Knygoje yra daug eilių apie XX a. pradžios baltarusių atgimimo poetus, gyvenusius ir kūrusius Vilniuje. Tarp jų buvo daug patriotiškai nusiteikusių kunigų, kurie ne tik rašė eilėraščius baltarusių kalba, bet ir bandė aukoti Mišias bažnyčioje savo gimtąja kalba, nors tais laikais tai buvo griežtai draudžiama. 2020 m. žymus žurnalistas Vytautas Žeimantas išleido knygą „Gimtuoju dvasingu žodžiu“, pasakojančią apie baltarusių kunigus, kurių gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi ir jo kraštu. Vienas iš jų Kazimieras Svajakas savo dvasininko karjerą pradėjo tame pačiame kaime, kuriame poetė Vanda Martinš baigė vidurinę mokyklą. Savo eilėraštį, skirtą V. Žeimantui, Vanda pirmą kartą perskaitė Rasų kapinėse prie poeto kunigo kapo per jo gimimo dienos minėjimą. Ten poetė dalyvavo kartu su baltarusių diasporos aktyvistais.

Atmintis ir vaizduotė šioje rinktinėje autoriui yra itin svarbios, galima sakyti, kad vaizduotė ir sukuria atmintį. Dar viena patraukli Alvydo Valentos poezijos ypatybė – skepsis, ironija, „apverstos“ vertybės.

Kai kuriuose eilėraščiuose netikėti intertekstų deriniai skatina filosofinio pobūdžio refleksijas apie laiką, tradiciją, vertybes. Autorius mėgina pasiekti pirmapradį visatos ritmą, vientisą laiką. Antai Persefonės mitas tampa būdu kalbėti apie pokarį, moteris (tautosakos mergeles) – partizanų ryšininkes ir tolesnį jų likimą, Sibirą, gyvenimą sugrįžus. Istorija kartoja mitą, nei dievams, nei žmonėms nėra jokios atvangos.

(Elena Baliutytė)

https://www.slinktys.lt/amerikos-atradimas-arba-vaizduotes-sokis.htmlb

Poezijos knygą „Gyvybė“ sudaro septyni ciklai. Rinkinio struktūra yra žiedinė – pirmuose eilėraščiuose kalbama apie vaikystę, o paskutiniuose – apie motiną, auginančią ir prarandančią savo vaikus. Eilėraščiuose daug dėmesio skiriama moters santykiui su miestu ir gamta, jaučiamas būties ir buities sunkis. Knygos išskirtinumas – drąsa liestis prie lietuvių poezijoje neįprastų patirčių: mažo vaiko netekties ir persileidimo, potrauminio streso sindromo, išbuvimo ir gedėjimo gamtos apsuptyje. Kita svarbi tema – kartų santykis su šalies istorija. Knygoje daug dėmesio skiriama gamtai, tačiau šiuose eilėraščiuose ji kitokia – klampi ir pilna paslapčių, nors drėgnose pelkėse galima ne tik pasiklysti, bet ir pajusti tikrąjį gyvybės pulsą.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/poezija-pjeses/Gyvybe/

Vytauto Kazielos naujasis eilėraščių rinkinys „Neatsimerk, Viešpatie“ sufleruoja, kad bus kalbama apie kraštutinius išgyvenimus. Taip ir yra – eilėraščiuose, viena vertus, kalbama apie egzistencinę subjekto vienatvę, išsiskyrimus, artėjančią mirtį, kita vertus, apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Tarsi atsakydamas į filosofo Friedricho Nietzsche's paskelbtą „Dievo mirtį“, poetas rašo: „šitos masinės / kapavietės / yra dar viena / Dievo mirtis // nesiekiant / nieko išgelbėti“. Eilėraščiuose nuolat tvyro įtampa, kuri sukuriama pasitelkiant konkrečias detales, jungiant jas asociatyviais ryšiais.

https://vaga.lt/neatsimerk-viespatie

Poetės, literatūros kritikės, filosofijos daktarės Ievos Rudžianskaitės eilėraščių knyga "Tryliktasis mėnuo".
Atsispirdama nuo emocijų ir santykių istorijų poetė apmąsto esminius būties klausimus, egzistencijos vertę. Suvokiant gyvybės trapumą prieštaringame pasaulyje, abejojant ir ginčijantis (ir su savimi), tvirtinami vidinės laisvės, visa apimančio buvimo įžadai.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/tryliktasis-menuo/