Studijavote žurnalistiką, vėliau dirbote redakcijose. Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo vertimai? Ir kodėl būtent iš vokiečių kalbos?
Turbūt pirmiausia į mano gyvenimą atėjo vokiečių kalba. Nors jos pradėjau mokytis mažame provincijos mieste, turėjau puikią pirmąją mokytoją, net ir jos pavardę prisimenu – Dalia Osipauskaitė. Dabar suprantu, kad tada, ką tik pradėjusi dirbti šį darbą, ji buvo tiesiog talentinga pedagogė. Vokiečių kalbos pamokos man buvo tarsi iškylos ar kitokios pramogos, o nauji žodžiai, naujos struktūros, jų lyginimas su gimtąja kalba – tikri atradimai. Toks „pratinimas prie gero“ tetruko porą metų, bet poveikis – ilgalaikis ir labai tvarus, paskiau jo jau nenuslopino net ir ne tokie talentingi mokytojai. Germanistikos nestudijavau tik todėl, kad nelabai įsivaizdavau savęs mokytoja, o kitokių galimybių iki pakylant geležinei uždangai nelabai buvo.
Žurnalistika žadėjo įdomų praktinį darbą su žodžiu ir tiko smalsiai mano prigimčiai. Turbūt pati vertingiausia studijų dalis buvo ta, kurią pavadinčiau praktine lituanistika. Dabar suprantu, kad toje profesijoje pasąmoningai apčiuopiau ir mane traukiančią tarpininko misiją. Ją dar stipriau pajutau, kai pervartų laikais LTV dirbusi kursiokė paprašė manęs išversti iš pradžių vieną, paskui antrą ir trečią vokišką filmą. Gana greitai atsirado galimybė pasukti prie vertimų – taip sakant, lopyti formalaus išsilavinimo spragas praktiškai dirbant tą darbą.
Galėtumėte palyginti vertimus žodžiu ir raštu? Kokie didžiausi iššūkiai juos lydi?
Vertimas žodžiu priverčia labai susitelkti. Viena vertus, tai – tikrų tikriausios dabar propaguojamos sąmoningos atidos pratybos, kita vertus, gauni stimuliuojančią adrenalino dozę. Reikia greitai reaguoti ir tuojau pat formuluoti, drįsti parafrazuoti ir nesibaiminti, kad pateiksi galbūt ne patį tobuliausią rezultatą. Aišku, reikia turėti ir erudicijos, kad išmanytumei ar nuspėtumei kontekstus, Žodžiu, savotiška ekstremalaus smegenų sporto rungtis.
O vertimas raštu reikalauja ištvermės (jei dirbi su ilgesniais tekstais), geros vidinės klausos ir pasiryžimo ieškoti gimtojoje kalboje tiksliausio, paveikiausio atitikmens. Reikia mokėti paskirstyti jėgas, kad neužsiciklintum ties pirmu didesniu kliuviniu, būti savikritiškam, nes įveiktą teksto „plotą“ reikės dar kelis kartus apeiti rankiojant iš pradžių užsislėpusius puntukus, paskui jau šapus.
Nardote po skirtingus žanrus – prozą, publicistiką, dalykinę literatūrą, kino filmų subtitrų vertimus. Kuri sritis Jums mieliausia ir ar lengva „persijungti“ iš vieno į kitą?
Mielos visos sritys. Tikrai, dėl to nė vienos kategoriškai neatsisakau. Kaitaliojimas neleidžia sustabarėti ir pasiduoti rutinai. Didelis filmo privalumas – kad jį įveiki ir gali džiaugtis rezultatu palyginti greitai. Be to, tai gera gyvų dialogų, taiklaus ir vaizdaus lakoniškumo mokykla. Dalykinė literatūra puoselėja praktiškumą ir kruopštumą. Grožiniai tekstai, be teikiamo malonumo dirbant su raiška ir žodžiu, dar paglosto ir savimeilę. O „persijungimas“ – veikiau logistika, to išmokstama. Sunkiausia „persijunginėti“, kai spaudžia terminai. Tada verčiau likti prie vienos užduoties.
O kuri versta knyga brangiausia?
Kad dabar ant viršelių kainų neberašo… (Juokiasi.) O jei rimtai: ta, prie kurios dabar dirbu. Ir, žinoma, šviežiausios, kurias pati pasiūliau leidykloms – kad ir visai neseniai išėjusi Christiano Krachto „Imperium“ ar Inger-Marios Mahlke‘s „Salynas“.
Prieš šešerius metus kartu su komanda pradėjote rinkti ir vertinti geriausius „Kino pavasario“ filmų vertimus. Kokių pastebėjimų, džiaugsmų ar nusivylimų patyrėte per tą laiką?
Kino vertimas – tikrai vertinga meistriškumo mokykla, smagu, kad tai vis labiau supranta ir filmų vertėjai, ir kino festivalių organizatoriai. Literatūros vertėjų sąjunga per tokį dėmesį kino vertimams užsiaugina naujų narių ir, žinoma, plačiau paskleidžia adekvataus ir gero vertimo sampratą. Vertindami mes paprastai matom pliką, redaktorių neužglaistytą rezultatą – tad ir vertėjo potencialą. Jo tikrai nemažai – kasmet pastebime kūrybingų, atsakingų ir kruopščių žmonių ir juos skatiname. Bet dar svarbiau, kad neišgaruotų noras tobulėti.
Kaip apibrėžtumėte vokišką gyvenimo būdą? Ir kiek jo ir vokiškos kultūros yra Jūsų kasdienybėje?
Bijau, kad šitas klausimas man per platus. Vokietija didelė, bavarai skiriasi nuo šalies šiaurėje, kad ir Šlėzvige, gyvenančių vokiečių, švabai nuo Vestfalijos, Hesenas nuo Saksonijos... Be to, atskiro aptarimo nusipelnytų ir nevokiečiai vieniečiai.
Mano kasdienybė vyksta Lietuvoj, tad ji ganėtinai lietuviška. Tiesa, nemažai skaitau, klausau ir žiūriu filmų vokiškai. Tad įtariu, kad mano katė tikrai supranta ir šią kalbą. Jau daug metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje pradedu kepti visokiausius kalėdinius sausainius – ta tradicija tikrai vokiška, o kadangi nesu su ja užaugusi ir neturiu ritualinės privalomosios programos, kasmet išbandau ką nors kita – labai senoviškas ar itin naujoviškas interpretacijas. Taip sutrumpėja niūrus tamsusis metų laikas. Mano domėjimąsi kulinarija labiausiai ugdė vokiškos knygos, tai randu progų labai praktiškai supažindinti artimuosius ir draugus su vietovių, kuriose teko lankytis, firminiais patiekalais.
Lietuvoje vokiečių literatūros verčiama nedaug, vos keli procentai nuo visos verstinės literatūros leidybos. Kaip manote, kodėl?
Gal leidėjai mano, kad lietuvių skaitytojams privalu orientuotis į anglosaksišką kultūrą? Gal jie nusprendė pabūti postkolonializmo svertais? Čia tokia apmaudi ironija. Tikroji problema turbūt ta, kad leidyklose nelabai užtenka laiko ir žmogiškųjų išteklių sekti visą literatūrinį vyksmą. Tad lieka pasikliauti bestseleriais, kitokiais ryškiais orientyrais ar katalogais. O Vokietijoje bestseleriu knyga neretai tampa tik todėl, kad ji... labai vokiška. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pasirodė gal kokių dešimt romanų, kuriuos parašė iš didžiųjų ar televizijos ekranų pažįstami vokiečių aktoriai. Jų literatūrinė kokybė nevienoda, yra tikrai stiprių, bet ir aš pati juos atsiverčiau pirmiausia dėl to, kad ryškių asociacijų man sukėlė autorės ar autoriaus pavardė. O štai skiriant didžiąsias literatūrines premijas, kurios daug prisideda prie plačios knygos sklaidos, nemažai lemia ir tapatybės problematika ar istorinio palikimo kriterijus – tokiems kūriniams Lietuvoje tiesiog trūktų konteksto. Betgi tai nereiškia, kad krašte, kur Gutenbergas išrado spaudą, nėra daugiau puikių knygų! O kur dar daugybė tiesiog gerų ir mums aktualių. Arba leidžiančių visai kitokiomis akimis pamatyti ne tokią seną praeitį ir ne tokius tolimus kraštus: vokiečių literatūrinėje scenoje vis nušvinta atradimai – atrandami nepelnytai užmarštin nugrimzdę ar veikiau nugramzdinti trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio autoriai. Maxo Mohro ar Gabrielės Tergit tekstai tikrai nenubluko, netgi priešingai – šiais laikais turbūt suskamba dar įspūdingiau.
Kaip atrodo Jūsų šiokiadieniai? Ar pasikeitė gyvenimo ritmas prasidėjus karantinui?
Kai daugumą dienų praleidi prie rašomojo stalo, kažkokių įspūdingų vaizdinių nepateiksi. Pernai turėjau laimės kelias savaites praleisti kūrybinėje rezidencijoje Vokietijoje, sename dvare. Tada kasdien eidavau prie jūros labai gražiu keliu per avižų laukus.
Ritmas nelabai pasikeitė, tik nesmagu, kad neliko prablaškančių, įkvepiančių intarpų – kultūrinių renginių, susiėjimų ir pasibuvimų. Pagundų gal ir mažiau, atsiribojimas padeda susikaupti, kita vertus, smegenis būtinai reikia pravėdinti, o priverstinė monotonija galų gale ima slėgti.
Kokie įspūdingiausi vokiečių ir austrų rašytojai, kuriuos skaitote, mylite ir rekomenduojate bičiuliams?
O kodėl nevalia minėti šveicarų? Be to, geriems bičiuliams Lietuvoje turėčiau rekomenduoti tai, kas jau yra išėję lietuviškai. Tai gal geriau pirma parekomenduoti leidėjams, o jau paskui bičiuliams. Pirmiausia – neabejotiną XX a. klasiką, talentingą ir išties subtilų pasakotoją Josephą Rothą. O paskui jau šiuolaikinius, neseniai skaitytus rašytojus – Stephaną Thome ir jo puikų istorinį romaną apie XIX a. Kiniją ir opijaus karus „Barbarų dievas“ arba meistriškai su įdomia istorine medžiaga dirbantį Steffeną Kopetzkį. Iš atminties vienas per kitą kyla dar bent tuzinas pavadinimų ir pavardžių, bet gal pradžiai užteks.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
