Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Japonijos kultūra ir literatūra?
Fragmentiški susitikimai su Japonija prasidėjo paauglystėje. Tai buvo kino meistrų filmai, klasikinės poezijos ir moderniosios literatūros vertimai, meno reprodukcijų albumai, parūpinti Nacionalinėje bibliotekoje dirbusios mamos. Mokyklos pabaigoje nusprendžiau studijuoti japonų kalbą kaip galimybę ateityje užsiimti vertimais ir būti mažai nuo kitų priklausomai, kita vertus, pajutusi stiprią tos šalies trauką. Įstojus į tuometinio Leningrado valstybinio universiteto Rytų fakultetą prasidėjo nelengvos japonų filologijos studijos. Studijavau pas puikius įvairių kartų dėstytojus, paskaitas ir gyvenimą praturtindavo vizituojantys japonų profesoriai, studentai ir meno įspūdžiai. Man labai pasisekė.
1990 m. ir 1993 m. stažavotės Japonijoje – kas iš tų pirmųjų apsilankymų labiausiai įsiminė?
Iš pirmojo apsilankymo giliausią įspūdį paliko patys japonai. Jų širdingumas, subtilumas, bendravimo etika. Abstulbino ir gamtos grožis, senoji ir ultrašiuolaikinė architektūra, estetiškumas kiekviename žingsnyje, švara, kuri atrodė ne tik fizinė. Tiesą sakant, kultūrinį šoką patyriau ne Japonijoje, o grįžusi.
1991-1992 m. mokslo metus praleidau studijuodama japonų kalbą ir kultūrą Osakos užsienio kalbų universitete. Siekiau perprasti Japoniją stengdamasi elgtis ir gyventi „kaip japonai“, bendraudama su įvairiais žmonėmis, stebėdama jų darbus, švęsdama jų šventes, keliaudama po šalį. Bet jau tada supratau, kad tos šalies niekada nepavyks pažinti iki galo.
Kaip apibūdintumėte, kokia yra Japoniška kultūra ir japoniškas gyvenimo būdas? Kiek jos yra Jūsų kasdienybėje?
Labai platus ir sudėtingas klausimas. Japonų kultūros pagrindą sudaro vietinio šintoistų tikėjimo ir iš žemyno atkeliavusių budizmo ir konfucionizmo mokymų samplaika. Iš šintoizmo kyla meilė, pagarba ir nuolankumas gamtai, suvokimas, kad žmogus nėra viršesnis, jis turi harmoningai sugyventi su jį supančiu pasauliu, regimu ir neregimu. Iš budizmo ateina mokymas apie gyvenimo nepastovumą, trumpalaikiškumą, apie priežasties ir pasekmės ryšius, persikūnijimų ratą, kurį galima ir reikia nutraukti atsisakius troškimų, pasitelkiant meditaciją ir askezę. Budizmo idealas – mu, niekas, tuštuma, tačiau tai nėra vakarietiškas nihilizmas. Iš konfucionizmo atsiranda hierarchiniai ryšiai, pagarba vyresniajam, iškeliama mokslo, moralės svarba. Žinoma, kalbu supaprastintai. Visi šie dėmenys ir suformuoja bendruosius japonų kultūros bruožus, pamatinius etikos, estetikos principus, pasireiškiančius bet kurioje tradicinio ir šiuolaikinio meno srityje ar žanre.
Šiuolaikinis japonų gyvenimo būdas labai dinamiškas, judrus. Japonai atviri materialioms naujovėms, mokslo, technikos pasiekimams, domisi pasauliu, įvairiomis kultūromis, menais ir juos gerai išmano, mėgsta aukštą kokybę, jiems svarbus grožis kasdienybėje, buityje. Kita vertus, gyvenimas vyksta pagal metų laikų kaitą, yra stabtelėjimo, kontempliacijos, įsisąmoninimo, kad viskas laikina, yra to „mono no aware“, „liūdno daiktų žavesio“.
Nupiešiau gal kiek idealizuotą vaizdą. Žinoma, yra ir kita, tamsioji pusė. Ji visada ir visur yra.
Dabar kasdieniniame mano gyvenime Japonija yra hieroglifai knygų lentynose ir kaligrafijos darbuose ant sienų, muzikos įrašai, filmai naktimis, arbatos puodeliai rytais ir daug nereikalingų, bet mielų niekučių, kurie akimirksniu gali nunešti mintyse ten, toli.
Ar galėtumėte apibūdinti japonų skaitymo kultūrą? Kaip ji per tuos kelis pastaruosius dešimtmečius keitėsi (jeigu keitėsi)?
Japonai vertina išsilavinimą, yra smalsūs. Jie skaito daug, visur, viską – nuo grožinės japonų ir pasaulinės literatūros iki mokslinės, profesinės, nuo laikraščių, specializuotų žurnalų, laisvalaikio literatūros iki įvairaus turinio komiksų, grafinių romanų. Įprasta matyti skaitančius metro ir traukiniuose, ištisas valandas stoviniuojančius prie knygynų lentynų ar prie žurnalų stovų kombini net vėlyvą metą. Man sunku pasakyti, kaip pasikeitė įpročiai per pastaruosius dešimt metų, ar išmanieji telefonai ir elektroninės knygos išstūmė popierines, nes tiek laiko neteko grįžti į Japoniją. Tačiau neabejoju, kad skaitymas išliko svarbi japonų gyvenimo dalis. Įsidėmėjau neseniai skaitytą vieno olandų leidėjo, japonologo įspūdį, kad Japonija ir Lietuva, palyginus su Nyderlandais, yra literatūros rojus.
Kokia buvo Jūsų vertimo kelio pradžia ir kokie didžiausi iššūkiai ją lydėjo?
Pirmasis vertimo žodžiu krikštas dar studijų metais buvo kuklus darbas šalia garso režisieriaus pulto filmuojant istorinį filmą pagal Yasushi Inoue romaną „Sapnai apie Rusiją“ (O-Roshia koku suimutan), kuriame vaidino vyresniosios kartos žiūrovams žinomi aktoriai Ken Ogata, Toshiyuki Nishida, Marina Vlady, Olegas Jankovskis ir kitos žvaigždės. Prisimenu įtampą ir susikaupimą, kai kamerai įsijungus reikėjo sekti dialogus japonų ir rusų kalbomis, o atsiradus nukrypimams nuo skripto, staigiai mostelėti, kad stabdytų garso įrašymą.
Pirmasis grožinės literatūros vertimas buvo 1995 m. šiuolaikinio dramaturgo Seiichi Yashiro pjesė „Jaja“, pagal kurią režisierius Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng) ir aktorė Eglė Mikulionytė sukūrė spektaklį. Pjesėje pasakojama geišos ir budistų vienuolio meilės (melo)drama, moters nuopuolio ir dvasinio nušvitimo istorija. Tai pjesė apie tikėjimą pačia plačiausia prasme.
Didžiausi iššūkiai man buvo ir liko pastangos išsaugoti autentišką autoriaus stilių, ritmiką verčiant į visiškai kitokios struktūros kalbą, taip pat – suvokti ir perteikti numanomas, asociatyvias teksto prasmes, kelis jų sluoksnius – išvengiant tiesmukumo. Japonų kultūrai būdingi nutylėjimai, neišsakymas iki galo. Reikšminiai žodžiai gali būti pakeičiami įvardžiais ar ne itin daug reiškiančiomis gramatinėmis konstrukcijomis, dėl to, stengiantis išversti kuo arčiau originalaus teksto, vertimas gali atrodyti lėkštas, tada kyla pagunda pridėti nuo savęs, o tai neleistina.
Gyvenimas taip susiklostė, kad prie grožinės literatūros vertimo grįžau palyginti neseniai.
Jei neklystu, pirmasis prozos autorius, kurio knygą išvertėte, yra garsusis Harukis Murakamis, smalsu, koks Jūsų santykis su šiuo rašytoju? Kaip manote, kodėl būtent jis yra garsiausias šiuolaikinis japonų autorius?
Kai pirmą kartą lankiausi Japonijoje, dovanų gavau „Išgirsk vėjo dainą“. Knygą dovanojusi jauna japonė sakė, kad ši knyga pakeitė jos kartos požiūrį į tėvyninę literatūrą. Tik po daug metų išverčiau Murakamio apsakymų ir du pirmuosius trumpus romanus „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1972-ųjų kiniškas biliardas“. Man artimesni jo mažųjų formų kūriniai, apsakymai, esė. Dramaturgiškai jie tarsi tvirčiau suręsti, pasakojimai labiau koncentruoti, personažų portretai labiau niuansuoti. Kai kurie tipažai, situacijos, vietos ar vietovardžiai man gerai pažįstami. Pavyzdžiui, esu sutikusi du jaunuolius, panašius į Pelę ir jo draugą, kartu važinėjome po Kobę, romanuose neįvardytą miestą prie jūros, ir netgi buvau liudininkė vienos jautrios scenos, identiškos „Išgirsk vėjo dainą“. Pažinojau senyvą aktorių, primenantį Kafuku apsakyme „Drive My Car“. Kaip ir personažas gyvenau Tokijo Ebisu rajone, vaikštinėjau tais pačiais maršrutais, kuriais apsakyme Kafuku vežioja jo vairuotoja. Tokie epizodai sukuria keistą artumo jausmą.
Sunku atsakyti, kodėl Murakamis yra garsiausias šiuolaikinis japonų autorius. Gal dėl to, kad po lengvu intriguojančiu stiliumi, detektyvinėmis fabulomis, magiškojo realizmo ar siurrealizmo inkliuzais, atpažįstamomis Vakarų kultūros citatomis... slypi visiems svarbūs egzistenciniai klausimai, į kuriuos ieško atsakymų jo vieniši, sutrikę veikėjai ir skaitytojai.
Esate išvertusi nemažai Yukio Mishima pjesių. Turint omeny kontroversišką autoriaus asmenybę, įdomu, kaip šiuo metu jis vertinamas savo tėvynėje? Kuo jis ypatingas Jums?
Yukio Mishima kontroversiškas ne tik kaip asmuo, bet ir kaip rašytojas, bet niekas neužginčys, kad jis – vienas reikšmingiausių XX amžiaus japonų literatūros autorių, svarbiausias pokario japonų kalbos stilistas. Jo didžiulį kūrybinį palikimą – dešimtis romanų, apsakymų, esė, dramų moderniems kabukio ir Nō teatrams, kino scenarijų – galima skirstyti į grynąją ir pramoginę literatūrą. Tiek viena, tiek kita nenustoja būti tyrinėjimų objektais. Avangardistinėje Mišimos kūryboje susipynė klasikinė ir modernioji estetika, jis suformavo įmantrų, intelektualų, kupiną paradoksų literatūrinį stilių. Dažniausiai gvildenamos temos – transcendentinis grožis, seksualumas, mirtis, žmogaus prigimties enigma, taip pat istoriniai, politiniai pokyčiai, senųjų Japonijos idealų žlugimas. Mishima savo kūryboje ir gyvenime įkūnijo japoniškos dvasios dvilypumą, tuo jis mane traukė nuo studijų laikų.
1988 m. Japonijoje įsteigta Yukio Mishimos literatūros premija, skiriama už kūrinius, kurie kloja pamatus ateities literatūrai. Sayaka Murata buvo tris kartus nominuota šiai premijai, o galiausiai apdovanota 2013-aisiais už romaną „Baltojo miesto, jo kaulų, jo karščio“ (Shiro-iro no machi no, sono hone no taion no).
Kalbant apie vertėjos darbą, „Dramų stalčiaus“ užsakymu išverčiau penkias Mishimos dramas moderniajam Nō teatrui. Tai – garsių klasikinių Nō pjesių naujausių laikų interpretacija.
Esu viena iš Sayakos Muratos romano „Kombinio moteris“ gerbėjų. Ką apie šią knygą (arba autorę) galėtų pridurti jos vertėja?
Atkakliai siekiau, kad knygos lietuvių kalba pavadinimas būtų „Kombinio žmonės“, tiksliau atspindintis originalo pavadinimą ir knygos esmę. Ningen japoniškai „žmogus“ arba „žmonės“. Pagrindinei veikėjai Furukurai lytiškumas yra tolima, svetima sąvoka, ji niekada nevadina savęs moterimi, tik žmogumi, kombini ningen, ir jaučiasi laiminga juo būdama. Širaha, kiti parduotuvės darbuotojai ir pirkėjai, visi jie savaip kombini žmonės. Juk ir pats kombini yra metafora. Aš taip suprantu.
Sayaka Murata – ryškus, individualus balsas šiuolaikinėje japonų literatūroje. Man labai imponuoja jos drąsa griauti nusistovėjusias visuomenės nuostatas, kalbėti aštriomis temomis pasitelkiant distopines ar siurrealistines istorijas. Tikiuosi, kad lietuvių skaitytojas turės progų jas perskaityti.
Kokie kiti Jūsų mėgstamiausi japonų rašytojai?
Yasunaris Kawabata. Turiu persijungti į kitą registrą, kad galėčiau apie jį kalbėti, bet šiame pokalbyje mano mintis pernelyg užvaldę trys M rašytojai. Siūlau paskaityti Kawabatos kalbą „Japonijos grožio sukurtas mano sielos pasaulis“, kurią jis pasakė atsiimdamas Nobelio literatūros premiją.
Kokia esate vertėja – stengiatės išvesti kuo greičiau, o tada grįžtate ir taisote, ar kaip tik lėtai judate per tekstą ir taisote minimaliai? Dirbate kasdien nuo ryto iki vakaro, o gal verčiate priešokiais?
Verčiu lėtai ir kiek įmanoma kruopščiai. Jei versdama beviltiškai užstringu kurioje nors vietoje, pasižymiu keletą variantų ir vėliau ties jais medituoju. Išganingos mintys ateina ir atsitraukus nuo rašomojo stalo. Baigusi vertimą ir leidusi jam kurį laiką pagulėti, iš naujo skaitydama daugiausia žiūriu bendro vaizdo, teksto sklandumo, logikos ir ritmikos.
Savaitės dienomis dirbu valdišką darbą, o vertimams galiu skirti tik savaitgalius ir atostogas. Kai prisėdu, dirbu visą dieną iki vakaro, dažniausiai taip įsitraukiu, kad prarandu laiko nuovoką. Man patinka toks pabėgimas nuo realybės, panirimas į pusiau transo būseną. Iš dalies dėl to ir verčiu.
Kokie vertimai Jūsų artimiausiuose planuose?
Šiuo metu verčiu Yukio Mishimos gyvenimo kūrinio – tetralogijos „Vaisingumo jūra“ (Hōjō no umi) pirmąją dalį „Pavasario sniegas“ (Haru no yuki). Tą pačią dieną, kai leidyklai išsiuntė paskutinės dalies rankraštį, Mishima įvykdė ilgai slapta planuotą ritualinę savižudybę.
„Vaisingumo jūra“ apima XX amžiaus Japonijos istorijos šešiasdešimties metų tarpsnį, įskaitant abu pasaulinius karus, amerikiečių okupaciją ir šalies ekonominio augimo pradžią. „Pavasario sniege“ vaizduojama aristokratės merginos ir turtingo jaunuolio iš provincijos pasmerktos meilės istorija. Ji apipinta pasakojimu apie XX amžiaus pradžios Japonijos visuomenės papročius ir konfliktus, budistinėmis parabolėmis, kupina nuorodų į klasikinę japonų kultūrą. Kūrinio kalba įmantri, tad šis vertimas įvairiomis prasmėmis yra labai sudėtingas darbas.
„Pavasario sniege“ vaizduojama aristokratės merginos ir jaunuolio, kilusio iš turtingos, tačiau tradicijų neturinčios šeimos, pasmerktos meilės istorija. Ji apipinta pasakojimu apie XX a. pradžios Japonijos visuomenės konfliktus vykstant šalies modernizacijai ir vesternizacijai. Kūrinio kalba įmantri, gausu nuorodų į klasikinę japonų kultūrą, budizmo kanonus, tad šis vertimas įvairiomis prasmėmis yra labai sudėtingas darbas.
Kaip matote, esu klasikinės Japonijos gerbėja.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
Nuotraukoje: Japoniškas sodas žiemą
