Kadangi šį mėnesį „Pasaulio puslapiuose“ kalbame apie anglakalbės literatūros vertimus, klausinėju Gediminą, ar poeziją gali versti tik poetai, apie jo mėgstamos „nesušukuotos“ literatūros vertimus, pikantiškas scenas, karantino įtaką leidybai bei naujus, lietuvių kalba pasirodysiančius autorius.
Versti pradėjai nuo dalykinių tekstų. Kaip į tavo gyvenimą atėjo grožinės literatūros vertimai?
Dabar atrodo, kad atėjo visiškai natūraliai ir organiškai, tik atmintis toks dalykas – iš šiandienos perspektyvos žiūrint į praeitį, ta praeitis gali kažkiek nevalingai mintyse pasikoreguoti – tai yra andainykščiai reikalai dabar gali atrodyti vienaip, nors iš tiesų jie klojosi gal ir kiek kitaip.
Prieš įstodamas mokytis į VU Religijos studijų ir tyrimų centro magistrantūrą (prieš tai tapau VU klasikinės filologijos bakalauru) ir jau mokydamasis ėmiau gauti užsakymų versti įvairaus pobūdžio tekstus iš skirtingų užsakovų (tiek individualių asmenų, tiek organizacijų), bet paraleliai visada norėjau versti tai, kas man tiesiog įdomu ir traukia. Tad išverčiau ne vieną socialinių mokslų straipsnį naujojo religingumo ar apskritai šiuolaikinio religingumo tema – (daugelis jų buvo paskelbti Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro interneto svetainėje religija.lt, nors dabar dėl ne vieno tos svetainės atnaujinimo gal jau ir prašapę virtualioj „juodojoj skylėj“, o vieną kitą tų vertimų, pagal temą tinkamą platesnei auditorijai, pavyko atiduoti į kultūrinę spaudą, tarkim, „Šiaurės Atėnus“.) Be to, studijuodamas magistrantūroje uždarbiaudavau versdamas savo dėstytojų mokslinius straipsnius į anglų kalbą (dabar į anglų kalbą nesiimu versti – verčiau tuo lai užsiima tie, kuriems anglų kalba yra gimtoji, arba tie, kurie iš tiesų labai daug laiko praleido anglakalbėje aplinkoje).
Taip pat panašiu metu laisvalaikiu, savo malonumui mėginau versti pabirus grožinės literatūros gabaliukus – tuo metu mane dominusių autorių kūrybą. Tarkim, iš rusų kalbos išverčiau Sergejaus Dovlatovo apsakymą, iš anglų – Charleso Bukowskio apsakymą ir eilėraščių, dar šį tą. Tuos vertimus skelbiau interneto svetainėj tekstai.lt, kultūrinėj spaudoj. Nors, regis, daugeliu atvejų į kultūrinę spaudą jie nukeliavo gerokai vėliau, nei buvo mano išversti: tiesiog iš jaunatviško maksimalizmo norėdavau, kad vertimas kuo greičiau atsirastų viešumoj – tad tekstai.lt buvo paprasčiausias būdas, o vėliau, kai / jeigu vertimas jau tampa viešas (tik turėtina omenyje, kad tuo metu interneto viešuma aprėpė kur kas mažiau nei dabar), ir tu, per savo tuometinį neišmanymą, jį dar siūlai kokiam kultūriniam leidiniui, gauni tiesų klausimą: „O tai kurių velnių siūlai, jeigu jį jau esi paskelbęs internete?“ Kartą, visiškai pelnytai, esu sulaukęs panašios reakcijos iš vieno kultūrinio leidinio redakcijos.
Žinoma, pirmieji vertimai buvo dar tik pradedančiojo mėginimai – vieni labiau vykę, kiti mažiau. Tačiau jei gyvenime ilgai pliuškeniesi kokios nors srities vandenyse, po truputį imi tobulėti, ypač jei likimas dovanoja galimybę gauti pastabų iš labiau patyrusių žmonių, kurie šį tavo „pliuškenimąsi“, tavo pirmuosius žingsnius toje srityje, stebi.
Turbūt nesuklysčiau sakydama, kad prieš keliolika metų Charlesas Bukowskis buvo tam tikras maišto ženklas ir naujai įsikūrusios leidyklos „Kitos knygos“ veidas. Ne tik vertei, bet vėliau ir dirbai šioje leidykloje. Kokias to meto patirtis labiausiai įsiminei?
Kol Ch. Bukowskio leidybos ėmėsi 2004 m. įsikūrusios „Kitos knygos“, apie jį Lietuvoje žinojo ir buvo skaitę (angliškai ar vertimus į rusų kalbą) nedaug žmonių. Pamenu, kad ir tarp mano kartos filologyno studijozų (maždaug 1996–2000 metai) apie šį autorių girdėjusiųjų buvo tikrai mažoka. Vėliau, po lietuviškų vertimų pasirodymo, pastebėjau, kad šis autorius tapo sąlyginai populiarus tarp įvairių sričių žmonių, skaitančių knygas – ir tiksliukų, ir medikų, ir dailioškininkų. Žodžiu, ne tik filologų.
Į „Kitas knygas“ patekau per atsitiktinumą, kuris, dabar į visa tai žvelgiant, gal ir nebuvo atsitiktinis. Kaip minėjau, vieną kitą Bukowskio fragmentėlį buvau išvertęs dar prieš įsikuriant „Kitoms knygoms“, tad kažkuriuo metu mano bičiulis Marius Burokas, leidyklai tuo metu jau išvertęs Bukowskio „Paštą“ ir „Skaitalą“, pasiūlė prisidėti prie šio autoriaus poezijos rinkinio lietuviškai sudarymo ir vertimo. Tuo metu leidykla ieškojo ir kas apsiimtų išversti Bukowskio „Arklienos kumpį“ („Ham on Rye“), tad šį darbą patikėjo man. Vėliau, o gal ir paraleliai, su Marium parengėm Bukowskio eilėraščių rinkinį „Pragaras skirtas vienišiems“.
„Kitų knygų“ darbuotoju tapau truputį vėliau – kai leidykla dairėsi žmogaus, o aš pasipainiojau po ranka (kaip laisvai samdomas vertėjas buvau išvertęs leidyklai, rodos, tris knygas), susigundžiau. Tuo metu dar svarsčiau, kokiu keliu pasukti – žinojau, kad labai traukia versti literatūrą (net jei tai daryčiau laisvu laiku), bet nebuvau įsitikinęs, kur galiausiai pasidėsiu. Leidybos pasaulyje sukuosi iki šiol, o „Kitų knygų“ etatiniu darbuotoju pabuvau kiek daugiau nei porą metų.
Darbas „Kitose knygose“ man asmeniškai buvo labai įdomi patirtis, čia perpratau knygų leidybos virtuvę, nors iš šono leidyklos gyvenimas tuo metu galėjo pasirodyti kaip žavus hipiškas bardakas. Aplink leidyklą spietėsi entuziastingų žmonių bendruomenė, būta šėliojimų, vakarojimų. Vis dėlto ir šėliojimus, ir darbą pavykdavo suderinti – matyt, padėdavo noras ne tik šėlioti, bet ir įgyvendinti sumanymus.
Laikai ir leidyklos kryptis pasikeitė, bet Bukowskis tebėra skaitomas ir mėgstamas, o jo vardas tebereiškia kažką „kieto“, tinkamo, tarkim, hipsteriško baro pavadinimui. Kokia jo žavesio paslaptis?
Pirmas į galvą šaunantis paaiškinimas – jo kūrybos tam tikras apgaulingas paprastumas, dėl kurio ji tikrai daugeliui (nesiimsiu sakyti, kiek menamai, kiek – ne) prieinama. Kūryboje naudojamas ledkalnio viršūnės principas, kai per paprastus dalykus mėginama nutylėtai pasakyti šis tas daugiau – tad skirtingi skaitytojai gali joje rasti skirtingų sau aktualių ar tiesiog įdomių dalykų. Svarbu, žinoma, ir tai, kad šis autorius tikrai nenuobodus, kupinas ironijos ir saviironijos.
Keista, kad kitas garsus amerikiečių literatūros „šlykštukas“, kontrkultūros dievaitis Henry’is Milleris Lietuvoje, tarkim, tokio pasisekimo kaip Ch. Bukowskis nepelnė, nors, žinoma, irgi turi savo gerbėjų ratą, tik kur kas siauresnį. Gal taip yra dėl to, kad H. Millerio kūryba – rafinuotesnė, labiau „džiazuojanti“ sudėtingumo prasme.
Tęsiant muzikos analogiją: Bukowskis dažniausiai groja vos keliais akordais, bet daro tai labai autentiškai ir visiškai įtikinamai, daugiau tų akordų jam ir nereikia. O, tarkim, Milleris jau atlieka sudėtingesnes partijas. Sudėtingesnius dalykus įvertinti gali mažiau žmonių – tam reikia didesnio pasirengimo (šiuo atveju – skaitytojo). Kita vertus, vieno skaitytojo skoniui tinka vieni dalykai, kito – jau kiti.
Viena mano kalbinta poetė teigė, kad poezijos ir prozos vertimas iš esmės skiriasi. Prozą geras vertėjas gali išversti, tačiau poeziją – turbūt tik poetas. Ką apie tai manai?
Ir taip, ir ne. Poetas poetui ar vertėjas vertėjui nelygu. Aklai bedant pirštu tikimybė didesnė, kad poeziją vykusiai išvers poetas, bet taip nutiks ne visada. Svarbu, kad verčiančiajam literatūra ir konkrečiai poezija būtų „kraujyje“ (nors tai svarbu ir verčiant prozą) – geras, atidus, išmanantis poezijos skaitytojas gali būti ne tik poetas. Be to, pasitaiko atvejų, kai ir poeto atlikti poezijos (ypač, sąlygiškai įvardykim, „griežtųjų formų“ poezijos) vertimai būna nevykę ar apskritai nutolę nuo originalo ir forma, ir turiniu tiek, kad tampa veikiau laisva variacija pasirinkto eilėraščio tema.
Šiuo atveju kalbą kreipti galima būtų į tai, kiek poezija apskritai gali būti išverčiama. Iš dalies gali, bet tikrąjį vaizdą geriau susidaryti, žvelgiant į originalą (jei originalas skaitytojui prieinamas). Šiaip ar taip, į poezijos vertimus galima žvelgti kaip į žaidimą, galvosūkį ar literatūrinį džiazą, turintį savas ribas ir galimybes, o tai, bent man, savaime įdomu.
Galų gale ir vertėjui ar vertėjui-poetui gali pavykti sėkmingai išversti, tarkim, vieną eilėraštį (ar tam tikro autoriaus kūrybą), o kitą (ar kito autoriaus poetinius tekstus) – ne taip sėkmingai. Yra pavyzdžių, kai vertėjas ne poetas yra vykusiai išvertęs aukštos prabos poetinių tekstų. Pirmas dabar į galvą šaunantis pavyzdys – Linas Rybelis, kultūrinėje spaudoje paskelbęs įvairių laikotarpių skirtingų šalių poetų vertimų. Beje, ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo verstą prancūzų poezijos klasiko Guillaume'o Apollinaire'o rinktinę „Mirabo tiltas“. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau: tarkim, senuosius graikų klasikus vertęs Jonas Dumčius, anglakalbės literatūros specialistas, vertimo teoretikas Lionginas Pažūsis, kiti vertėjai.
Šią temą gvildendamas, turiu deklaruoti, kad paprastai imuosi versti tik verlibru rašytus eilėraščius, o rimuotų esu išvertęs tik vieną kitą – dažniausiai, kai mano verčiamoje prozos knygoje pasitaikydavo poetinis inkliuzas.
Kaip į tavo akiratį pateko lietuvių literatūroje menkai žinomas išeivijos rašytojas Vytautas Pliura?
Visiškai nieko apie šį JAV dramaturgą, režisierių, poetą nežinojau, kol kartą internete mušant dinderį, šmirinėjant viename anglakalbiame poezijos portale, akį patraukė lietuviška pavardė – perskaičiau tame portale skelbtą, rodos, vienintelį jo eilėraštį „Tenderness in Hell“ („Švelnumas pragare“) – jis mane labai užkabino. Daug vėliau jį išverčiau, vertimas buvo publikuotas „Literatūroj ir mene“.
Ilgai nepavyko gauti daugiau šio autoriaus tekstų (internetu buvo prieinami vos keli, bent tuo metu), tik virtualiam pasauly aptikau rusų poetės Lenos Goralik į rusų kalbą verstą Pliuros eilėraščių knygą. Paskui, gavęs knygos originalą, išverčiau dar pluoštelį jo eilėraščių, visai neseniai jie paskelbti „Metuose“, lapkričio numeryje.
Su V. Pliuros vardu dar nesusidūrusiems galiu pasakyti, kad tai angliškai rašęs, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų bei vokiškų šaknų amerikietės sūnus, pasak vieno internete aptikto šaltinio, dar ir Vietnamo karo veteranas. Užaugo Ilinojuje, vėliau apsigyveno Los Andžele, Kalifornijos universitete baigė kino gamybos studijas. Dirbo scenaristu, tačiau vėliau didesnės sėkmės sulaukė Los Andželo teatro pasaulyje – režisavo ir prodiusavo ne vieną pjesę. Trijų pastatytų pjesių autorius. Be to, yra pastatęs spektaklį ir pagal savo eilėraščius („Švelnumas pragare“). Pirmoji pjesė, nagrinėjanti rasizmo ir homofobijos apraiškas Los Andžele, statyta net kelis kartus, pelnė V. Pliurai ne vieną apdovanojimą ir gana anksti jį išgarsino. Poeziją pradėjo rašyti 1993 m., anot jo, „kone per klaidą“, tačiau šis užsiėmimas jo nebepaleido – ėmė spausdintis įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jo eilėraščiai pateko į keletą JAV poezijos antologijų. Didžioji kūrybos dalis skirta homoseksualumui ir iš jo kylantiems konfliktams su aplinka. Derėtų pridurti, kad tema poezijoje ir apskritai literatūroje nėra svarbiausias dalykas. Literatūrai visada svarbu ne tiek, kas rašoma, kiek kaip rašoma.
Žodžiu, tai tikrai labai įdomus, vertas dėmesio poetas. Leidykla „Kitos knygos“, jei Kultūros taryba parems jos pateiktą projektą, ateinančiais metais ketina išleisti jo knygą, kurią aš ir poetas, vertėjas Marius Burokas drauge apsiimtume išversti – vienus eilėraščius versčiau aš, kitus – Marius. Pasidalintume versimais tekstais, kaip jau bent porą kartų yra buvę anksčiau.
Kaip jaučiasi rašytojas, rašydamas vulgarias, intymias ar žiaurias scenas, įsivaizduoju. Kai ramiai sėdėdavai prie kompiuterio ir versdavai itin pikantiškas kokio nors teksto vietas, svarstydavau, ar jos tave irgi kažkaip veikia?
Iš pradžių veikia, kaip veikia ir bet kurį kitą skaitytoją, tačiau tą poveikį stumi, žmogus, į šalį, o paskui jau ir nebeveikia, tiesiog zulini, gludini reikiamo sakinio ar frazės vertimą, ir tiek. Svarstai, kaip geriau išversti, ir tik į tai koncentruojiesi. Vulgaresnės ar intymios scenos, jas verčiant, dažnai reikalauja net didesnio susikaupimo nei įprastai, nes ties jomis labai lengva paslysti, suprimityvinti, subanalinti ar paversti, ne pagal autoriaus sumanymą, komišku pasažu. Turbūt ir rašytojui tokias scenas normaliai parašyti, kad jos nevirstų parodija ir cirku, nėra lengva.
Kadangi šiuo metu dirbi leidykloje ir ne kartą plušai tvarkydamas prastus vertimus, smalsu, ar įmanoma ir kaip ilgai gali pavykti apsimesti neblogu, netgi įvertintu vertėju, bet iš tiesų visą juodą darbą patikėti kalbos redaktoriams? Juk geras redaktorius gali išgraibyti blogybes?
Taip, dirbu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje projektų vadovu. Ir nors šiaip leidybos srityje trinuosi jau daug metų, kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių (į detales dabar nenorėčiau gilintis) vis dar pasitaiko pasimauti – susidurti su visai prastais ar poprasčiais vertimais, kuriuos tvarkant paskui reikia „žaliuoti“ (nors tokiais atvejais paprasčiau gal būtų vertimą tiesiog atmesti, bet atsitinka, pavyzdžiui, kad jau artėja su užsienio autoriaus agentu sutartas knygos išleidimo terminas, tad nebėra kur dėtis). Gerai, kad tokių atvejų būna ne itin dažnai – tiesiog bendradarbiauti stengiamės su jau išbandytais vertėjais, bet jų kartais tiesiog nepakanka. Tiesa, pats tvarkyti tekstus imu retai, nes leidykloje mano funkcijos kitos, tačiau kartais prireikia „gesinti gaisrą“.
Teoriškai geras redaktorius (ypač jei tas redaktorius yra dar ir vertėjas, pats išvertęs ne vieną knygą) blogybes išgraibyti gali, o neretai, neslėpkime, ir išgraibo. Tačiau normaliu atveju taip neturėtų būti (t. y. kad redaktorius turėtų nudirbti dar ir vertėjo darbą). Prastas vertimas jau iš sykio sutrikdo normalų knygos parengimo ciklą – papildomai dorojantis su iššūkiais, su kuriais įprastu atveju nereikėtų dorotis, teks vargti ir redaktoriui ir, ko gero, dar ir korektoriui, bus prarasta daug laiko, knygos parengimas ilgam užsitęs. Idealiu atveju kalbos redaktoriaus užduotis kiek kita – tai labai reikalinga papildoma pora akių, išgaudanti prie versto teksto jau pernelyg prikepusio, todėl šviežiu žvilgsniu į jį jau nebegalinčio pažvelgti vertėjo smulkius neapsižiūrėjimus, pasiūlanti vieną kitą geresnį sprendimą, sklandesnę, aiškesnę, gal net kūrybiškesnę (jei to reikalauja originalas) formuluotę, sutikrinanti ir veikiau „techninius“ dalykus. Tačiau jei teksto kokybė tokia, kad redaktorius kone ištisai yra priverstas performuluoti sakinius, keisti jų struktūrą ar net apskritai laužyti galvą dėl to, kas vienoj ar kitoj vertimo vietoj iš tiesų turėjo būti pasakyta – vadinasi, jau tikrai nekas.
Patyręs redaktorius yra nepamainoma pagalba ir jauniems, dar tik pradedantiems vertėjams –bendradarbiaujant su geru redaktoriumi įgyjama galimybė augti ir tobulėti, nes nė vienas dar negimė toks, kad ką nors pajėgtų išsyk daryti labai kokybiškai – bet koks profesionalumas ateina kartu su patirtimi, jei tik žmogus geba mokytis iš savų ir svetimų klaidų ar klaidelių, nori įsiklausyti į gerus patarimus. Vis dėlto, kaip minėjau, papildoma pora akių yra visuomet būtina, net kai vertimas būna atliktas tikro profo.
Šiaip redaktoriaus darbas iš tiesų kartais nedėkingas tuo, kad dažniausiai visi laurai už gerai parengtą verstinę knygą atitenka vertėjui, nors gal prie tos knygos dar buvo juodai plušėta ir kalbos redaktoriaus ar redaktorės. Kartais nutinka, kad knygoje lieka viena kita apmaudi klaidelė, tad redaktorius ir leidykla gauna pylos, nors skaitytojai nė neįsivaizduoja, kokias Augėjo arklides redaktoriui ir kitiems leidyklos žmonėms teko išmėžti ir kaip smarkiai tasai vertimas jau po vertėjo buvo tvarkytas. Bet, žinoma, tai nėra leidėjo pasiteisinimas – visuomet reikia stengtis, kad knyga būtų parengta profesionaliai, be klaidų ar bent be didelių klaidų – to mes ir siekiame.
Ar karantinas pakeitė jūsų leidyklos knygų pirkėjų įpročius? Kokios knygos iš anglų kalbos numatomos išleisti greitu laiku – jeigu tokių gerų ir minėtinų yra?
Mūsų leidžiamų knygų asortimentas platus: nuo lietuvių poezijos iki verstinių mokslo populiarinimo, pažintinių leidinių, nuo žanrinės literatūros (tarkim, trilerių) iki knygų vaikams, tad kiekvienas segmentas turi savo skaitytoją. Regis, kad nepakeitė, kiek dabar galima spręsti. Žinoma, tai sakydamas turiu omeny parduodamų knygų turinį, ne jų platinimo kanalus ar pardavimo apimtis. Paprastai įvairios mados ar bangos užplūsta ir atslūgsta. Manau, karantinas dar iki jo įsivyravusioms literatūros (plačiąja prasme) madoms įtakos nepadarė.
Iš kitais metais pasirodysiančių mūsų leidyklos grožinių knygų (verstų iš anglų k.), man asmeniškai ant liežuvio galo dabar sukasi ir, atrodo, iš tiesų vertos dėmesio bent kelios: jau legendinio vertėjo Povilo Gasiulio verčiamas australų rašytojo Trento Daltono romanas „Visi mūsų tvaskantys dangūs“ (pavadinimas dar galbūt keisis, angliškai –„All Our Shimmering Skies“; 2019 m. išleidome ankstesnį šio autoriaus romaną „Berniukas nuryja visatą“, kurį irgi išvertė Povilas Gasiulis). Tai hipnotizuojantis, originalus, daugiasluoksnis, pakylėjantis romanas apie įvykius ir netikėtai užsimezgančias draugystes Australijoje Antrojo pasaulinio karo metu, lietuviškai jis pasirodys kitoje ateinančių metų pusėje.
Antroji į galvą ateinanti knyga: Marijos Bogušytės verčiamas iš Meksikos kilusios, ispaniškai ir angliškai rašančios Valerios Luiselli romanas „Dingusių vaikų archyvas“ (lietuviškas pavadinimas gali taip pat dar būti koreguojamas, angliškai – „Lost Children Archive“). Tai naujausia ir pirmoji angliškai autorės parašyta knyga (lietuviškai jos dar nieko iki šiol neturėjome), sulaukusi daugybės palankių kritikų ir skaitytojų vertinimų, pelniusi ne vieną premiją ir įtraukta į įvairius prestižinius (tarkim, Bookerio premijos, bet ir į kitus) sąrašus. Romanas, kurio kai kurie pasažai artėja veikiau prie eseistinio stiliaus, o vietomis įgyja ir dokumentikos bruožų. Kūrinys pasižymi gerai apgalvota struktūra, vykusiais veikėjų portretais. Tai daugiasluoksnė, ne vieną socialinį skaudulį neprimityviai ir meistriškai nagrinėjanti kelio knyga: vienu lygmeniu romane pasakojama apie šeimos (tėvų su dviem vaikais iš ankstesnių santuokų) kelionę karštą vasarą iš Niujorko į Arizoną. Šeimos galva – garso dokumentininkas, kuriam šalies pietvakariuose rūpi įrašyti garsus, susijusius su indėnais apačiais, jų gyvenimo būdu ir vietomis, o taip pat ir garsų, susijusių su be suaugusiųjų palydos per sieną iš Meksikos į JAV nelegaliai traukiančiais pabėgėliais vaikais. Kelionė vyksta su įprasta dinamika: trintimis tarp veikėjų, vaikų ir tėvų santykiais, kelyje improvizuotais žaidimais, šalutiniais ekskursais į vieną ar kitą sritį, pradedant gamtos reiškiniais ir baigiant muzika ar poezija. Antru lygmeniu – tai talentingai literatūriškai pateikiama pabėgėlių krizės ir jos priežasčių analizė, per sieną kasmet traukiančių tūkstančių vaikų patiriamo siaubo fiksavimas. Trečiu – kerintis prozos grožis. Lietuviškai ši knyga turėtų pasirodyti pavasarį.
Trečioji paminėtina knyga – iš buvusios LDK kilusio britų literatūros klasiko Josepho Conrado (1857–1924) romanas „Slaptasis agentas“, angliškai pirmą kartą publikuotas 1907 m., į lietuvių kalbą išverstas Dainos Valentinavičienės. Viena vertus, į šią knygą galima žvelgti kaip į žanrinį kūrinį, klasikinį labai gerai parašytą šnipų romaną (apie trigubą slaptųjų tarnybų agentą). Kita vertus, klasikas nebūtų klasikas, jei jo kūryba neperžengtų įprastų ribų: šiuo atveju žanrinę šnipo istorijos giją praturtina kitos kūrinio plotmės – tai labai įdomi agento parodija, per jo istoriją atsiskleidžia daugybė rimtų temų. Taikliai knygą yra apibūdinusi vertėja, mūsų leidyklai ją išleisti ir pasiūliusi: „Tai politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais, labai „fin de siècle’iškas“ savo problematika ir požiūriu, o kartu stulbinamai aktualus. Tai visiškai kitoks, mūsų skaitytojų nepažintas Conradas.“ Šį romaną planuojame išleisti vasarį.
Kokie anglakalbiai autoriai tavo mėgstamiausiųjų penketuke?
Visokio plauko penketukai ar dešimtukai – labai sąlyginis dalykas. Šiandien galvoje galiu surikiuoti vienokį penketuką, o rytoj jis gal būtų visai kitoks. O ką ir kalbėti apie hipotetinius penketukus skirtingais gyvenimo etapais, kai vienu metu linkdavai prie vienų autorių, o vėliau – prie kitų, kitokių. Kartais traukia tai, kas nesušukuota, sąmoningai paprasta, bet neprasta, kartais priešingai – kas rafinuota. Kažkada rijau tokius autorius (kalbant apie anglakalbius) kaip Henry’is Milleris, Ch. Bukowskis, Johnas Fante, akiratyje vis šmėžuodavo Kurtas Vonnegutas, Ray’us Bradburry’is ar George'as Orwellas.
Buvo etapas, kai labai nuoširdžiai susižavėjau Woody Alleno literatūriniais darbais (smulkiąja proza), – patiko, kaip jis meistriškai ir su išskirtine išmone parodijuodamas imituoja skirtingas stilistikas. Įspūdį darė, o ir tebedaro, ir visiškai kitokie rašytojai nei minėtieji: tarkim, Nickas Hornby’is, Julianas Barnesas, J. M. Coetzee, Davidas S. Mitchellas. Labai daug pavardžių galėčiau suminėti, bet įvardytieji man asmeniškai gal bus giliausiai įsirėžę į smegenų vingius. Be to, vis dažniau pasvarstau, kad prie progos norėčiau naujomis akimis nuodugniai vėl perskaityti Ernesto Hemingway’aus ar Williamo Faulknerio bent svarbiausias knygas.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
