Prieš metus kalbėjomės apie tave, kūrybą ir leidyklą, sakei, kad „niekada gyvenime neturėjai tokio didelio krūvio“. Kaip sekasi dabar, ar atradai kokį nors sprendimą, kaip tą krūvį pasilengvinti? O gal užsiauginai tvirtus raumenis ir dabar jį paneši šiek tiek lengviau?
Taip, „Misteriui Pinkmanui“ jau suėjo treji metai, per tą laiką pavyko išleisti šešiolika knygų. Skaičiai labai maži, palyginti su didžiosiomis leidyklomis, bet kadangi didžiąją dalį darbų darau pati viena, man tai labai daug. O šiaip su kiekviena leidžiama knyga krūvis vis didėja, tad nešti vis sunkiau. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tad jau pasiryžau imtis pokyčių. Turiu pagalbininkę – keturios rankos tikrai daugiau padaro, ir planuoju knygų sandėliavimą bei užsakymų tvarkymą perduoti tame besispecializuojančiai įmonei. Matau, kad lieka vis mažiau laiko iliustravimui. O juk pagrindinis leidyklos įkūrimo tikslas buvo leisti savo nupieštas knygas.
Taigi, „Misteriui Pinkmanui“ treji – kaip per tą laiką keitėsi tavo požiūris į leidybinę situaciją Lietuvoje?
Keitėsi tiek mano požiūris (tiksliau būtų sakyti, kad formavosi realybės apie knygų leidybą suvokimas), tiek pati leidybinė situacija. Nebūčiau rizikavusi pradėti leisti knygas, jei nebūčiau galvojusi, kad sugebėsiu jas parduoti. Mano pirmosios iliustruotos knygos (kurias išleido kitos leidyklos) buvo sėkmingos, tiražai išparduoti ir kartojami. Kai piešiau komiksą „Grybo auksas“, situacija susiklostė taip, kad susipažinau su knygos išleidimo ir platinimo žingsniais. Už atliktą darbą gavau 1400 vnt. knygų, išsiklausinėjusi patarimų radau platintojus ir pati prekiavau. Beveik viską per metus ir pardaviau, daugiausia per „Facebook“ (dariau akciją, kad perkantiems iš manęs nupiešiu skulptūrinį žmogaus portretą). Mačiau, kad per metus parduodama 2000–3000 egzempliorių ir toks tiražas atrodė normalus. Todėl pirmąsias „Misterio Pinkmano“ knygas tokiais tiražais ir atspausdinom. Taip sutapo, kad vos išleidus pirmąsias knygas prasidėjo karas ir infliacija, knygų pardavimai visiškai sustojo, net didžiosios leidyklos sumažino tiražus ir leidžiamų naujų pavadinimų kiekius. Dabar knygas spausdinu po 1000 vnt. ir tik su finansavimu. O pradžioje dideliais tiražais ir be finansavimo atspausdintos knygos taip ir stovi...
Esi užsiminusi, kad pasikeitė skaitytojų įpročiai – dabar knygų nuperkama žymiai mažiau. Kaip manai, kodėl?
Keičiasi pasaulis, skaitymo įpročiai. Be to, išleidžiama per daug naujų knygų. O knygynuose vietos knygoms vis mažėja ir ją užima visokie mieli daikčiukai dovanoms. Nauja knyga labai trumpai pabūna tarp naujienų (jei apskritai ten pakliūva), o paskui nukišama kur nors, kur rasti sunku net man – mintinai žinančiai visas savo knygų nugarėles, nes pati jas maketavau. Geriausiai knygą perka, kol ji nauja, tad didelės leidyklos leidžia kuo daugiau naujienų. O „Misteris Pinkmanas“ išleidžia kokias penkias ypatingas knygas per metus – ypatingas, nes jose viskas sužiūrėta ir nučiupinėta iki paskutinės detalės, kiekvienas žodis pasvertas. Verstinių knygų atveju pirmiausia aš atsirenku knygas su išskirtinėmis iliustracijomis, tada įvertinu, ar gera istorija (pasitaiko, kad, nors knyga labai graži, paskaičius paaiškėja, jog istorija nepakankamai gera. O kartais man iliustracijos labai patinka, bet galvoju, kad dauguma potencialių pirkėjųjų nesupras, tad irgi atsisakau). Tada pati skaitau ir su Mariumi Marcinkevičiumi taisau vertimus (skaitydama pastebiu, kurios vietos neskamba, bet nemoku parašyti taip, kad skambėtų gerai, tad reikalinga rašytojo pagalba – jis sugalvoja, kaip ką pakeisti, kad tekstas būtų kuo natūralesnis ir malonus skaityti). Aš parenku popierių, pasirūpinu gera spaudos kokybe... Man mano leidžiama knyga yra lyg vizitinė kortelė, jaučiu gėdą dėl kiekvienos paliktos klaidos. Knygynuose paėmus knygą į rankas, ir juo labiau skaitant, man labai jaučiasi, ar knyga yra leidyklos paleista į pasaulį su dideliu dėmesiu, ar tai tik eilinis produktas, vienas iš tūkstančio kitų, kurie praeina per daugybę samdomų darbuotojų rankų ir yra išleidžiami su pusėtinom ar net labai prastom iliustracijom, netvarkingais maketais, su klaidom, atspausdintos ant pigaus popieriaus... Nežinau, ar tai jaučia pirkėjai, skaitytojai. Jau žinau, kad tik aš matau, kad atspausdintoje knygoje spalvos skiriasi nuo to vaizdo, kurį mačiau kompiuterio ekrane. Nutuokiu, kad be reikalo gaištu stumdydama po raidelę milimetru kairiau ar dešiniau, ieškodama tobulos kompozicijos. Bet labai sunku perlipti per save ir padaryti bet kaip. Man atrodo, kad dalykus reikia daryti gerai arba visai nedaryti. Pasaulyje ir taip visko per daug.
Kokia „Misterio Pinkmano“ leista knyga buvo sėkmingiausia? Kas tam turėjo įtakos?
Sėkmingiausia knyga yra „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“, dėl kurios mes su Mariumi Marcinkevičiumi nusprendėm įkurti leidyklą. Jai skyrėme daugiausia savo dėmesio ir laiko. Turbūt daugiau laiko praleidom dirbdami su išleista knyga, negu ją kurdami. Po išleidimo kelis mėnesius skyriau vien portretų piešimui pagal pirkėjų atsiųstas nuotraukas, nupaišiau juos į maždaug 400 knygų, dauguma turėjo ne vieno, o kelių žmonių portretus. O kiek laiko atėmė pats susirašinėjimas dėl nuotraukų ir panašiai! Surengėm turbūt kokį šimtą knygos pristatymų mokyklose, bibliotekose ir visokiuose renginiuose. Verstinėms arba ne mano iliustruotoms knygoms tokio dėmesio skirti nepavyksta. Manau, tai prisideda prie mažesnės sėkmės. Be to, atrodo, skaitytojai vertina prasmingas knygas, kurios ne tik gražios ir įdomios, bet ir turi papildomą edukuojančią prasmę.
O kokiai knygai vis dar trūksta deramo skaitytojų dėmesio?
Mariaus Marcinkevičiaus knygai „Mažasis Piratas ir didysis lobis“ su išskirtinėmis, tirštomis detalių Martos Žuravskajos iliustracijomis. Tai buvo pats brangiausias knygos projektas ir dar labai toli iki atsipirkimo, jei kada nors atsipirks. Mano nuomone, tai vienas kūrybiškiausių Mariaus parašytų tekstų. Tiesiog fantazijos sprogimas. Bet, regis, padarėme klaidą išleisdami knygą, kurioje yra ir daug teksto, ir daug iliustracijų. Panašu, kad skaitytojams labiau patinka, kai paveikslėlių knygose teksto mažai. O jei teksto daug – mažiau iliustracijų. O čia visko daug. Atrodo, tai galėtų būti ir pliusas – kol tėvai skaito istoriją, vaikai gali tyrinėti iliustracijas. Bet... kažkodėl ši knyga visai nejuda.
Kodėl ėmeisi leisti ir verstinę literatūrą?
Gauti finansavimą iš tarptautinių literatūros vertimus skatinančių fondų verstinėms knygoms daug lengviau, nei gauti Lietuvos kultūros tarybos finansavimą. Be to, mažiau darbo, palyginti su knygos kūrimu nuo nulio. Supratau, kad Lietuvos autorių knygų leidyba dažniau vyksta iš idėjos. Labai brangu, labai sunku, daug darbo, ilgai užtrunka. Ir sunkiai atsiperka (arba neatsiperka).
Tik verstines knygas man sunkiau parduoti, nelabai žinau, kaip jas reklamuoti. Savo pieštas – lengviau.
Ką leidyboje reiškia rizika ir drąsa?
Dabar man atrodo, kad drąsu yra leisti knygas be finansavimo, nežinomų autorių kūrybą, iš karto spausdinti didelį tiražą arba leisti konceptualias knygas. Rizikuoti darosi baisu, nes brangiai kainuoja.
Kokia reklama labiausiai pasitvirtina „Misterio Pinkmano“ leidžiamoms knygoms? Koks apskritai tavo santykis su reklamomis ir reklamavimu?
Nežinau... Kažkiek veikia knygų pristatymai moksleiviams, po renginių knygų nuperka. „Facebook“ reklama nelabai paveiki... Iš tikrųjų man vis sunkiau suprasti, ką reikia daryti, kad išreklamuočiau ir parduočiau knygas. Turbūt geriausia būtų būti influencere su keliomis dešimtimis tūkstančių sekėjų. O dabar aš suglumusi.
Ką manai apie literatūros kritikos, renginių ir knygų aptarimo viešumoje tradicijas? Ar per tuos metus, kol gyvuoja leidykla, pastebėjai pokyčių?
Vaikų literatūros kritikos nėra daug. Žurnale „Rubinaitis“ apie knygas parašo profesionalai ir tai labai vertinu, „Goodreads“ rašo skaitytojai, jų nuomonę laikau tiesiog jų nuomone ir į neigiamus atsiliepimus nelabai kreipiu dėmesį. Komentarai po mokama „Facebook“ reklama būna siaubingi, įžeidžiantys – juos tiesiog trinu ir neimu į širdį. Didesnis kritikų dėmesys visgi skiriamas suaugusiųjų literatūrai. O dėl renginių ir knygų aptarimo viešumoje – knygų mugėse ir festivaliuose – mūsų entuziazmas nuslopo. Pirmaisiais metais darėm daug renginių, samdėm aktorius, kūrėm teatralizuotus knygų pristatymus... Bet kai pamatėm, kad tai neduoda jokios naudos, žmonės pažiūri, paklauso ir nueina, neateina įsigyti knygų, nusprendėm, kad neapsimoka. Juk pasiruošimas atima daug laiko ir energijos, o aktoriams reikia sumokėti. Bet renginiai mokyklose ir bibliotekose vis dar pasiteisina.
Daug keliauji pristatydama knygas vaikams mokyklose, darželiuose, mugėse ir kitur. Kokių istorijų ir įspūdžių parsiveži? Gal pameni kokią nors sujaudinusią ar kaip tik papiktinusią istoriją?
Būdama Lietuvoje apkeliauju labai daug miestų bibliotekų ir mokyklų. Su Mariumi Marcinkevičiumi paskaičiavom, kad 2024 m. padarėme apie 50 ar net daugiau gyvų pristatymų. Galiausiai jie susilieja į vieną bendrą įspūdį, tad geriausiai atsimenu paskutinį – IBBY Lietuvos skyriaus suorganizuotą susitikimą su darželinukais Kėdainių bibliotekoje, kur pristačiau naujausią savo iliustruotą ir išleistą knygą „Ką prarijo Bobas?“ (parašė italas Alfredo Paniconi). Paprastai susitinkame su moksleiviais, tad su darželinukais buvo visai kitokia patirtis. Jiems viskas taip įdomu, taip įsitraukia ir dalyvauja! Visi kartu perskaitėme knygą, vaikai patys paišė, nusipirko knygų su mano autografu. Juokingiausia, kad atsisveikinus jie lūkuriavo koridoriuje ir man einant pro šalį vienas berniukas paklausė: „Tai tu pati visą šitą knygą nupaišei?“ Sakau: „Taip.“ Jis sako: „Oho.“
Būna gera, kai susitikimai padeda vaikams atsiskleisti. Vis pasitaiko koks nors vaikas, kuris ypač nori pasirodyti, atsakinėti, arba ypatingai piešia, aš pastebiu, pagiriu, o vėliau mokytojos pasako, kad tas vaikas paprastai kelia problemų, turi specialiųjų ugdymosi poreikių ar panašiai. Mūsų susitikimai padeda mokytojoms pamatyti savo auklėtinius naujai.
Man labiausiai patinka susitikimai su pradinukais (na, dabar ir darželinukais). Kuo vaikai vyresni, tuo sunkiau juos sudominti ir įtraukti. Manau, jie ir nuo mokyklos pavargę, ir jų amžiuje knygas visiškai nukonkuruoja telefonai. Juos atvedantys mokytojai dažnai irgi būna pavargę, tad naudojasi proga pailsėti, kol aš kalbu. Kartais atrodo, kad mano vedamas renginys yra lyg privaloma pamoka, į kurią niekas iš tikrųjų nenorėjo eiti, bet dauguma susitikimų yra tikrai malonūs ir įkvepiantys. Labai gera, kai pasibaigus knygos pristatymui vaikai iš karto klausia bibliotekininkių, ar galima rezervuoti knygą.
Kokios tolesnės „Misterio Pinkmano“ vizijos?
Ateitis atrodo labai neaiški, tad nekuriu ilgalaikių planų. Suprantu, kad treji metai yra per mažai, kad pasiduočiau, bet sunku įsivaizduoti, ar bus kada geriau, ar palengvės. Neplanuoju didinti per metus išleidžiamų knygų skaičiaus. Gal reikės leisti dar mažiau ir skirti didesnį dėmesį knygų viešinimui, reklamai. Pamatysim, kaip viskas susiklostys, daug kas priklauso nuo išorinių aplinkybių. Galbūt reikės grįžti prie pirminės idėjos – tiesiog leisti savo nupieštas knygas. Trumpai tariant, šiuo metu jokių vizijų nėra. Stebiu kintančią situaciją ir reaguoju.
Kalbino Jurga Tumasonytė
Fotografavo Justė Gadliauskaitė
