Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip vertėjo, kelias. Ar visada svajojote versti, o gal tai buvo atsitiktinumas?
Niekada nesvajojau, nedrįsau svajoti būti vertėju, nebuvau didelis užsienio kalbų mokovas. Bet pasąmonėje, matyt, toks noras kirbėjo, dėl skirtingų aplinkybių buvau išvertęs keletą nedidelių tekstų iš rusų kalbos. Ir štai įvyko didis nuotykis, atvedęs mane į vertimo pasaulį. Galima sakyti, kad literatūra mane susirado ir išprovokavo. Tai buvo 1995 metų pavasarį. Lietuvoje rodė Agnieszkos Holland filmą „Paslaptingas sodas“, kurį žiūrėjau su visa šeima ir kuris mane sužavėjo. Jau buvau ne vienus metus dėstęs vaikų literatūrą ir stebėjausi, kad aš tokio kūrinio nežinau. Iškart po to išvykau į mokslinę stažuotę į Airiją, Galway universitetą. Pirmą saulėtą sekmadienį (tai buvo Velykų rytas) užsukau į knygyną ir radau Frances Hodgson Burnett trijų knygų rinktinę. Nusipirkau, parsinešiau ir spontaniškai, nevalingai pradėjau versti. Ant mažo trikampio stalelio, rašydamas ranka ir vartydamas popierinį žodyną per šešias savaites, rodos, visą knygą vakarais ir išverčiau. Taigi nuo „Paslaptingo sodo“ prasidėjo tikrasis mano, kaip vertėjo, kelias, o taip pat populiari ir reikšminga paauglių literatūros serija „10+“.
Verčiate vien tik vaikų literatūrą. Kodėl? Ar niekada nekilo pagunda išversti kokį nors kūrinį suaugusiesiems?
Vaikų literatūra – mano profesija ir gal net gyvenimo būdas. Kai jau atsivėrė angliakalbiai šaltiniai, ėmiau suprasti, kiek daug reikšmingų literatūros dalykų mes neturime, kaip jų trūksta skaityboje ir mano dėstomam kursui. Taigi viena iš paskatų versti – užpildyti tas spragas. Bet svarbiausia, kad dauguma tų knygų buvo puiki klasikinė literatūra. Man rodos, esu susiformavęs jaunojo skaitytojo pojūtį, todėl versti vaikų literatūrą man artima. Niekada nesvajojau išversti knygos suaugusiems. Manau, kad labai daug kas tai gali padaryti geriau už mane. O aš gal ir išvis nesugebėčiau.
Viltaro Alksnėno pavardę pastebėjau dar mokyklos laikais, skaitydama numylėtos „10+“ serijos knygas. Kad tai slapyvardis, sužinojau tik studijų metais, rodos, paskutiniame bakalauro kurse. Tuomet ieškojau medžiagos baigiamajam darbui ir aptikau savo darbo vadovo Kęstučio Urbos bibliografijos rodyklę su gražiu rašytojos Gintarės Adomaitytės įvadu. Tikriausiai galite įsivaizduoti, kaip nustebau ją perskaičiusi – pasirodo, K. Urba ir V. Alksnėnas – tas pats žmogus! O kai bandžiau kam nors apie tai papasakoti, manimi nelabai norėdavo tikėti, štai viena puiki vaikų literatūros specialistė griebėsi neatremiamo argumento: juk ji žurnale „Rubinaitis“ skaičiusi interviu, kur K. Urba kalbina V. Alksnėną! Ilgai saugojote šią paslaptį, jei neklystu viešai apie tai pasisakėte švęsdamas šešiasdešimtmetį. Įžanga ilga, tačiau klausimas labai paprastas: kodėl pasitelkėte slapyvardį? Ir kaip jums pavyko taip ilgai tai nuslėpti?
Tikėjausi, kad kada nors teks atsakyti į šį klausimą, o ir pats esu savęs šito klausęs. Pirmiausia, aš nuoširdžiai norėjau pasislėpti, jaučiausi padaręs tai, ko neturėjau teisės daryti... Antra, iškart supratau, kad tokią literatūrą kaip „Paslaptingas sodas“ privalėsiu dėstyti savo studentams, ir mano, kaip vertėjo, pavardė galėtų sukelti tam tikrą įtarumą, nepasitikėjimą – neva aukštinu „savo“ produktą. Trečia, slapyvardžiu norėjau atiduoti duoklę savo vaikystės kaimui – Alksnėnams, iš kurio atsinešiau kalbą ir kuris apskritai man svarbus. Išsaugoti paslaptį nebuvo sunku. Šiaip ar taip, plačioji visuomenė vertėjais ne itin domisi, o vaikai išvis praleidžia pro akis. Manau, ir dabar daugybė skaitytojų tos „paslapties“ nežino ir jiems tai nesvarbu.
Lietuvių skaitytojams atvėrėte klasikinės XIX a. pabaigos ir XX a. anglakalbių šalių vaikų literatūros lobynus, apie kuriuos kalba visas pasaulis, tačiau mums jie ilgą laiką buvo nepasiekiami. Kaip sekėsi įtikinti leidėjus, kad verta leisti brandžią ir vertingą aukštąją literatūrą?
„Paslaptingo sodo“ rankraštį drovėdamasis nunešiau į „Almos litteros“ leidyklą. Jis pateko į redaktorės Bronės Balčienės rankas ir buvo labai neblogai įvertintas. Leidėjai (tuo metu leidybos projektus tvarkė Danguolė Viliūnienė) suvokė, kad tai klasika, kurią mums būtina turėti. Kaip sakiau, iškart atsirado serija „10+”, į kurią orientavosi ir kiti mano vertimai. Daugelį knygų aš pirma išversdavau, tik paskui siūlydavau leidyklai. Tokios prabangos šiandien galima tik pavydėti. (Beje, pastaruoju metu leidėjus įtikinti, kad viena ar kita knyga yra gera, pasidarę daug sunkiau.) Ypač sėkmingai toje pačioje leidykloje bendradarbiavome su Nijole Daujotyte-Kuoliene. Jos palaikymas buvo itin aktyvus. O Bronė Balčienė tapo pagrindine mano redaktore ir mokytoja. Esu už tai labai dėkingas.
Kiekvienas vertėjas galėtų pavydėti Jūsų vertimų – juose tik geriausi, reikšmingiausi vaikų literatūros tekstai: Beatrix Potter „Pasaka apie triušį Petriuką“, Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, Lois Lowry „Siuntėjas“ ir kt. Esate ne kartą apdovanotas už savo vertimus. Akivaizdu, kad kruopščiai atsirenkate, ką norite versti, bet vis dėlto smalsu, ar leidėjai jums bandė įsiūlyti kokių nors tekstų, kuriuos versti atsisakėte? Kokie tai kūriniai?
Knygas, kurias pasirenku versti, aptinku literatūros istorijos bei kritikos šaltiniuose. Kai kas papuolė į akis bendraujant su kolegomis užsienyje, įvairiuose kongresuose. Taigi daugiausia tai senoji arba dabartinė vaikų ir paauglių literatūros klasika. Esu išvertęs vienintelę knygą, kurią pasiūlė leidėjai. Atsisakyti teko, nors ir ne per daug. Ir tai nebūtinai buvo blogos knygos. Tiesiog jos „ne mano“. Kai kas man, kaip vertėjui, pasirodydavo tiesiog per sunku, per sudėtinga, mielai perleisdavau tokius vertimus profesionalams.
Tie vaikų literatūros lobynai, kuriuos išvertėte, daugiausia amerikiečių, anglų, kanadiečių literatūra. O kaip yra su Australijos, Naujosios Zelandijos vaikų literatūros klasika, kodėl apie ją tiek mažai žinoma? Ar šių šalių rašytojai neprisidėjo prie pasaulinio vaikų literatūros kanono formavimo, ar yra kitų priežasčių, kodėl jų bemaž nepažįstame?
Tose šalyse vaikų literatūra subrendo vėlėliau, todėl kuklesnis jos klasikos fondas. Tačiau šiandien toji literatūra labai įdomi. Gaila, bet mūsų leidėjai pirmiausia žiūri į Vakarų Europos ir Amerikos literatūros lauką, leidinius renkasi pagal komercinę sėkmę. Mano pirminis kriterijus būtų – premijos ir apdovanojimai. Tarp tokių apdovanotųjų minėčiau Naujosios Zelandijos rašytojas Margaret Mahy (esame išsivertę vienintelę jos knygą), Joy Cowly, australę Sonya Hartnett. Pastaruoju metu Hanso Christiano Anderseno medalį gavę keletas japonų bei kinų rašytojų, bet mūsų leidėjams jie susidomėjimo nesukelia. Turbūt reiktų sakyti, kad leidybos procesus smarkiai veikia inercija.
Pastaraisiais metais išvertėte keletą puikių Australijos bei Naujosios Zelandijos rašytojų knygų – Sonyos Hartnett, Joy Cowley. Kaip atradote šias rašytojas ir kodėl nusprendėte versti būtent jų kūrybą?
Apie Sonya Hartnett išgirdau, kai ji gavo Astridos Lindgren atminimo premiją. Jos pirmą knygą „Nekviestas svečias“ į rankas paėmiau IBBY kongrese Santjago de Kompostelos mieste, ji buvo įrašyta IBBY Garbės sąraše ir eksponuota parodoje. Prisimenu, kaip kongrese per pertrauką atsiverčiau, ir ji iškart tapo sava. Tada leidykla „Nieko rimto“ atsisiųsdino „Sidabrinį asiliuką“... Joy Cowly tiesiogiai susitikau IBBY kongrese Oklando mieste Naujojoje Zelandijoje. Mus visus ten buvusius sužavėjo autorės asmenybė, o kolegos naujazelandiečiai parodė ir padėjo nusipirkti jos „Gyvatę ir driežą“. Šios rašytojos knyga „Antis patrankoje“ buvo eksponuota IBBY kongrese Atėnuose, ji buvo įrašyta Anderseno premijos komisijos rekomenduojamų knygų sąraše. Malonu, kad tai aptiko nedidelė Lietuvos leidykla „700 eilučių“. Joy Cowley labai talentinga rašytoja, turinti neprilygstamą humoro jausmą. Smagu, kad tas humoras išverčiamas. Šiaip jau vaikų literatūroje komizmas vertėjui dažnai būna kietas riešutėlis.
Kuris vertimas Jums pačiam atrodo mieliausias, artimiausias, vertingiausias? Kodėl?
Bėda ta, kad visas išverstas knygas aš be galo myliu. (Kai kas sako, jog ta meilė paslaptingai persiduoda vertime.) Kai verčiu, kai knyga išeina, mane apima toks jausmas, tarsi aš pats būčiau ją parašęs, būdavau pasirengęs visais nagais tą knygą ginti. Taigi išskirti brangiausią gana keblu. Na, man svarbios visos tos, už kurias gavau premijas. Bet kaip tada nepaminėti „Anės iš Žaliastogių“ ar „Paslaptingo sodo“? Ypatingo kūrybingumo iš manęs pareikalavo ir todėl labai brangi Beatrix Potter „Pasakų“ knyga. (Ak, kad tos pasakos išeitų autentiškomis mažomis knygelėmis!) Žinoma, labai džiaugiuosi „Siuntėjo“ populiarumu, tikiuosi, kad ir dabar jau išversti jo tęsiniai ras savo vietą skaitytojų rankose. Galbūt nustebsite, bet kartais vakarais, kai atsiranda poreikis paskaityti ką nors malonaus, pasiimu Eleanoros Farjeon „Septintąją princesę“ arba „Mažąją siuvėją“ – be galo raminantys šios autorės tekstai. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ man brangi dar ir dėlto, kad tai apskritai labai graži knyga...
Neretą Jūsų knygos vertimą lydi ir K. Urbos straipsnis, pristatantis knygą ir jos autorių. Kaip kilo mintis tai įgyvendinti knygose vaikams? Ar nesusidūrėte su leidėjų dvejonėmis, pasipriešinimu? Juk paprastai jose net išnašas vengiama dėti, o čia viskas straipsnis... Beje, galbūt esate girdėjęs jaunųjų skaitytojų atsiliepimų: ar jiems tai svarbu, įdomu?
Aš manau, kad paauglystėje (ir ne tik) skaitytojas, pabaigęs skaityti paveikią knygą, nori apie ją pasikalbėti. Mano tie straipsniai ir buvo pasikalbėjimas, teikiant žinių ir lavinant literatūriškai, paryškinant kūrinio vertybes, privalumus. Toks standartas (vertimas su palydimuoju straipsniu) irgi susiformavo su „Paslaptingu sodu“. Leidėjams straipsniai įtiko, jie formavo visos serijos veidą, todėl teko juos rašyti ir kai kurioms kitų vertėjų išverstoms knygoms. Suprantu, kad dalis skaitytojų tų straipsnių neskaito. Bet iš savo studentų patyriau, kad daugeliui jie darė poveikį, ugdė meilę literatūrai. Prieš keletą metų gavau elektroninį laiškelį iš merginos, studijuojančios fiziką, kuriame ji rašė apie tų pabaigos straipsnių nepaprastą poveikį paauglystėje.
Kokia Jūsų, kaip vertėjo, rutina? Ar turite ritualų? Ką visada turite po ranka? Ką darote, kai „nesiverčia“? Kai kurie vertėjai turi nusistatę lankų skaičių, kiek turi išversti per savaitę, kiti imasi darbo tik prie rašomojo stalo, treti, kai užstringa, griebiasi mėgstamos knygos ir panašiai.
Nevienodos vertimo aplinkybės. Pavyzdžiui, Vertėjų namuose Gotlande, kur ne kartą buvau, visas laikas skirtas tik versti, todėl ten susiplanuoji dienos normą puslapiais ir stengiesi išversti, kad namo grįžtum „ne dykas“. Namuose dažniau numatai valandas, kurias gali skirti vertimui, ir stengiesi jas produktyviai išnaudoti. Bet ne visada vienodai sekasi. Kai „nesiverčia“, tai ir neverti. Nors dažnesni atvejai, kai kūrinys mane traukia ir negali nuo jo pakilti. Aš labai naudojuosi žodynu, ir šiuo požiūriu vertimas iš manęs atima daugiau laiko negu iš profesionalaus anglisto. Turbūt aš iliustruoju teiginį, kad vertėjui labai svarbu mokėti gimtąją kalbą.
Ar turite literatūrinių autoritetų – tiek vertėjų, tiek rašytojų, iš kurių mokėtės kalbos subtilybių, gyvybės?
Yra nemažai vertėjų, kurių knygas skaitau su ypatingu pasitikėjimu. Kartais pasidaro smalsu, kaip viena ar kita frazė, sakinys skambėjo originalo kalba. Tarp tokių vertėjų – šviesaus atminimo Adomas Druktenis, Virgilijus Čepliejus, taip pat Rūta Jonynaitė, Jonė Ramunytė. Apskritai gal geriau nevardinti, nes turime daug puikių vertėjų. Beje, kalbos mokaisi ir iš verčiamų autorių. Mano verstų rašytojų F. H. Burnett („Paslaptingas sodas“ ir „Mažoji princesė“), L. M. Montgomery („Anė iš Žaliastogių“) kalba labai turtinga, joje tiesiog maudaisi, kol surandi atitikmenį, atkuri vaizdą ar intonaciją.
Na, o pabaigoje – tradicinis klausimas: ar jau turite nusimatęs naują vertimą, o gal dar tik ieškote? Kokio autoriaus kūrybą būtinai norėtumėte pristatyti Lietuvos vaikams, bet dar iki šiol nepavyko?
Seniai norėjau Lietuvos skaitytojams pristatyti dar vieną anglų klasikę Lucy M. Boston ir jos ciklą „Children of Green Knowe“. Labai knieti išversti Joy Cowley „Dunger“ (nežinau, kaip tų knygų pavadinimai skambėtų lietuviškai). Tačiau taip pat norisi grįžti prie to, kas pradėta. Labai norėčiau pabaigti „Žmogonų“ pentalogiją, dar yra vertų išversti „Anės iš Žaliastogių“ tęsinių. Esu aptikęs vieną man įdomią Lois Lowry knygą.
Knieti dar kai ką surasti iš mano mėgstamo XIX a. pab. – XX a. pradžios laiko. Kartais sapnuoju idealią knygą, kurią imuosi versti. Niekada nežinai, kada tokia knyga pateks į rankas.
Kalbėjosi Eglė Baliutavičiūtė
