Su Dominyku kalbamės apie atradimus, vertimus, kasdienybę ir skaitytojus, kuriems rūpi ar galėtų rūpėti poezija.
Viename interviu minėjai, kad augai skaitančioje aplinkoje ir anksti pradėjai domėtis knygomis. Kuo tave patraukė poezijos žanras? Kokie autoriai žavėjo?
Tiesą pasakius, nors ir buvau skaitantis vaikas, ilgą laiką nuoširdžiai galvojau, kad poezija – tai kažkokia nesąmonė, kuriai neverta gaišti laiko, nes rimti žmonės skaito tik romanus ir enciklopedijas. Kai man suėjo keturiolika metų, šį įsitikinimą pakeitė viena poetinė pažintis – estų poeto Jaano Kaplinskio rinktinė „Vakaras grąžina viską“. Pradėjęs skaityti supratau, kad poezija gali būti kitokia nei literatūros vadovėliuose, o po poros mėnesių – taip jau sutapo – vaikščiodamas knygų mugėje užgirdau, kaip kažkas skaito smagius humoristinius eilėraščius. Užėjau į skaitymų salę, o ten vyko Kęstučio Navako „Gyvenimo garstyčios ir krienai“ pristatymas. Tad maždaug nuo čia ėmė rutuliotis ir gilesnis santykis su šiuo menu – netrukus atsirado Radauskas, Geda, Celanas, Herbertas ir kiti.
Ar prisimeni savo pirmąjį išverstą tekstą? Kaip mokeisi versti?
Vargiai, bet spėčiau, kad tai buvo kokios nors Ozzy Osbourne‘o dainos iš albumo „Black Rain“ tekstas. Mokiausi vokiečių ir anglų versdamas Rammsteinų ir Ozzy‘o tekstus, tiesa, toli gražu ne literatūriniais tikslais, tiesiog siekiau praplėsti žodyną (nors retsykiais ir bandydavau parimuoti). Tai veikiausiai ir buvo pradžia. Vėliau po Tamsos Princo pasirodė Nicko Cave‘o ir Tomo Waitso tekstai, o su jais ir rimtesnė anglakalbė poezija – Wallace‘o Stevenso, Walto Whitmano ir t. t. Tiesa, kiek pamenu, pirmuosius Whitmano vertimus vienas kultūrinis savaitraštis atmetė. Ir gerai padarė.
Kodėl pasirinkai vokiečių filologijos studijas?
Buvau vienas tų žmonių, kurie po mokyklos baigimo nieko deramai neapgalvoję stojo į pirmą pasitaikiusią specialybę, tad studijų taip ir nebaigiau, dirbti visokiuose niūriuose ofisuose, atsikankinau vertimų kontorose (jei atvirai, nė vienam vertėjui nelinkiu dirbti vertimų biure) ir keliuose baruose (barmeno darbas, matyt, viena literatūriškiausių profesijų – per ilgus metus prisižiūrėjau begales įdomių tipažų, prisiklausiau istorijų ir dialogų, kurie verti filmo ar romano), o nekintami gyvenimo pasirinkimai, laimei, taip ir liko – poezija ir vertimai.
Turbūt neklysčiau sakydama, kad iš savo kartos esi produktyviausias poezijos vertėjas, taip pat verti iš anglų, vokiečių, latvių… Kaip atrodo tavo darbo procesas?
Kalbant apie poezijos vertimus, nepasakyčiau, kad yra kažkoks konkretus, apibrėžtas procesas, o ir autorius susirandu atsitiktinai – netyčia užtinku internete arba atsiverčiu kurią nors knygą iš lentynos. Paprastai jau perskaitęs pirmas dvi eilutes žinau, ar norėsiu kūrinį versti. Kartais netgi bandau versti nė neperskaitęs eilėraščio iki galo – toks metodas gal kiek chaotiškas, bet dinamiškas, – atrodo, lyg pats rašytum eilėraštį.
Kas kita – knygų vertimai. Tada jau nebelieka vietos spontaniškumui, tiesiog sėdi ir dirbi. Tiesa, panašiai yra ir su poetinių festivalių svečių poezija – nesvarbu, ar poetas tau patinka, privalai gerai atlikti savo darbą.
Kaip manai, ar įmanoma išmokti versti poeziją? Ir ar apskritai ne poetas gali gerai išversti eilėraštį?
Versti poeziją, šiaip ar taip, reikia mokytis, nesvarbu, ar esi poetas, ar ne (nors jei pats rašai, versti, be abejonės, bus lengviau). Taip pat nemanau, kad poeziją versti turėtų tik poetai – svarbu, kad vertėjas turėtų kalbinę klausą. Manau, to užtenka. Žodžiu, poezijos vertėjai neprivalo būti poetai, bet pastaruoju metu vis labiau linkstu manyti, kad visi poetai turėtų būti vertėjai. Bent jau taip norėtųsi.
Galėtum apibūdinti savo poetinį skonį? Kokius autorius mėgsti, kokiais pastarųjų metų atradimais pasidalintum?
Gal kiek kvailai nuskambės, bet aš tiesiog ieškau, kas mane nustebins: kas palies temą, kurios niekad nesu apmąstęs, arba prabils jau gerai žinoma tema iš man negirdėtos perspektyvos. Tą puikiai sugeba Różewiczius, Rexrothas ar Rothenbergas. Pažintis su šiuo, beje, gan keista. Dar dvyliktoje klasėje, slampinėdamas po skaitytų knygų krautuvę, aptikau jo lietuviškai verstą čiabuką „Dibukas“ ir, tiesą sakant, man visiškai nepatiko, nors vertimai buvo geri. Vėliau, po ketverių metų, internete perskaičiau jo „Išlieju įtūžį ant gyvūnų“ ir mane taip sužavėjo, kad bemat ėmiausi versti, o praėjus dar ketveriems metams atsirado ir mano versta Rothenbergo rinktinė „Khurbn“. Taigi panašu, kad šio poeto eilės pasielgė su manimi taip, kaip dibukas pasielgia su savo auka – pamažu įsliūkino galvon, tenai iškerojo ir užvaldė mintis.
Pastarųjų metų atradimai: latvių poetė Monta Kroma, viena pirmųjų modernistų poetų Latvijoje, beje, veik neribota tuometinės cenzūros, nes per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo medicinos sesuo nugalėtojų pusėje; taip pat turiu paminėti ir Lietuvai bei Vilniui svarbias knygas – tai Tadeuszo Konwickio „Meilės įvykių kronika“ (beje, nuostabus Vido Morkūno vertimas, jam esu labai dėkingas ir už A. Sapkowskio sagą apie raganių Geraltą); Avromo Sutzkeverio „Kapo vaikas“ (vert. Laurynas Katkus) ir Nikolajaus Krainskio „Nakties tamsybėse“ (vert. Virgilijus Čepliejus) – šios knygos autorius buvo pirmosios Vilniaus psichiatrinės direktorius, dėl inovatyvių ir liberalių gydymo metodų galiausiausiai atleistas iš pareigų. Mėgstu skaityti gerų psichiatrų raštus ar interviu su jais – šie žmonės dažnai pasižymi itin blaiviu požiūriu tiek į asmenines, tiek į visuomenines problemas. O šiuo metu skaitau Jevgenijaus Anisimovo „Rusijos istoriją“ – žaismingą, pagauliu įtaigiu stiliumu parašytą knygą apie pamišėlius, sadistus carus ir šventuosius, kurių įsteigti vienuolynai ilgainiui tapo kalėjimais.
Feisbuko puslapyje rašoma, kad jūsų su bičiuliais įkurta „Bazilisko ambasada“ yra „vieta, kur vyksta literatūra, vertimai ir kitos linksmybės.“ Kaip gimė idėja leisti verstinės poezijos čiabukus? Ar lengva prisikalbinti vertėjus? Kokiu principu renkatės autorius?
Kaip ir daugelis idėjų, ši gimė iš nuobodulio – norėjosi prasmingos veiklos, kuri priklausytų tik nuo mūsų, kitaip tariant, norėjome būti „patys sau ponai“. Beje, kadangi Lietuvoje leisti verstinę poeziją nėra lengva (daugelis leidyklų linkusios atsisakyti net užsienio klasikų rinktinių – neva dėl prasto perkamumo), jau kurį laiką svajojame užsiimti šiokia tokia leidyba, organizuoti renginius ir platinti verstinę užsienio autorių kūrybą.
O su vertėjais, aišku, visko būna, tačiau dažniausiai juos prisikalbinti nesunku. Kiekvienas vertėjas turi bent keletą mėgstamų poetų, kurių eilėmis nori pasidalinti. Šiemet turėtų pasirodyti keturi čiabukai: Henri Michaux (iš prancūzų k. vers Dainius Gintalas), Viktor Neborak (iš ukrainiečių k. vers Vytas Dekšnys), Alejandra Pizarnik (iš ispanų k. vers Greta Ambrazaitė), Monta Kroma (iš latvių k. versiu aš). Na, o autorių atranka, manau, pati paprasčiausia proceso dalis – poetus pasiūlo patys vertėjai.
Kaip manai, kiek apytiksliai skaitytojų skaito šiuolaikinę verstinę poeziją? Ar auditorijos prasme mes skiriamės nuo kitų Europos šalių?
Sunku pasakyti – kartais atrodo, kad tokių žmonių visoje šalyje tėra kokie 30, bet būna, kad sukyla išties nemenka susidomėjimo banga ir imi galvoti, kad nėra viskas taip jau blogai. Taip pat spėčiau, kad poezijos skaitytojų pagausėjo ir per šiuos metus – namuose užsirakinę, prislėgti ir vieniši žmonės turi daugiau šansų tapti poezijos skaitytojais.
Ar Lietuvoje pakankamai poezijos vertimų dirbtuvių? Kokios tavo paties patirtys iš jų?
Manau, svarbiausias tokių dirbtuvių aspektas – pažintys su kitais vertėjais, juk šios – kaip ir bet kurios – profesijos atstovams išties verta kartais susitikti, pasidalinti darbo patirtimis ir t. t. Tačiau esminė vertimo dalis visgi yra tos ilgos valandos, kurias vienas leidi prie darbo stalo. Tai individualus procesas, kad ir kaip žiūrėsi, todėl bendrai paėmus šių dirbtuvių – bent jau man – netrūksta.
Pasaulinio karantino patirtys skverbiasi į visas gyvenimo sritis – ar tau, kaip poetui, vertėjui ir leidėjui, karantinas turi kokios nors ryškesnės įtakos?
Nepasakyčiau, kad kažkas iš esmės pasikeitė. Mano darbo vieta – stalas, kėdė, kompiuteris – stovi, kur stovėjo ir toliau visai neblogai atlieka savo funkcijas. Tiesa, išsiugdžiau puikų įprotį – kasdien pasivaikščioti, bent valandą skirti dykinėjimui, stebėti plyšius namų sienose, kreivus senamiesčio stogus, vėlai vakare sustoti kur nors vidury parko ir kelias minutes pasiklausyti nutilusio miesto garsų. Manau, šiais neramiais laikais tai privaloma praktika – bent jau sumažėtų konspiracinių postų feisbuke ar kretiniškų komentarų delfyje.
Bet turiu prisipažinti, kad vos prasidėjus pirmajam karantinui, tikrai dosniai šėriau save įvairiausiais melais: daugiau išversiu, daugiau skaitysiu, imsiu mankštintis, išmoksiu italų ir t. t. Deja, viena bendrinių karantino patirčių yra kone lėtinis motyvacijos stygius, o jį įveikti sunku. Bet įmanoma.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
