Viename savo tekste rašai: „Mama – knygučių daktarė” man reiškė, kad ji mėgsta knygas, skaito man ir mes kartu jas gydom – klijuojam iš bibliotekos pasiskolintųjų nugarėles”. Kokia buvo tavo, augusios literatų šeimoje, vaikystė ir paauglystė? Ar pati daug skaitei ir bendravai su knygas mėgstančiais vaikais? O gal priešingai – maištavai ir knygų pasaulį atradai gerokai vėliau?
Pasisekė augti ugdančioje aplinkoje, kur knygų ir pokalbių apie jas buvo gausu ir kur patyriau skaitymo džiaugsmą. Būna, kad vaikai prie knygos lenkiami, tad labai džiaugiuosi, kad mama skaitydavo man mažiukei, o vėliau išmokau skaityti ir įsisukau į šeimos biblioteką. Skaičiau smalsiai, truputį juokingai – nuo viršelio iki viršelio, kaip žmogus, turintis marias laiko: o kur išleido, o kas parašė, o ką tai reiškia, o tai kiek kalbų moka tie vertėjai… Greičiausiai mama užvedė ant kelio, davė knygą ir pasakė, kad geras vertimas. Turbūt nuo tada liko įprotis renkantis knygą pirmiausia pasidomėti, kas vertė. Vienu metu buvau įnikusi į dinozaurus, vėliau reikėjo perskaityt viską apie indėnus, be to, labai patiko Astrid Lindgren, Michael Ende ir serija 10+, knygos pabaigoje ieškodavau Kęstučio Urbos straipsnio ir ilgus metus nė nenujaučiau, kokią Viltaro Alksnėno paslaptį tie straipsneliai saugo. Pamenu vasaras Aukštaitijoje, kai su drauge popiet sukrisdavom skaityti pievoj arba gonkelėse, ir vėliau sutiktus jau suaugusius skaitančius vaikus.
Taip susiklostė, kad knygelės ir jų likimas rūpėjo ne vienai šeimų, šakų, iš kurių esu kilusi, kartai. Proseneliai iš mamos pusės buvo mokytojai, vieni dėl to ir Šiaurę pamatė. Močiutės senelis – knygnešys iš Punsko krašto, Giluišių kaimo. Močiutė, tėčio mama, ruošėsi studijuoti lietuvių kalbą, iš Paserbenčio vykti į Vilnių, tik sutaupytus pinigus per gerklę perleido patėvis; kad vėliau filologija išsipildė mamos kely, literatūros moksliniu darbu, o paskui jon pasukau pati – atrodo, taip turėjo būti, turėjo nutikti. Seneliai iš mamos pusės kiek galėdami knygomis stengiasi grąžinti, išsaugoti atmintį, kartu su bičiuliais rūpinasi tremties liudijimų ir knygnešių istorijos sklaida, knygų leidyba. Knyga šeimoje visų pirma priimama kaip medija, laisvos minties laikmena, literatūra vertinama. Su visais seneliais ir šiandien keičiamės knygomis, prenumeratomis, kalbamės. Gilindamasi į šeimos istoriją, naujai reflektuodama vaikystėje girdėtus pasakojimus, stebiuosi, kad visgi įvyksta tai, kam linkima išsipildyt – jei eini, kur labai rūpi ir kur gali duoti, atrasi ir jėgų, ir bendraminčių. Pasakojimas yra labai svarbus įrankis, tai kartoja ir istorija, ir mūsų dienų storytellingo mokytojai; žodžius rinkdamiesi nusibrėžiame kryptį, išsigryniname tapatybę; tarkim – pavyzdys iš gimto kambario lentynų: tarp visų tremties liudijimų antraščių Arvydo Vilkaičio „Gyvensim“ skamba viltingai, oriai, ryžtingai – tapatinamasi nebe su kančiomis, o su jų įveika. Literatūra yra ir priebėga nuo tikrovės, ir grynos žaismės erdvė, bet visų pirma tai pasakojimas – jungiantis, žadinantis smalsumą, atveriantis tai, ko dar prieš sakinį nežinojai. Už tą pažinimo džiaugsmą savo ne literatų, knygos bičiulių šeimai ir dėkoju.
Kuo sužavėjo estų kalba? Kokie iššūkiai lydėjo jos mokantis?
Sužavėjo skambesiu, mums, lietuviams, savo tvarka neįprastais postpoziciniais prielinksniais, prie kurių reikia pratintis. Didžiausias iššūkis buvo kasdiena, nuoseklumas, kadangi kalbos raumenį reik uoliai treniruoti. Estiškai „kalba“ ir „liežuvis“ yra tas pat žodis keel (kėl‘), tad kalbą kaip raumenį miniu neatsitiktinai. Esu dėkinga savo dėstytojoms Evei Raestei ir Tiinai Kattel, skatinusioms tais vos pralavintais raumenimis iškart naudotis tiek, kiek tuo metu jie pajėgia. Tą kartą paskaitoje paprakaituoji, bet vos baigusi atsakinėti jautiesi užtikrinta, kad šitiek jau tikrai moki. Didžiausias iššūkis – vertinti kiekvieną žingsnį pirmyn – tai sykiu ir gera pamoka, ir dovana. O pirmiausia kalbos prireikė kaip įrankio – norėjau skaityti estų literatūrą, kurios, kaip ir latvių, man trūko mokyklos programoje. Skaityti, lyginti, versti.
Ar estų ir lietuvių kultūra bei gyvenimo būdas skiriasi?
Kiek teko patirti, ir man tai būtų veik jų ryškiausia ypatybė, gal visgi ne skirtumas – estams už hierarchiją kur kas labiau patinka lygiaverčiai santykiai, būdingas ir no-nonsense požiūris – telkiamasi į tai, ką kiekvienas galįs padaryti, titulais nesimatuojama, nes svarbiausia tiesiog dirbti bendram labui, bendradarbiauti. Ir tai juntama tiek bendraujant su kultūrininkais, tiek su diplomatais. Be abejo, tai jaučia ir atvykstantieji pas mus. Dar vienas skirtumas, čia jau leidžiuosi į žaidimą kalba, tad ir priimti siūlau ne visai rimtai – estai būsimajam laikui nusakyti vartoja esamąjį, mes turime skirtingus laikus. Kiek tai veikia punktualumą ir norą kad ir kokio reikalo imtis iškart darbščiai nusiteikus ar jį pasilikti patogiai ateičiai? Gal tiek, kiek leidžiame sau arba ko sau linkime.
Lietuvoje vertėjus iš estų kalbos turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o kokia situacija Estijoje? Kokie lietuvių autoriai ten išversti?
Estijoje situacija panaši – grožinę literatūrą daugiausia verčia Tiiu Sandrak ir Tiina Kattel. Reiktų trečios vertėjų kartos, kad pagausėtų vertimų, tad į Tiinos studentus, Tartu universiteto Pasaulio kalbų ir kultūrų koledže besimokančius lietuvių kalbos ir literatūros, dedu daug vilčių. Juo labiau kad pirmieji jų vertimai irgi jau publikuojami.
Pastaraisiais metais glaudžiau bendradarbiauja trijų Baltijos šalių rašytojų sąjungos, rengia poezijos vertimo dirbtuves, jose šiemet lietuvių poeziją į estų kalbą vertė latvis Lauris Grins kartu su estų poete Triin Paja – ketvirtiniame literatūros žurnale Värske Rõhk 2020 m. balandį (Nr. 2/64) publikuota Indrės Valantinaitės ir Benedikto Januševičiaus poezija. Lietuvių autorių, prabilusių estų kalba, taip pat vis daugėja – pastarąjį dešimtmetį išversta ir Undinė Radzevičiūtė („Baden Badeno nebus“, „Žuvys ir drakonai“, vertė Tiiu Sandrak), Giedra Radvilavičiūtė („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, vertė T. Sandrak), Kęstutis Navakas (poezijos rinktinė „Žuvis veidrodyje“, vertė Rein Raud), Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“ ir Linos Žutautės „Kakės Makės serija“ (vertė Tiina Kattel). Daug versta sovietmečiu (Mihkel Loodus, Valvi Strijkaitienė), kaip anuomet ir pas mus: J. Grušas, V. Sirijos Gira, Just. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, J. Avyžius, I. Simonaitytė, M. Sluckis, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, B. Sruogos „Dievų miškas“, R. Lankauskas, K. Saja, J. Aputis, V. Martinkus, D. Mušinskas. Atkūrus Nepriklausomybę – A. Škėma, J. Ivanauskaitė, T. A. Rudokas, kelios Skomanto autorių knygos, po vieną Gendručio Morkūno ir Kęstučio Kasparavičiaus knygą, bei – šitai aptikusi maloniai nustebau, kad leidyba neapsiribojo grožine literatūra – Dalios Dilytės „Heladės šviesa“ (būtų puiku ateityje iš estų kalbos išsiversti mokslinės, humanitarinės literatūros). Taigi matyti ir šiokios tokios vertimo tendencijos (proteguotieji ar premijuotieji autoriai, skandalingesni romanai, išleisti po dešimtojo dešimtmečio, literatūra vaikams), ir plačios erdvės, kurias galėtų užpildyti nauji vertimai, gal iš pradžių – paskiromis publikacijomis kultūrinėje spaudoje. Pulsą jausti svarbu; atrodo, latvių spaudoje dažniau pasirodo mūsų trumposios prozos vertimų, regis, esu skaičiusi ir pačios, Jurga.
Taip, už vertimą į latvių kalbą esu dėkinga Dācei Meierei. Sakyk, kokias bendras literatūros tendencijas pastebi estų literatūroje?
Estų literatūrą esame linkę įsivaizduoti (rodos, lengviau pasakoti lyginant) kaip gausesnę stiprios prozos, bet jų poezija taip pat labai stipri, talpaus žodžio, o to pastaraisiais metais (su tam tikromis išimtimis) pasigendu mūsų poezijoje. Jei mes ekokritika, geokritika tik imame domėtis arba skubame ton pusėn tik vyptelėti – estų literatūroje tai gyvavo dar ankstyvaisiais J. Kaplinskio kūrybos dešimtmečiais, o šiandien augalai įkalbinami Triin Pajos, Maarjos Pärtnos eilėraščių rinkiniuose. (Triin Pają prisimename iš 2019 m. PDR, o Maarjos Pärtnos tikimės ten pat sulaukti šiais metais.) Be to, Estijoje žanrinė literatūra vertinama normaliau – tarkim, fantastika plačiau skaitoma ir laikoma visaverte grožine kūryba; kaip ir Skandinavijos šalyse, Estijoje irgi kiek labiau išplėtotas kriminalinio romano žanras. Daug dėmesio skiriama vaikų literatūrai – ir knygos turinio kokybei, ir jos vizualiajai kalbai: kad knyga vaikui būtų artima, ugdanti, aktuali raidos požiūriu (nuo bežodžių knygelių mažiesiems iki šeimos gyvenimo, emocijų raiškos temų paauglėjantiems). Visgi norisi grįžti prie poezijos ir prozos – ypač istorinių ar istoriją perinterpretuojančių, ironizuojančių autorių romanų ir apsakymų, kurių, viliuosi, ateinančiais metais pasirodys ir lietuviškai. Verta paminėti dar vieną gražų sumanymą – Estijos Respublikos jubiliejaus, 100-ųjų metinių, proga nuspręsta kasmet per ateinantį šimtmetį leisti geriausių praėjusių metų novelių antologiją; nuo 2018 metų išėjo jau trys rinktinės. Spausdinamos premijuotos (Friederberto Tuglaso novelės premija – mūsų „Vaičiulaitis“) ir keturių atidžių kintamos sudėties (! kalbant apie hierarchijas ir postus...) redkolegijos narių iš kultūrinės spaudos atrinktos novelės, nes, pasak serijos sumanytojų, per metus juk parašoma daugiau nei dvi dėmesio vertos novelės. Mano galva, tai puikus sprendimas ir gera dovana sau patiems, nes novelė, trumpoji proza dažnai taikliau fiksuoja kasdieną, tikrovės virpsnius, lūžius, emocinius ir pasaulėžiūrinius paradigm shiftus, kurie, kol išeis romanas, jau spėtų nuvėsti atsiradus didesniam atstumui, arba joje tiesiog patogiau skleistis kintančiai, besikuriančiai naujai poetikai, naujam kalbėjimo būdui, – tad jei tik kas išrastų laiko mašiną, mielai susirinkčiau visą seriją.
Šiuo metu verti Andruso Kivirähko romaną „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ – kuo šis romanas ypatingas?
Romanas keistas, nurautas, kupinas netikėtų vaizduotės blyksnių. Tai Bildungs istorija, vykstanti Kryžiaus karų laikais, jei žiūrėtume chronologiškai (ir kiek lėkštai). Manau, tas laikotarpis labai palankus įvairioms literatūrinėms traktuotėms – Kivirähko romane istorinis kontekstas prisitraukiamas laisvokai, nevengiant paradoksų. Tarkim, iš fantastinės literatūros, vaizduojamam pasauliui suteikiančios pasakos elementų, su kuria lyginamas šis romanas (pvz., Tolkieno; ar nebe literatūros – Hayao Miyazaki animacijos), tikimės įspūdingų padarų, naujutėlio pasaulio, paranormalumo, tačiau įspūdį gali sukelti vos keli nukrypimai nuo mums įprastos logikos. Kivirähko romanas atitinka ir fantastinės literatūros reikalavimus: čia yra neįprastais gabumais apdovanotas herojus, jungiškai campbelliška jo kelionė, vertės objektas, keli susiduriantys pasauliai, sąjungininkai ir blogio jėgos, mitas ir keisti padarai, bet, nors knyga parašyta su išmone, jos kalba nevienalytė, vietomis gana paprasta, kai kur – vaizdinga, pasakojimo tempas greitas. Tai, kad knyga Estijoje labai populiari ir bene labiausiai verčiama, sulig kiekvienu nauju leidimu užsienyje natūraliai sukuria šiokį tokį recepcijos lūkestį šalyje, kurioje išleidžiama, o sykiu rodo istorijos universalumą – matyt, ne mes vieni romantizuojame pagonybės laikus. Knyga rimta, kuo rimčiausia: pabandykite prajuokinti skaitytoją – juk kur kas lengviau jį sugraudinti ar šokiruoti – išmaniai atseikėti farso, išlaikyti komišką įtampą, skoningai ironizuoti stereotipus – menki juokai.
Koks tavo vertimo procesas? Ar daug redaguoji?
Apsidžiaugiau perskaičiusi „Pasaulio puslapiuose” interviu su Juste Nepaite, kur vertėja atvirauja apie skirtingą dienų ritmą – tąsias, kai pajudi vos per puslapį ar du, arba sklandžias, kai kapoji po dešimt valandų iš švento įkvėpimo. Redaguoju, žinoma, stengiuosi pasilikti pakankamai laiko tekstui atvėsti, kad galėčiau jį skaityti ir taisyti reikliau, o kartais lengvesne ranka geresnis, sklandesnis sakinys išsivynioja. Kartais, na ne, ne kartais, visad skaitau balsu ir originalą, ir vertimo juodraštį – kad susijungtų sakiniai į ritmą ir į pastraipas.
Ar turi vertėjų autoritetų?
Taip! Smagu, kad keičiamės knygomis su vertėja iš suomių ir estų kalbų Viltare Urbaite ir kad daugelis mano autoritetų yra netgi labai gyvi, tik kai kurie – Lietuvoje, o kiti – Latvijoje, Estijoje. Žaviuosi verčiančiomis ir verčiančiais iš stelbiamų ar mažųjų tautų kalbų, ir omenyje turiu ne lietuvių ar Baltijos šalių tautas, o prigimtines tautas (First Nations, Indigenous Peoples) Amerikos žemynuose, Australijoje, Šiaurėje, iš veik išnykusios lyvių kalbos. Manau, tai svarbus darbas – išsaugoti pasaulio spektrą.
Kokių įdomiausių ar naudingų pradedančiajam vertėjui dalykų sužinojai dalyvaudama įvairiose dirbtuvėse bei susitikimuose su rašytojais?
Didelė prabanga (ir tai sakau su džiaugsmu, be egzaltacijos) versti susėdus su autore ar autoriumi – kartais tai, ką aiškinčiausi elektroniniais laiškais, išsisprendžia tiesiog išgirdus, kaip skamba eilutė jos ar jo balsu. Kur loginis kirtis, kur frazės jungtis, kur sąmojis. Kaip svarbu įsiklausyti ir klausti. Tad dirbtuvės yra nuostabus dalykas ir labai linkiu joms tęstis. O kitas dalykas, atsivėręs per susitikimus – yra tiek būdų kurti, tiek apkalbėtinų dalykų, kad kur kas blaiviau imi žiūrėti į hierarchijas, įvairias literatūrines premijas, ir tiesiog norisi daugiau skaityti, o perskaičius kalbėtis. Jaučiu, kad visai nebe gėda to vaikystės klausimo – ar pažinčiau, kas parašė, vien iš teksto, be pavardės? – tai darosi vis svarbiau tiek kaip skaitytojai, tiek kaip vertėjai: turiu susikurti naują lietuvišką žodyną versdama kartais lyrišką, kartais šmaikščią Veroniką Kivisillą ar gotišką, mistišką, bet ir sociokritišką Triin Pają ir visai kitokį, kai verčiu Kivirähką – turiu priimti, nors pati rinkčiausi vienokį žodį, bet autorė ar autorius pasirinko kitą, – tegu lietuviškas tekstas skamba jų balsu.
Neseniai feisbuke tarp keleto literatūros vertėjų vyko diskusija, ar apskritai įmanoma kalbėti apie „gerus“ ir „prastus“ vertimus, jeigu visi vertimai yra interpretacija? Ir jei vienam skaitytojui tekstas tinka, o kitam kliūva, kur toji riba, kai vertimas tampa „prastas“? Ką apie tai manai?
Minėtos diskusijos neskaičiau, tad atsakymas gal nuskambės juokingai – norėčiau daugiau diskusijų, daugiau dirbtuvių, seminarų, vertėjų kartų bendradarbiavimo. Diskusijos, kita vertus, reikalingos peržvelgti nuostatas ir rasti sprendimą. Apie grožinio vertimo studijas mūsų universitetuose turbūt naivu šnekėti, nes, visų pirma, vertėjui reikia gero filologinio, humanitarinio išsilavinimo, plataus kultūrinio akiračio, sykiu reikia išmanyti įvairius diskursus, siurbti gyvąją kalbą į save, skaityti gimtąja kalba ir klausytis pasaulio – norėti jį pažinti, nelaikyti savęs visas jo paslaptis atvėrusiu, perpratusiu. O prasto ir gero vertimo skirtis – gal tokia, kai geriau girdi vertėją, bet ne autorių. Vertimas yra ir versija – taip papildyčiau šmaikščią Lauros Laurušaitės kalbą apie vertimą, pasakytą šiemet atsiimant šv. Jeronimo premiją. Tad aš už kuo didesnį rūpestį tąja versija, už adekvačias diskusijas vardan geresnio teksto. Dar pasvajoju, kad jaustume poreikį atnaujinti vertimus, gal netgi su kiekviena karta ar kiek rečiau – juk kalba kinta, kaip ir tikrovė už teksto.
Kokias jau išverstas į lietuvių kalbą estų rašytojų knygas išskirtum?
Jaano Kaplinskio poezijos rinktinę „Vakaras grąžina viską“, verstą Sigito Gedos; Geda vertėjas, kaip žinome, palikdavo ir Gedos poeto pėdsaką, tačiau Kaplinskis justi, o tekstai paveikūs ir semantiškai, ir estetiškai. Jaano Krosso romaną „Sustingęs skrydis“ siūlau tiems, kurie domisi jaunomis mūsų respublikomis, tarpukariu, praėjusiu amžiumi su visais jo virsmais iki Nepriklausomybės atkūrimo, tiems, kurie nori pasinerti į šeimos istoriją, nusidriekusią per keletą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dešimtmečių – Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ penkiatomį (vertė Danutė Sirijos Giraitė). Ieškantiems giedrų ir išmoningų istorijų vaikams – Edgaro Valterio „Puokius“, o norintiems susipažinti su šiuolaikine estų literatūra – Meelio Friedenthalio „Melancholiją“ (vertė Viltarė Urbaitė).
O ką derėtų nedelsiant išsiversti?
Daugiau poezijos – poetikai, kalbai, poezijos minčiai atgaivinti. Istorinių romanų – ir apie Kryžiaus karus, Livoniją, ir Taliną, Tartu, net Peterburgą (Kai Aareleid, Tiit Aleksejev, Indrek Hargla). Estų Eidrigevičiaus – Jüri Milderbergo – iliustruotas Anti Saar istorijas vaikams – ir suaugusiesiems, vertinantiems knygos meną ir sąmojingus pasakojimus.
Jurga Tumasonytė
Nuotrauka Karinos Ikasalaitės.
