Sąmoningai tekstą apie „Mažą gyvenimą“ pradėjau nuo subjektyvių potyrių. Man atrodo, skaitytojo santykis, individuali recepcija čia labai svarbi. Ne paslaptis, kad šis Hanyos Yanagiharos romanas, nepaisant gausių nominacijų ir apdovanojimų, tiek užsienio, tiek lietuvių skaitytojų vertinamas nevienareikšmiškai. Nuo ditirambų, rekomendacijų ir stipriausio skaityto grožinės literatūros kūrinio titulo iki atstūmimo ir kaltinimo besaikėmis manipuliacijomis. Aš priklausau prie tų, kurie laiko šią knygą vienu stipriausių pastarųjų metų skaitinių. Mėginsiu nupasakoti, kodėl.
Regis, literatūros, analizuojančios, aktualizuojančios traumines patirtis, populiarumas vis dar neslūgsta. Galima pasakyti dar drąsiau – didelei daliai šiuolaikinių (ir ne tik) kūrinių ręsti pasirenkamos vienokios ar kitokios ribinės situacijos, traumos, kurios priveda knygų veikėjus prie esminio psichikos lūžio. Atrodo, jau daug skaityta ir nemažai kalbėta, o vis tik „Mažo gyvenimo“ autorė sugeba rasti savitą žiūros kampą, netipišką temos išsklaidą ir išsiskiria ypač raiškios, kartais kokčiai detalios atmosferos kūrimu. Manau, skaitymo intrigą (kiek toks įvardijimas leistinas, turint omeny knygos pobūdį), išskirtinumą lemia ir veikėjo pasirinkimas – „Mažas gyvenimas“ pasakoja apie vyro patirtas žiaurias kūno ir sielos traumas, neišnaikinamus jų įdagus, paveikiančius visą likusį gyvenimą. Kaip sako pati Hanya Yanagihara: „... išnaudojimas pats savaime mane menkai tedomina. Kaip rašytojai man kur kas įdomesnės ilgalaikės išnaudojimo pasekmės, ypač vyrų. Manau, moterys auga aplinkoje, kuri vienokiu ar kitokiu būdu jas tam netiesiogiai tarsi parengia. O berniukų situacija visai kitokia – jie prievartą patiria, bet apie ją dažnai net nebūna girdėję. Maža to, išnaudojimas atima iš jų vyriškumo pajautą, o jie net nėra deramai mokomi nei drąsinami kalbėti apie savo patirtis. Bet juk tai žvėriška psichologinė trauma“[1]. Iš tiesų pagrindinis romano veikėjas Džudas – seksualinės prievartos ir smurto, patirto vaikystėje ir paauglystėje, palaužtas žmogus. Autorė tiksliai, giliai ir autentiškai atskleidžia traumos poveikio mechanizmus vyro psichikai. Praeities tamsą, tas dantis šiepiančias hienas protagonistas laiko užrakinęs savajame „Mėlynbarzdžio kambaryje“ – Džudas visomis išgalėmis vengia profesionalios terapijos, netgi žmogiško atsivėrimo savo artimiausiems žmonėms. Tačiau tamsa yra pernelyg tiršta, ir nors išorėje kurį laiką Džudui pavyksta sukurti ir išlaikyti visuomenėje priimtiną reprezentacinį įvaizdį, tačiau išveika, siaubo išorinimas, neleidžiantis bent laikinai išsimušti vidiniams saugikliams, – nekvestionuojama būtinybė. Džudas sociume laikydamasis būtinųjų reikalavimų, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais, bičiuliaudamasis – taigi demonstruodamas gebėjimą konstruktyviai pasirinkti ir spręsti, neapsieina be destrukcijos. Veikėjas ilgą laiką save žaloja pjaustydamasis, tik taip galėdamas nutildyti šiurpų hienų kaukimą, vidinį skausmą keisdamas išoriniu, praeities tamsą – dabarties tamsa. Kitas svarbus ir tiksliai autorės interpretuojamas dalykas – palaužto žmogaus savivertė, potrauminė egzistencija. Džudas jaučia išgyvenusiojo kaltę, įsivaizduoja nesantis vertas visų gerų jam gyvenime nutinkančių dalykų – naujųjų tėvų, nuoširdžių draugų ir mylimojo meilės: „Jis niekuomet nuoširdžiai nepatikėjo Vilemo susikurta jo versija – drąsiu, išradingu, įdomiu žmogumi. Vilemas kartodavo tuos žodžius, o jį apimdavo gėda, tarsi jis būtų tyčia Vilemą apmulkinęs: kas tas žmogus, apie kurį kalba Vilemas“ (635 p.). Šis nuolatinis savęs menkinimas, šlykštėjimasis išvaizda ir vidumi romane atveriamas itin plačiai, įtaigiai ir tiksliai. Kaip ir traumų atsikartojimas, nesugebėjimas suprasti, įvardyti sau ir kitam tikrųjų poreikių, jausmų, norų. Jau suaugęs Džudas pasirenka (o tiksliau – Kalebas pasirenka jį) netikusį, menkinantį ir dar labiau savivertę žeidžiantį partnerį. Netgi bendraudamas su brangiausiu žmogumi Vilemu – protagonistas atsiveria tik romanui artėjant prie pabaigos. Džudas ne iki galo suvokia savo tikrąją tapatybę, bijo patikėti palankiu AŠ atvaizdu KITO akyse, nežino, kokia po patirtų traumų yra jo seksualinė orientacija. Draugystė – kita lygiavertė trauminio subjekto buvimo ir reprezentacijos pasaulyje tema – padeda gydyti giliąsias žaizdas ir kuria atsvarą romane vyraujančiai tamsai. Tačiau kūrinyje atsisakoma hepiendo ir rožinių akinių – įveikti didįjį niekį, dvasinę atskirtį, užadyti kiaurymes, vidines juodąsias skyles labai sunku, gal net neįmanoma. Ir kai KITAS tampa TAVO visatos centru, gyvenimo prasme ir savivertės šaltiniu, netektis gali į šipulius sudaužyti kruopščiai rankiotus gyvenimo likučius. Nepaisant to, draugystė, draugų tarpusavio ryšys, meilė, lieka bene svarbiausiu, tikriausiu, pozityviausiu gyvenimo kūrybos šaltiniu: „Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“
Tačiau nesinori nuslysti akivaizdžiausiomis romano temomis: greta traumą patyrusio subjekto veikimo pasaulyje būdų ir odės draugystei, svarbus ir savo vietos visuomenėje ieškojimas, tėvų ir vaikų santykis, pakrikimas pasaulyje be Dievo, aiškių orientyrų nebuvimas, profesijos pasirinkimo, karjeros siekimo kaina, talento vertė, gyvenimo partnerio radimo sudėtingumas, realizacija per santykį su kitu, toks pačios lyties asmenų ryšių pilnatvė. Aktorystės keliu einantis Vilemas, jo santykiai su šeima, visiškai nutrūkę mirus neįgaliam broliui, sąmojingas, kandus dailininkas, fotografas Džei Bi, itin palaikomas šeimos ir nuolat ieškantis geriausio kadro, pasiturintis architektas Malkolmas, jo tėvas, jaučiantis didesnį palankumą kitam šeimos vaikui, savo atžalos netektį patyręs Džudo įtėvis Haroldas, beprotiškai trokštantis suteikti įsūniui palaikymą ir apgaubti savo meile – visos veikėjų pasirinkimų, nuostatų, santykių peripetijos kuria sodrų šiuolaikinės visuomenės dabarties paveikslą. Kaip įvardija Marius Burokas: „Šis romanas kalba apie atramos (tiek moralinės, tiek religinės) netekusią visuomenę, jis bando atsakyti į didžiulį ir labai svarbų XXI a. pradžios klausimą: kaip gyventi visiškai sekuliariame, visų iliuzijų netekusiame, savo burbule vis labiau užsidarančiame, vis labiau išlepusiame Vakarų civilizacijos pasaulyje?“[2]
Keletas žodžių apie tai, kaip autorė pasakoja – atvirai, aštriai, užkabindama gyvą nervą. Skaitytojas čia nečiūčiuojamas ir neglostomas, iliuzijos negailestingai sugriaunamos, o tamsa atskleidžiama plačiai, raiškiai ir itin detaliai. Tačiau kantriausiems ir jautriausiems Hanya Yanagihara siūlo daugiasluoksnį, giliamintį, ypač įtaigų pasakojimą, kuris atvers daugybę vidinių kambarių ir pagirdys tirščiausiu liūdesio, skausmo ir laimės mišiniu. Stipriu ir sodriaskoniu – kaip autentiška būtis. Nes stipriausios gyvenimo patirtys sutvertos iš tamsošviesos.
Lina Buividavičiūtė
[1] (plg. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/mazo-gyvenimo-autore-hanya-yanagihara-draugyste-kazkodel-nuvertinta-santykiu forma.d?id=86261325&fbclid=IwAR0a94ZnSPZT_gIQrEWZ5L4I7_c20mFJPhshczkYi4v4-tEnBduqY__erCE).
[2] M. Burokas apie romaną „Mažas gyvenimas“: tai knyga apie draugystę ir vienatvę – be iliuzijų, kosminėje tuštumoje - Bernardinai.lt
