Pasaulio puslapiai - Danų literatūros mėnuo

Aurelija Bivainytė: „Jeigu laikysi skaitytoją neišsilavinusiu, jis niekada ir neišsilavins“

Kalbamės su viena iš nedaugelio jaunosios kartos vertėjų iš danų kalbos – Aurelija Bivainyte. Jos vertimo kelias prasidėjo anksti, dar tebesimokant bakalauro studijose. Pokalbio pradžioje vis kirbėjo klausimas apie detektyvus, mat vertėja pradėjo būtent nuo jų ir išvertė išties nemažai šio žanro knygų. Paskui pokalbis pasisuko apie dvi danų rašytojas, kurių knygos lietuvių kalba turėtų pasirodyti greitu metu. Bet apie viską nuo pradžių!

 

Kodėl pasirinkote būtent danų filologijos studijas?

Visada bijau šito klausimo. Bet suprantu, kodėl klausiate, nes tai nepopuliari kalba. Taip, kaip ir daug kas mano gyvenime, tai yra atsitiktinumas. Visuomet sekėsi kalbos, patiko skaityti, gal ne tiek, kiek norėčiau daug, bet pakankamai nemažai. Niekada to sprendimo nesigailėjau, studijos daug davė ir tikrai buvo išskirtinės fakulteto kontekste, bent jau tada taip atrodė.

Kartu su jumis studijavo taip pat iš danų kalbos verčianti rašytoja Ieva Toleikytė. Ar kas nors iš grupės merginų dar pasirinko literatūros vertėjų kelią? Išsyk klausiu – merginų. Gal pas jus mokėsi ir vaikinų?

Buvo vienas, kuris po metų dingo. Vaikinas – enigma. „Filologyne“ daugelis vaikinų arba labai enigmatiški, arba labai ryškūs. O į vertimą iš mūsų grupės, bent kiek žinau, pasukusių daugiau nebuvo. Iš mūsų kartos tik mes su Ieva verčiame literatūrą iš danų kalbos. Dabar ruošiama kur kas daugiau danų kalbos specialistų, nes tais laikais, kai stojome mes, studijos vyko tik kas 3–4 metus, nedidelėmis grupelėmis. Dabar priima kiekvienais metais ir nemažai. Tad viliuosi, kad naujų vertėjų atsiras.

Prisimenate pirmąjį apsilankymą ir įspūdžius Danijoje?

Studijų metais kartu su Ieva išvykome į Daniją pusmečiui. Mūsų skandinavistikos studijose buvo  programa, pagal kurią galėjome išvažiuoti į skandinavišką mokyklą. Tokiose „hojskolėse“  yra suteikiama proga mokyklą baigusiam žmogui, kuris dar nežino, ką veikti gyvenime, gyventi bendruomenėje, mokytis ir rinktis studijų kryptį. Mūsų tikslas buvo įgauti kalbinių žinių. Aš pasirinkau dailės studijas. Buvo išties įdomi patirtis, nes iš pradžių mažai ką tesupratome. Buvo be galo daug įtraukių veiklų, nuostabių mokytojų, turtinga kultūrinė programa (bendravome su žymiausiais danų režisieriais ir rašytojais). Tuo metu patyriau kultūrinį šoką, nes danai atrodė kitokie. Pamenu savo arogantišką pamąstymą, kad danai gali išklausyti kiekvienos nuomonės ir kaip tiems nusišnekantiems žmonėms ne gėda, nes Lietuvoje dažniausiai, jeigu kas nežino teisingo atsakymo, tiesiog tyli.

Ar dabar, atsidūrus Danijoje, lengva susišnekėti?

Taip, jaučiuosi laisvai. Prie to prisidėjo ne tik gyvenimas Danijoje, bet ir įvairūs darbai, tarkime, klientų aptarnavimas telefonu. Studijų metais Vilniuje turėjome danų lektorius, tai taip pat labai padėjo.

Kaip apibūdintumėte danišką gyvenimo būdą?

Danai labai mėgsta planuoti. To trūkumas – nelankstumas. Iš vienos pusės gerai, nes tai padeda kovoti su darboholizmu, kita vertus, keista, kad danas, atėjus penktai valandai, gali mesti darbą ir bėgti į vakarėlį. Tokių patirčių turėjau ir mokydamasi „hojskole“ – būdavo pieši pagauta įkvėpimo savo portretą, o visi aplink meta pieštukus ir eina, nes baigėsi pamoka. Bet sunku apibendrinti, kai ten negyvenu.

Esate išvertusi nemažai detektyvų, nors minėjote, kad nesate didelė šio žanro gerbėja. Kodėl? 

Vaikystėje mano tėvai kolekcionavo detektyvus – pamenu dideles knygelių, juodomis nugarėlėmis su baltais rakteliais, lentynas. Tai buvo knygų lenkų kalba serija. Išsirinkdavau iš jų Arthuro Conan Doyle‘io ir Agathos Christie knygas ir jas skaitydavau, bet tai buvo daugiausia, kiek teko su šituo žanru turėti reikalų. Gal 3 ar 4 kurse sulaukiau pirmo pasiūlymo versti detektyvą, jį išvertus pasiūlė versti dar vieną... Taip ir susidėjo visas pluoštas. Kai esi pradedantis vertėjas, atsisakyti pasiūlymų sunku, nes atrodo, kad kitaip jie nebesiūlys ir pamirš tave apskritai. Gal, ilgiau nevertus, pirštai sumedės. Tad traukinys taip važiavo ir važiavo. Tiesa, verčiau ne tik detektyvus, įsipainiojo istorinių knygų, buvo ir drama. Netrukus turėtų pasirodyti Toves Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. O praeitais metais išverčiau knygą, kurią labai norėjau išversti, ir tai užtruko netrumpą kryžiaus žygį.

Kas tai per knyga?

Olgos Ravn „Darbuotojai“, praėjusiais metais ji buvo Bookerio premijos trumpajame sąraše. Formaliai tai psichologinė mokslinė fantastika, bet labiau kaip meninis eksperimentas. Autorė nėra mokslinės fantastikos autorė, jai rūpi pats kūrybinis procesas, tad kūrinys užgimė kaip šiuolaikinio meno parodos aprašymas ir galiausiai tapo knyga. Šis žanras, skirtingai, negu nesunkiai savo skaitytoją atrasianti, T. Ditlevsen autofikcija „Kopenhagos trilogija“, sudėtingesnis, eskperimentinis. Džiaugiuosi, kad leidykla „Rara“ ją nusprendė išleisti. Iš šios knygos rašiau magistro darbą ir kai per paskaitą ją pristatinėjau, kartu dalyvavę kalbininkai, juokaudami ją apibūdino kaip nišinę, kurios niekas neskaito. O knyga į mano rankas pateko atsitiktinai. Sekiau danų leidyklos profilį „Instagrame“ ir pamačiusi gražų viršelį, susidomėjau knygos turiniu. 

Jums svarbu knygos viršelis?

Kaip skaitytojai, labai. Kartais kankinuosi, nes mėgstu skaityti lovoje ir, kai knyga žiauriai storais viršeliais, įsiremia ir spaudžia krūtinę. Patinka pusiau kieti, slidaus kartono viršeliai. Amžinas klausimas, ar knyga turi išlikti? Knygos storais viršeliais iškart tampa lentyninėmis. Kad ir kaip smagu būtų jas kaupti, visų pirma smagiau –  skaityti.

Koks jūsų santykis su kalbos redaktoriais – ar dažnai tenka kovoti dėl ištaisytų sakinių?

Yra buvę atvejų, kai redaktorius pataisydavo neįsigilinęs į knygos kontekstą ar skambesį, bet svarbiausia bendrauti ir derinti. Labiau mane slegia ne pats redaktoriaus asmuo, bet taisyklės, kurių jis priverstas laikytis. Pavyzdžiui, šiandien redaktorius sužinojo, kad negalima taip ir taip sakyti, taip pat šiandien sužinojo, kad šitas žodis nebetinkamas, o kalboje ši konstrukcija dabar plinta kaip maras. Danų kalboje dažnai būna grubių išsireiškimų ir kartais, dirbant su redaktoriumi, jaučiasi noras sušvelninti toną. Tarkime, mano išverstoje knygoje yra tokia vieta, kurioje pagrindinė veikėja turi draugę. Tos draugės tėvai ne kokie žmonės – su viršsvoriu, mama stora, astmatikė, pikta ir taip toliau. Kodėl redaktorius nori sakyti, kad mama apkūni? Juk originalo tekste tikslas nebuvo mėginta būti korektiškam, o pasakota iš vaiko perspektyvos, negalvojant, kad reikia kažko neįžeisti ir tikrai nemąstant apie kūno pozityvumo judėjimą... Esu dirbusi su skirtingomis leidyklomis, kartą net yra nutikę taip, kad man nebeparodė galutinio varianto ir išleido nesutvarkytą tekstą su skliaustuose paliktais komentarais. Dabar tos leidyklos jau nebėra. Šiaip mūsų santykis su kalbos redaktorėmis (nėra tekę dirbti su kalbos redaktoriais) dažniausiai draugiškas ir pagarbus, man atrodo, kartais jos priverstos paklusti tam tikriems VLKK dalykams.

Ar turite mėgstamiausių vertėjų?

Skandinavistikoje iš norvegų verčianti Eglė Išganaitytė yra nuostabi vertėja ir Justė Nepaitė – jos puiki mokinė. Rasa Baranauskienė – didelio kalibro vertėja iš islandų kalbos, jos žodynas neįtikėtinai turtingas. Dar visada pasitikiu Nijolės Reginos Chijenienės , Mariaus Buroko, Emilijos Ferdmanaitės vertimais... Reikėtų vardinti daug pavardžių, visuomet smagu, kai atrandi negirdėtą vertėją ir jo išverstas tekstas nustebina, smagu, kad gerų vertėjų daugėja. Tiesa, būna vertėjų su statusu, bet galbūt su kalbos redaktoriumi jie atstovauja didaktišką vertimo mokyklą. Tarsi skaitytojas toks neišsilavinęs, tad žodžius reikia kultūriškai adaptuoti. Tarkime, Lietuvoje nėra rančų, tad geriau pakeiskime šį žodį „ūkiu“. Čia, aišku, šaržuoju. Tai mane trikdo – jeigu laikysi skaitytoją neišsilavinusiu, jis niekada ir neišsilavins.

Ar būtų tokių knygų, kurių nesiimtumėte versti?

Gal meilės romano ar lėkštos savipagalbos knygos? Kol kas niekas tokių įžūlių dalykų nesiūlė. Detektyvai, nors galima būtų ginčytis dėl jų išliekamosios vertės, suteikia skaitymo malonumą. Pažįstu nemažai intelektualių žmonių, kurie mėgsta šį žanrą.

Esate išvertusi ir knygą vaikams –  „Sniego karalienę“. Kaip sekėsi susidoroti su šiuo žanru? Knyga jau buvo į lietuvių kalbą versta ir anksčiau, ar ne?

Taip, knyga buvo išversta danų kalbą baigusio studento, tačiau leidykla, panorusi knygą perleisti, nebegalėjo gauti šio kūrinio teisių, tad pakvietė mane išversti tekstą dar kartą. Nusprendžiau, kad pirmiau išversiu, o tik tada perskaitysiu ankstesnį vertimą. Nes, kaip ir su bet kokia kūryba, net jeigu to nenori, vertimuose atsiranda pėdsakas to, ką perskaitei ar perklausei anksčiau. Keista tai buvo patirtis – pamačiau, kad kai kuriuos dalykus išsprendžiau kitaip, negu ankstesnis vertėjas.

Kokių knygų vertimų iš danų kalbos pasigendate?

Smagu, kad išeis T. Ditlevsen. Nes iš danų moterų rašytojų tik Karen Blixen buvo visuotinai žinoma. Nors ji rašė vyrišku slapyvardžiu ir gyveno visai kitokį gyvenimą nei kitos Danijos moterys. T. Ditlevsen sukūrė tikslesnį XX a. moters portretą. Stiliaus požiūriu ji nebuvo modernistė, neeksperimentavo, rašė, taip kaip jautėsi, tačiau aprašomais dalykais buvo labai šiuolaikiška.

Kuo ši trilogija skiriasi nuo Karlo Ove Knausgårdo ciklo „Mano kova“?

Pagrindinis skirtumas – distancija. Vis dar gyva Knausgårdo šeima, viskas žalia ir gyva. Kai Ditlevsen buvo gyva, taip pat buvo skandalų, nes ji labai atvirai rašė apie savo šeimą, vyrus, motiną, pažįstamus. Nėra taip, kad Knausgårdas sukūrė kažką naujo, lyginant jį su Ditlevsen. Tiesa, į jos kūrybą žiūrėta kitaip: moteris, rašanti apie buitį. O kur tikrosios poetinės patirtys? Galbūt tuo metu ji atrodė pernelyg paprasta, nors šiais laikais mes tą vertiname. Taigi Knausgårdui tiesiog labiau pasisekė.

Taip pat smagus tęstinumas, nes išeis ir O. Ravn, kuri tyrinėjo Ditlevsen kūrybą. Tikėčiausi, kad ateityje išeis ir kita O. Ravn knyga „Mano darbas“. Tai žanrų kokteilis apie motinystės ir kūrybos santykį. Neabejotinai galėtų būti daugiau danų literatūros vertimų, nes dabar ten esama nemažai naujojo materializmo tendencijų, kūniškos literatūros, kuri mus šokiruoja, dar yra svetima. Tai literatūra apie šiuolaikines patirtis, tikrą gatvės ar miesto gyvenimą, taip pat, eko literatūra.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė