K.A.2.0.2.4.

Jurgita Žana Raškevičiūtė: „Ne literatūra yra problema, o tai, kaip ją skaitome“

zana 1 30

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Fotografavo Paulius Žižliauskas 

Literatūrologė Jurgita Žana Raškevičiūtė ne tik dėsto studentams ir rašo literatūros kritiką, bet ir, tarsi detektyvė, narsto archyvų medžiagą, o iš rastų gijų dėlioja rašytojų ir to meto literatūros lauko paveikslą. Ji išleido ne vieną Juozo Tumo-Vaižganto ir jo šeimos laiškų knygą. Už savo darbus gavo svarių literatūrinių premijų. Nors tyrinėja ir dėsto sovietmečio literatūrą, sako, kad diskusijų terpė apie sovietmetį nėra tokia, kurioje norėtų ir galėtų dalyvauti. Tad mūsų pokalbis sukasi apie šiuolaikinius studentus, literatūrą bei nūdienos aktualijas.

Koks buvo pirmas jūsų sutiktas įspūdį palikęs rašytojas ar rašytoja ir kodėl?

Išgirdus šį klausimą pirmiausia prisimenu ne kurią konkrečią ar kurį konkretų rašytoją, bet jų paiešką, pastangas, kurių dėjau atvykusi į Vilnių, kad kuo daugiau jų pamatyčiau. Neišvengiau kiek egzaltuoto rašytojo idealizavimo, gal kad nebuvau nė vieno mačius (šypsosi). Augant tuometėje provincijoje kultūrinė atskirtis nuo centro, kaip man dabar regisi, buvo milžiniška, pradedant naujausių poezijos knygų stygiumi, baigiant tuo, kad niekas rašytojų mums, pavyzdžiui, į mokyklą ar miesto biblioteką, nepakviesdavo. Tuomet atrodė, kad kai jau pagaliau nuvažiuosiu į Vilnių, visus juos ir pamatysiu, ir perskaitysiu, tuos, kurių vardus rankiojausi iš Ritos Tūtlytės knygos „Eilėraščio skaitymas“; turėjau užrašų knygelę, kur gražiausius nusirašydavau. Atsimenu dvi vietas, kur tų rašytojų ėmiau ieškoti. Pirma turbūt juokingiausia. Nežinau, kaip pirmo kurso filologijos studentai sužinodavo, kad nemaža rašytojų koncentracija yra „Suokalbyje“. Pirmiausia ten ir ėjau. Negalėčiau pasakyti, kad tai, ką pamačiau, atitiko lūkesčius, bet realizmo į mano idealizmą tikrai įmaišė. Kita vieta, kur pirmaisiais studijų metais irgi eidavome kaip į šventę ir rašytojų paiešką, buvo Vilniaus knygų mugė, kurioj būnant labai jaudino vien faktas, kad štai kokia nors tau be galo svarbi kultūros figūra gali imti ir praeiti pro šalį. Ko gero, dabar, kai socialiniai tinklai, kitos bendravimo formos gerokai sumažino distanciją tarp rašytojo ir jo skaitytojų, labai sunku įsivaizduoti tokį santykį. O pats ryškiausias, nors ir ne pirmas, kaip klausiate, to laiko susitikimas su rašytoju visgi įvyko Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorijoje. Mums naujausią literatūrą dėsčiusi doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė studentams reguliariai organizuodavo susitikimus su rašytojais ir tąkart pas mus atėjo Antanas A. Jonynas. Neprisimenu nieko, kas buvo šio pokalbio metu pasakyta, bet atsimenu įspūdį palikusią laikyseną: ramaus atvirumo auditorijai, pasitikint, kad ji gali suprasti, kas sakoma. Na ir, žinoma, raudoną Antano A. Jonyno šaliką. Tuo metu visiškai atsitiktinai turėjau tokį patį ir jaučiausi dėl to labai išdidi (šypsosi).

Išleidote ne vieną knygą Juozo Tumo-Vaižganto ir jo šeimos laiškų knygą, esate gavusi Vaižganto premiją. Kaip keitėsi jūsų santykis su šiuo rašytoju nuo mokyklos suolo iki dabar?

Negaliu apibendrinti santykio su Vaižgantu mokykloje, nes atmintin įstrigusios dvi skirtingos patirtys: labai patikusių „Nebylio“, „Dėdžių ir dėdienių“ skaitymas ir „Pragiedrulių“ koronė. Ji mane pastūmėjo turbūt vienai didžiausių mokyklinių apgavysčių. Mūsų nuostabi mokytoja lituanistė Lina Rimavičiūtė-Malinauskienė nepripažino kūrinio ištraukų skaitymo, todėl ir mes turėjome ne perskaityti dalis apie tai, kaip Napalys darbus dirba, o visą tekstą. Skaičiau, skaičiau, skaičiau ir supratau, kad negaliu šito padaryti: buvau mokinė, kuri galėjo perskaityti turbūt beveik viską, bet „Pragiedruliai“ mane palaužė. Atėjo pamokos laikas, sėdžiu, drebu, mat mokytoja ne tik puiki, bet ir griežta, o man – dar ir autoritetė. Buvo be galo gėda. Ji labai greitai pajuto, kad didžiajai klasės daliai epopėja buvo per sunki, ir pareikalavo pakelti rankas knygos neperskaičiusias mokines. Tai reiškė, jog, prisipažinus, kūrinį vis vien teks įveikti ir atsiskaityti asmeniškai. Sėdžiu ir galvoju – ne, aš negaliu to padaryti, aš šito neperskaitysiu, ir rankos nepakėliau, ryžausi meluoti savo mylimiausiai mokytojai, kad tik nereikėtų skaityti „Pragiedrulių“ (šypsosi). Nepagavo. Dabar „Pragiedrulius“ labai mėgstu, tai turbūt ir parodo santykio raidą.

Ką manote apie tai, kad jis įtraukiamas į mokyklinę privalomų skaityti autorių programą ir egzamino užduotis? Kokia galėtų būti proporcija tarp literatūros klasikos ir šiuolaikinių autorių?

Negaliu kompetentingai svarstyti apie mokyklines programas, esu gerokai nutolusi nuo mokyklos, bet dirbdama universitete matau, kokį santykį su literatūra ir lietuvių literatūros istorija mokykla sukuria (be abejo, visada yra išimčių, čia kalbėdama apibendrinu). Man atrodo, problema yra ne tai, kokie autoriai yra programoje, apie ką visi, kas tik nori sulaukti daug garantuoto pritarimo viešumoje („laikų“), svarsto kartodami tuos pačius teiginius kaip naujieną, bet tai, kaip literatūrą siūloma skaityti, kaip su tekstais dirbama. Mano manymu, nė vienas autorius programoje savaime nėra bėda, bėda gali būti ir yra tai, kas su jo tekstais daroma, kokios skaitymo, apmąstymo galimybės sukuriamos, kaip sukuriamos sąlygos tekstui suprasti. Pagrindinis dalykas, kuris man krinta į akis, ypač dirbant ne su filologijos specialybių studentais, yra teisingo atsakymo paieška, manant, kad tas teisingas atsakymas yra kažkur anapus teksto, kad aš, šiuo atveju, dėstytoja, tą teisingą atsakymą žinau, o jie turi „įspėti“. Daugelis studentų klausia: „Ar teisingai pasakiau? Ar teisingai interpretuoju?“  Mano patarimas ieškoti atsakymo kūrinyje, žodžiai, kad tik pats tekstas leidžia patikrinti, ar interpretacija yra galima, ar visgi prasilenkia su juo, pradžioje trikdo, nes nelieka išorinio autoriteto, tik pats teksto skaitymas, kuris yra tavo rankose, tavo paties kuriamo analitinio ir interpretacinio proceso dalis. Man susidaro įspūdis, kad egzistuoja tam tikras interpretacinių klišių spektras ir mokiniai, „atsakingai“ naudodami jų repertuarą, tas klišes tekstams taiko. Matau, kad jie žino, kaip reikia „teisingai“ vertinti žemdirbiškąją kultūrą, ką reikia laikyti vertybėmis (kartais „amžinosiomis“), kaip tinkamai mąstyti apie gamtą ir t. t. Būtent tai atriboja klasikinius ar tiesiog senesnius tekstus nuo mūsų pačių, o ne kažkoks savaiminis jų pasenimas. Juk tada kyla esminis klausimas: ar mums gali būti įdomu kažkas kita, nei esame mes patys? Ar skaitydami tekstus norime tik žiūrėti į veidrodžius, ar pažinti kitokį mąstymo būdą, kitokį sociokultūrinį pasaulį? Literatūra leidžia mums keliauti laike, pažinti tai, kas nesame mes patys. Kartais, kai studentai sako „aš tos kaimo literatūros nesuprantu, kaime negyvenau“ (tai tokia gynybinė frazė, kuri irgi rodo, kad su tokio pobūdžio literatūra siekiama kurti tapatinimosi, atpažinimo, o ne kito, kitoniško pažinimo, supratimo santykį), aš juokais klausiu: o XIX a. gyvenote? Kaip skaitysite „Madam Bovari“? Didžiosios dalies literatūros erdvėlaikiuose mes negyvenome, bet juk ne asmeninė patirtis ar tapatinimasis yra literatūros suvokimo pamatas, nors iš šiuo metu vykstančių diskusijų gali taip ir atrodyti. Taigi trumpai – ne literatūra yra problema, o jos skaitymo būdas. Jeigu pamėgintume, pavyzdžiui, apie žemdirbiškąją kultūrą mąstyti iš ekologinio pasaulėvaizdžio perspektyvos, matyti kaip tam tikrą galimą ekologinės savimonės preistoriją ar jos istorijos dalį, kur darniai įsijungtų ir sovietmečiu literatūroje apmąstytas sovietinės modernizacijos destruktyvus poveikis aplinkai ir žmogui? Jeigu matytume ją platesniame, europietiškame kontekste, kur skirtingais laikotarpiais kėlimasis iš kaimų į miestus buvo išgyventas kaip destruktyvus procesas? Juk ta vadinamoji kaimo literatūra irgi buvo reakcija į radikalią aplinkos kaitą ir čia galėtume brėžti labai įdomią liniją nuo XX a. 1-osios pusės literatūros iki, tarkim, Gabijos Grušaitės „Grybo sapno“. Mes galime matyti opozicijas, supriešinti, arba galim analizuoti kultūros istorijos, mąstysenų raidos procesus. Kas mums trukdo matyti ekologinės mąstysenos raidą, žmogaus ir jo aplinkos santykio apmąstymą, reakciją į pokyčius? Gal tuomet žemdirbiškoji kultūra atsivertų kaip dinamiška ir įdomi? Galima rasti daugybę požiūrio kampų. Juk didžioji dalis literatūros šiuo požiūriu mums vienaip ar kitaip svetima, tolima. Žinoma, mes tarsi nejučia šį kriterijų taikome tik savo literatūros istorijai. O tai daugiau pasako apie mus pačius, ne apie literatūrą.

Klausėte apie proporciją. Apie tai galėtų svarstyti daugiau su mokyklos programomis, mokiniais dirbantys literatūrologai, bet matau šį tą keistino: tai santykis tarp vaikams bei paaugliams skirtos ir suaugusiųjų literatūros. Reikėtų atsisakyti vaikams ir jaunimui skirtos literatūros marginalizavimo, kai ji daugiausia priklauso laisvalaikio skaitymo sąrašams, ir ją aktyviau pasitelkti mokantis suprasti teksto poetiką, t. y. daugiau dėmesio skirti literatūrai, kurios adresatas yra vaikas / jaunuolis.

Su kokiais studentais tenka susidurti? Kuo jaunoji lituanistų karta skiriasi nuo jūsų kartos studentų? Kokios knygos, temos ir autoriai šiuo metu universitete populiarūs?

Su puikiais studentais (šypsosi). Mano akimis, šių laikų studentai nuo mano skiriasi kaip diena ir naktis, ir, pasakysiu labai ūkiškai, man šis skirtumas rodo, kaip mūsų gyvenimas per šį laiką gerėjo, labai džiaugiuosi šį skirtumą matydama. Dabar studentai atviri, drąsūs, puikiai orientuojasi tarptautinėje erdvėje, keliauja su mainų programomis, mokosi kalbų. Mes buvom užsisklendę, skeptiški, net kažkiek ciniški, dar labai aiškiai postsovietinio pasaulio žmonės, bet koks visuomeniškumas ar žodis apie jį tiesiog keldavo alergiją, ką jau kalbėti apie požiūrį į vieną kitą pasitaikiusį aktyvistą. Turbūt pora dalykų man atrodo pasikeitusių į prastesnę pusę. Visų pirma – skaitymas. Susidaro įspūdis, kad diduma studentų neturi laiko skaityti, o ir pati storesnės knygos skaitymo trukmė ima atrodyti kaip iššūkis. Tai tempo klausimas: kiek galiu užtrukti prie konkretaus teksto, prie konkrečios užduoties, kuriam laikui gebu susikaupti. Jei studentas pavargsta, ima nuobodžiauti paskaitose, kas yra normalu, nes dalis jose teikiamos informacijos yra sudėtinga, reikalaujanti pastangų ir nemažo susikaupimo, jis tuoj pat pasiima telefoną ir auditorijoje studento tarsi nebėra. Vadinasi, nuo bent kiek ilgiau trunkančio sunkumo bėgama, bet norint „pramušti kelią“, išmokti suprasti sudėtingą dėstomą teoriją, skaityti „Pragiedrulius“ ar Greimo „Ašarą ir poeziją“ reikia užtrukti ar net neturėti kur lengvai pabėgti, reikia ištverti (šypsosi). Kai kurie dalykai, tekstai tiesiog yra sunkūs, su jais reikia dūsauti, nuobodžiauti (prie kai kurių esu savu laiku nuliejusi ir vieną kitą ašarą), taip palaipsniui prisijaukinant jų kalbą ir išmokstant suprasti. Tas pats, beje, galioja ir daliai literatūros. Viešojoje erdvėje daug kalbėdami apie tai, kad reikia sudominti, pamirštame, kad kai kurie dalykai tampa įdomūs tik gerokai padirbėjus ir panuobodžiavus, nes jų įdomumui pamatyti reikia užsiauginti tam tikrus raumenis, o tai yra darbas. Kitas dalykas, kad nemaža dalis studentų kažkodėl nenori eiti į bibliotekas, knygos, kurių nėra internete, tarsi nebeegzistuoja, tenka raginti, motyvuoti, aiškinti, kodėl to reikia. Nežinau, kodėl taip yra, gal tai tas pats tempo klausimas? Net negaliu pasakyti, kodėl manau, jog tai trūkumas, kad į tas bibliotekas reikia eiti, tiesiog taip jaučiu.

Šiais metais pelnėte Kęstučio Keblio premiją už literatūros kritiką – žinau, kad pati rašote laisvalaikiu apie ką norite ir kada norite. O kokius kitus literatūros kritikų darbus spaudoje sekate? Gal prisimenate vieną ar kelis pastarojo meto tekstus, kurie įstrigo, pakeitė požiūrį į knygą ar kaip tik į kritinio teksto autorių?

Specialiai neseku nei vieno asmens publikacijų, bet yra rašančiųjų, kurių tekstus pamačiusi beveik visada paskaitau ar bent jau palieku juos atidarytus naršyklėje... Gal atvirkščiai, dažniausiai perskaičiusi knygą ieškau, kas ir kieno apie ją parašyta. Man visada įdomu paskaityti Giedrės Kazlauskaitės, Andriaus Jakučiūno tekstus apie knygas, taip pat Virginijos Cibarauskės, visiškai nesvarbu, kad dažnai mano nuomonė būna kitokia ar priešinga, man patinka recenzijų stilius, vertinimo perspektyva, kurią šie tekstai kuria, mėgstu su šiais autoriais mintyse pasiginčyti (popieriuje dažniausiai neturiu to jūsų klausime minėto laisvalaikio). Šiuo metu gana daug rašo Asta Skujytė-Razmienė, kurios recenzijos pasižymi ryškia vertinimo pozicija, gana greito tempo, įdomia minties eiga, o jos skaitymą papildo turima mokslininkės, kultūros antropologės patirtis. Bet turbūt labiausiai man įstrigusių recenzijų autoriai ir autorės dabar jų beveik nerašo. Savo laiku man įstrigo Brigitos Speičytės recenzijos apie „Silva Rerum“, Rimvydo Stankevičiaus „Ryšį su vadaviete“, o kai skaitydavau Giedros Radvilavičiūtės recenzijas, sakydavau sau: norėčiau ir aš taip mokėti. Mano požiūrio į knygą labai pakeisti turbūt negalima (čia reikėtų rašyti: juokiasi), bet mėgstu tekstus, kurie atveria požiūrio kampus, kurių pati nemačiau. O va pakeisti mano požiūrį į recenzijos autorių (-ę) konkretus tekstas gali labai greitai, pavyzdžiui, kai knyga ne kritikuojama, bet „sudirbama“, daugiau demonstruojant rašančiojo apie ją ego (toks plunksnų pasikedenimas) nei skaitymo procesą, arba kai atvirai aptarnaujami kokie nors autoriai, leidyklos. Esu labai priekabi kritikavimo stiliui, man atrodo, kritiškam rašymui, kad jis nebūtų tarsi gulinčio spardymas, reikia labai išlavintos klaviatūros. Iš šalies atrodo, kad sudirbti knygą, ypač pasirinkus kokią silpnesnę, yra ir paprasta, ir pageidautina, bet tai nėra kritikos kultūra, kurią mes sveikiname ir sakome, kad jos trūksta.

Kaip manote, kas šiais laikais knygai gali pasitarnauti kaip didžiausia reklama arba antireklama?

Labai mažai apie tai esu galvojusi, o gal ir visai nesu. Dabar pirmiausia ateina mintis, kad nėra universalaus atsakymo, nes viskas priklauso nuo skaitytojų grupės. Vienai grupei ta pati reklaminė kampanija gali suveikti kaip paskatinimas skaityti knygą ir domėtis autore ar autoriumi, o kitai – kaip atstūmimas. Tarkime, mane dažniausiai atstumia knygos progresyvumo ar naujoviškumo akcentavimas kaip pagrindinė reklaminės kampanijos ašis. Ypač kai pabrėžiamos naujovės literatūroje jau seniai yra įvykusios, kaip kad kablelio nedėjimas ar pan., t. y. tuščių burbulų pūtimas.

O kas skatina jus perskaityti naują knygą?

Šiuo metu – pareiga (reikia studentams, reikia žinoti, kas vyksta lietuvių literatūroje), kitkam tiesiog nelieka laiko. Bet kalbant apie geresnius laikus, turbūt yra kompleksas veiksnių, kylančių iš susiformavusių interesų. Yra man įdomios temos, tarkime, romanai, vienaip ar kitaip reflektuojantys Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio laikotarpį. Visi autobiografiniai tekstai, laiškų knygos. Mėgstamų autorių poezijos rinkiniai, nors stengiuosi susipažinti ir su pirmosiomis knygomis. Žodžiu, kompleksas veiksnių, kylančių iš susiformavusių interesų, o reklama vaidina turbūt labai mažą vaidmenį, svarbesnės būna konkrečių žmonių rekomendacijos paskaityti vieną ar kitą knygą.

Kalbama, kad turime daugybę literatūrinių premijų ir kasmet jų vis daugėja. Tai gerai ar blogai? Ką tai galėtų pasakyti apie mūsų literatūros lauką?

Gal kad manome turį daug gerų apdovanotinų autorių (šypsosi)? Manau, kad premijų gausa turi atvirkštinį efektą: kai vieną ar kitą premiją gauna kone visi ryškesni autoriai, jos netenka simbolinio krūvio, kurį turėtų turėti.

Tyrinėjate sovietiniais laikais rašytą literatūrą, bet esate sakiusi, kad esama diskusijų terpė apie sovietmetį jums nepriimtina. Kodėl?

Patikslinčiau: ji nėra tokia, kurioje galėčiau dalyvauti. Pačia bendriausia prasme – man atrodo, kad daugeliu atvejų (yra išimčių) pasisakantiesiems, diskutuojantiesiems svarbu ne susitarti dėl dalykų, apsvarstyti mūsų santykį su sovietmečiu ir jo palikimu, bet įsteigti savo poziciją, nugalėti. Kartais dalykai, dėl kurių diskutuojama, jau yra iš anksto nuspręsti, ką gerai atskleidė menininkių su visom samanom nukrapštymas nuo Petro Cvirkos paminklo. Daug menininkų pasiūlymų, kaip perprasminti sovietinį palikimą mūsų erdvėlaikyje, buvo atmesti iš galios pozicijų. Esu dėkinga žmonėms, kurie diskutuoja, pasisako, bet pati joje dalyvauti negaliu, nes, pabrėžiu, abiejų pagrindinių diskutuojančių stovyklų pasisakymuose matau svarių argumentų, man rūpėtų juos derinti, apmąstyti, todėl, kad, mano akimis, čia nėra „teisingo“ sprendimo. Viskas, ką galime padaryti, tai, kaip bendruomenė, dėl tam tikrų dalykų susitarti, suprasdami, įvertindami priimtų sprendimų sąlygiškumą. Neturiu griežtos pozicijos, kurią norėčiau įteigti, tik skirtingus, prieštaringus argumentus, tačiau šiuo metu nematau erdvės svarstančiai, „nežinančiai“ pozicijai. Vien perskaičius Lauryno Peluričio tekstą „Paminklas nereikšmingumui“ suvokiu, kad tokiai diskusijos kultūrai nesu pasirengusi: kas norėtų būti diskusijos adresatu, kur argumentų kalba derinama su rafinuotomis patyčiomis?

Galbūt skirstymui į geriečius ir blogiečius įtakos turėjo ir karas Ukrainoje? Ar plataus masto Rusijos invazija keitė jūsų pačios žvilgsnį į konkrečius autorius, jų kūrinius?

Su konkrečiais rašytojais turbūt nekeitė, bent šiuo metu niekas neateina į galvą. Kadangi sovietinis lietuvių kultūros laikotarpis, o drauge SSRS istorija, yra mano akiratyje nuo bakalauro darbo, kurį rašiau apie Tomo Venclovos poeziją, paskatinusią domėtis Osipu Maldelštamu, Josifu Brodskiu ir kt., rengimo laikų, niekada nebuvau „užsimiršusi“ ir niekada neturėjau kokio nors didžiosios rusų literatūros ar pan. įsivaizdavimo. Bet pakeitė štai ką: nors žinau, kad Mandelštamas parašė vienus mėgstamiausių mano eilėraščių, šiuo metu tie studijų metais sukaupti tomai „ilsisi“, negaliu jų paimti. Suprantu, kad tai nesąmonė, bet toks vidinis visko, kas yra susiję su rusų kultūra, blokavimas visgi įvyko. Tą labai aiškiai pajutau, kai šiemet Venecijoje vedžiojausi dukrą po San Michelės salos kapines. Nuvedžiau aplankyti Josifo Brodskio kapo, pradėjau apie jį pasakoti, o dukra išpūtė akis: „Mama, kodėl tu eini lankyti rusų poeto???“ Supratau, kokias nuostatas ji „sugėrė“ iš mūsų su vyru. Mėgindama atsakyti jums į klausimą suvokiau, kad šis karas pakeitė santykį su viskuo be išimties.

Kaip apskritai vertinate paminklų rašytojams statymą?

Neturiu nuostatos, kaip vertinti paminklus kuriai nors žmonių grupei. Turbūt veikia ne požiūris į paminklą apskritai, bet priklauso nuo to, kam paminklas statomas, kaip jis atrodo, kodėl mums jo reikia. Gal tai, kad negebame jų sukurti (kad ir kiek metų kasdien einu pro Karalių Mindaugą, negaliu nematyti jo negrabumo), rodo, kad tiesiog gyvename laiku, kai svarbesni kitokie atminimo ženklai? Bet visgi pagaunu save galvojančią, kaip būtų gerai, jog mano gimtieji Prienai savo viešojoje erdvėje kuriamuose pasakojimuose rastų vietos ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir jo apdainuotiems šešiolikmečiams, pagalvoju, kaip būtų gerai, kad koks atminimo ženklas rastųsi Albinai Bunevičiūtei-Aušrelei, bet galvoti nepakanka, reikėtų eiti ir daryti.

Su kokiais archyvais šiuo metu dirbate? Kuo šis darbas jums patinka?

Šiuo laikotarpiu daugiausia einu į LKP dokumentų skaityklą, kur skaitau VU Istorijos-Filologijos fakulteto partinės organizacijos posėdžių protokolus. Nežinau, kodėl man patinka dirbti archyvuose, nes kai pasižiūriu iš šalies, atrodo, kad neturėtų patikti. Kartą viena miela bičiulė pasakė: tu ten knisi, knisi, geriau pati ką nors parašyk. Tada galvojau, kad man patinka pasakoti kitų gyvenimus, juos „išknisti“, atkurti, pildyti mūsų kultūros istoriją. Turbūt tai ta pati priežastis, dėl ko man patinka literatūra, galimybė keliauti laike, erdvėje, tik knygose jau viskas padaryta už mane, o knisdama archyvus turiu tas trūkinėjančias istorijas atkurti pati, tik, aišku, bėda, kad negali nieko parašyti, negaliu sugalvoti tęsinio (šypsosi). Nors visokių „barbariškų“ minčių sukurti kokį vieną Vaižganto laišką ir įdėti į raštus yra kilę.

Ką jums reiškia svetimų, dažnai intymių laiškų skaitymas?

Visų pirma – atsakomybę,  su asmeniškais dokumentais turime dirbti pagarbiai. Bet tuo pat metu aš nusistatau ir kitą, kultūros istorijos tyrėjos, režimą, t. y. asmenišką santykį, kurį liudija laiškai, matai kaip istorišką, tame intymume tu nedalyvauji, nesi adresatė, bet matai jį kaip tam tikrą kultūros fenomeną, kurį kaip tokį bandai perteikti.

Kaip manote, kaip atrodys šiuolaikinių rašytojų gyvenimo tyrinėjimas ateityje?

Neįsivaizduoju! Technologijų kaitos sparta paralyžiuoja bet kokį mano ateities įsivaizdavimą. Gal todėl man ir patinka dirbti archyvuose?

Kalbino Jurga Tumasonytė