čepulionytė Japonijoje apsilankė kritus geležinei uždangai ir mūsų šaliai žengiant į nepriklausomybę: „Atsitraukimas nuo tėvynės visada suteikia kitokį žvilgsnį, imi geriau ją suprasti.  Didžiavausi Lietuva. 1991 metų rudenį, kai atvažiavau studijuoti, Lietuvos vardas mirgėjo japonų žiniasklaidoje, Baltijos šalis viena po kitos pripažino pasaulio valstybės. Japonams nereikėjo aiškinti, kur ta Lietuva, jie mus gerai suprato ir norėjo padėti grįžti ten, kur mums priklausė būti. Pradėjus dirbti, būtent Japonija man atvėrė Lietuvą, dovanojo susitikimus su meno ir kultūros žmonėmis, su kuriais galbūt niekada nebūčiau susitikusi.“

Japonų literatūros mėnuo

Trumpiausią metų mėnesį – vasarį – skirsime vertimams iš japonų kalbos. Nacionalinės bibliotekos duomenimis, 2019 metais iš japonų kalbos buvo išverstos tik 4 knygos. Apžvalgoje apie japonų literatūrą, išverstą į lietuvių kalbą, vertėja Jurgita Polonskaitė-Ignotienė sako: „Grožinės japonų literatūros vertimų padaugėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kurį drąsiai galime vadinti japonų literatūros aukso amžiumi Lietuvoje. Ne tik dėl vertimų gausos, bet ir dėl pirmųjų Arvydo Ališausko vertimų iš originalo kalbos.“[i] Taigi, ilgai japonų literatūra buvo verčiama pasitelkiant tarpines kalbas – anglų ar prancūzų. Vertėjų, kurie verčia tiesiogiai iš japonų klabos, ir dabar neturime daug: Gabija Čepulionytė-Žukauskienė, Gabija Enciūtė, Vytautas Dumčius, Jurgita Polonskaitė-Ignotienė, Dalia Švambarytė. Tad pajuskime šios retai verčiamos kalbos skambesį.

[i] https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/verteja-jurgita-polonskaite-ignotiene-kaip-zaidimas-kalbomis-atvede-i-japonologija-286-1098280

Didžiausias gyvenimas – sutvertas iš tamsošviesos

Nedažnai randu knygą, kurią skaitydama protarpiais turiu atsitraukti ir sau priminti: „Kvėpuok, Lina, kvėpuok“. Retai aptinku šitaip iki gyvuonies smingančius žodžius, kurie kelia aibę sumišusių jausmų. Atsimenu, kartą, dar gerokai prieš knygos pasirodymą, kalbėjausi su „Mažo gyvenimo“ vertėju Mariumi Buroku, jis dalinosi įspūdžiais apie darbo procesą ir kūrinio pobūdį. Marius sakė: „Tave turėtų kabinti“. Ir kabino, ne tas žodis, kaip stipriai. Ir puikus vertėjo darbas prie to labai prisidėjo.

Dominykas Norkūnas: „Namuose užsirakinę, prislėgti ir vieniši žmonės turi daugiau šansų tapti poezijos skaitytojais“

Dominykas Norkūnas – jaunosios kartos poetas ir vertėjas. Be daugybės publikacijų almanachuose ir kultūrinėje spaudoje, yra išvertęs Rimo Užgirio knygą „Tarp“ (kartu su M. Buroku ir E. Plateliu; „Kauko laiptai“, 2019), Jidi Majia‘o „Aš snieginis leopardas“ (kartu su S. Paliulyte; „Kitos knygos“, 2020), Jerome‘o Rothenbergo „Khurbn“ („Versus“, 2020). Taip pat jis kartu su bendraminčiais įkūrė „Bazilisko ambasadą“, leidžiančią verstinės poezijos čiabukus.

(Ne)pamiršta herojė ir jos misija

Julija Šukys, „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Vertimai suteikia galimybę susipažinti su naujomis literatūros srovėmis, aktualizuoti iki tol nenaudotas raiškos priemones ir iš naujo atrasti primirštas arba net visai užmirštas asmenybes. Sunku atsakyti, kodėl pasaulyje pripažinimo sulaukę asmenys savuose kraštuose lieka menkai žinomi. Pasaulio Tautų Teisuolei, žydų gelbėtojai lietuvei Onai Šimaitei skirta Kanados lietuvės literatūrologės Julijos Šukys monografija, kurią iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas, bando atsakyti į šį klausimą. Monografijos vertimas svarbus pirmiausia dėl to, kad leidžia iš šalies pažvelgti į savo kultūros atmintį, kurios centre – nacionalinių didvyrių panteonas.