Leidykla „Lapas“

Leidykla „Lapas“: atverti duris, kurių dar niekas nebuvo pravėręs

2014 m. įkurdama leidyklą „Lapas“, Ūla Ambrasaitė buvo įsitikinusi, kad yra daug vertingų knygų, kurios turėtų būti pristatytos visuomenei, nors jos niekad ir netaptų bestseleriais. Noras matyti knygą kaip mediją idėjų sklaidai ir inspiravo leidyklos atsiradimą. Lakoniškas leidyklos pavadinimas „Lapas“ siejasi su nauja pradžia, pirmu baltu lapu, į kurį galima įrašyti daug ką.

 

Pirma tema, kurios „Lapas“ ėmėsi, buvo aiškiai ir paprastai plačiajai visuomenei pristatyta architektūra. Bendradarbiaudama su „Architektūros fondu“, Ūla pratęsė ir išvystė architektūros gidų leidybą – pasirodė Vilniaus ir Kauno gidai lietuvių, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Kad parengtum tokį leidinį, reikia atlikti daugybę įvairių tyrimų, atrasti būdų, kaip dar galima naujai kalbėti apie miestą. Leidykla džiaugiasi neseniai išleistais Palangos ir Neringos gidais, o šiuo metu prie leidėjų komandos prisijungusi architektūros redaktorė Elena Paleckytė rengia ateinantį pavasarį pasirodysiantį „Klaipėdos architektūros gidą“. Architektūrai populiarinti „Lapas“ taip pat pradėjo leidinių seriją „Architekstai“, kur klasikiniai, iki šiol vien architektams žinomi tekstai rado atgarsį platesnėje visuomenėje. Pavyzdžiui, itin skaitoma Rem Koolhaas knyga „Karščiuojantis Niujorkas“, dar pristatoma kaip romanas apie miestą.
Knyga toli gražu nėra vien produktas, kurį žmonės savaime norėtų įsigyti. Didelę reikšmę leidėjai teikia komunikacijai, kuri leidžia pažinti naujųjų medijų aplinką, atveria netikėtų diskusijų krypčių. Iš pat pradžių Ūla buvo tikra, kad knygos užčiuopia ir iškelia visuomenei socialines problemas, kultūrines temas. Juk smagu ir svarbu atskleisti naujus dalykus visuomenei apie ją pačią. Todėl neatsitiktinai antrąja „Lapo“ knyga tapo Ūlos draugės Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“, reprezentuojantis tūkstantmečio kartą, paveiktą komunikacijos socialiniuose tinkluose.
Leidyba – azartiška, įtraukianti veikla, tačiau prieš pusantrų metų Ūla pradėjo naują gyvenimo etapą ir apsigyveno Frankfurte. Visgi leidyklos įkūrėja norėjo, kad „Lapas“ augtų, plėstųsi, o leidyklą savo idėjomis praturtintų nauji žmonės. Moteris jautė, kad reiktų naujo žvilgsnio, kuris nesiremtų įsigalėjusiais įpročiais.
Po pašnekesio su Monika Gimbutaite, Ūla suprato, kad būtent ši galėtų užimti leidyklos direktorės pareigas, tęsti ir vystyti „Lapo“ veiklą. Laikas parodė, kad sprendimas buvo teisingas – Ūla ir Monika puikiai sutaria, dažnai bendrauja, tariasi, drauge strateguoja. Anksčiau planų leidyboje dirbti neturėjusią Moniką inspiravo Ūlos vizija, idėjos, ambicingi kultūriniai ir organizaciniai tikslai ir tai, kad „Lapas“ yra kur kas daugiau nei tik leidykla, kuri spausdina knygas. Ji siekia suburti bendruomenę, ieškoti naujų formų pristatydama knygas ir idėjas visuomenei: sudarydama kino programą, surengdama paskaitų ciklą ar parodą.
Stiprią „Lapo“ komandą sudaro septyni žmonės. Tai – po praktikos leidykloje likusi projektų vadovė Jonė Juchnevičiūtė, ilgametė redaktorė Dangė Vitkienė, komunikacijos vadovė Ugnė Žemaitytė, kurią netrukus pakeis šiuo metu intensyviai ieškomas naujas komandos narys, pardavimo procesus prižiūrinti Monika Meleškaitė ir architektūros redaktorė Elena Paleckytė. Ši kūrybinga kompanija ką tik atšventė įkurtuves ir kasdien susirenka naujame „Lapo“ biure, įsikūrusiame buvusiame „Lelijos“ fabrike.
„Lapo“ darbuotojų pasitarimų metu atsižvelgiama į tris sėkmingo leidinio vertinimo kriterijus: vidinį-emocinį, finansinį ir knygos svarbą visuomenei.
Leidėjoms svarbu, kad visi leidiniai tarpusavyje „susikalbėtų“. Nors jie skirtingų žanrų ir įvairios stilistikos, visas „Lapo“ knygas pirmiausia vienija naujos, netikėtos įžvalgos. Todėl leidykla daug dėmesio skiria akademinei literatūrai, kurioje apstu naujausių atradimų. Dar besimokant doktorantūroje, Ūlą stebino tai, kad mokslinių laipsnių siekiančių akademinio sluoksnio žmonių, dešimtis metų narsčiusių archyvus, įdėjusių begalę darbo pasirinktai temai atskleisti, darbai greitai nukeliaudavo į užmarštį ir nepasiekdavo platesnės skaitytojų auditorijos. Neretai moksliniame darbe išnagrinėta tema pasiūlo naują požiūrį, kuris galėtų dominti ne vien siaurą profesionalų ratą. Pavyzdžiui, „Lapo“ leidyklos pastangomis visuomenei tapo prieinama daug dėmesio sulaukusi menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės parašyta monografija „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (2019). Išsamiu tyrimu grįsta knyga atspindi besikeičiančius politinius režimus urbanistinėje erdvėje ir pasaulėžiūros kaitą.
Monikai pradėjus vadovauti, leidykloje „Lapas“ sustiprėjo savitos verstinės literatūros kryptis. Šiuo metu iš užsienio kalbų yra verčiami net keli grožinės ir negrožinės literatūros kūriniai, kurių pasirodant laukiama šiemet ir kitąmet. Monika kiekvienos knygos parengimą spaudai prilygina maratono bėgimui, kurį kassyk pradedi iš naujo sulig kiekvienu projektu.
Kone kasmet „Lapas“ išleidžia vis daugiau knygų. Pastaraisiais metais pasirodė 6-7, šiemet planuojama pristatyti dar 10, o ateinančiais tikimasi išleisti 12 knygų. Tai – optimalus skaičius, kad užtektų laiko subrandinti idėjai, išmyluoti kiekvieną knygą ir parinkti komunikaciją, skirtą tikslinei auditorijai.
Pasidomėjus, kaip leidykla ieško autorių, Ūla prisiminė vieną nutikimą. Prieš keletą metų leidykla ieškojo investuotojo ir potencialus verslo partneris pirmo pokalbio metu uždavė Ūlai būtent šį klausimą. Ūla verslininkui papasakojo, kaip traukinyje Vilnius–Kaunas ji susipažinusi su vienu rašytoju, o šiam prasitarus apie rašomą knygą, Ūla, susidomėjusi paminėta tema, pasisiūlė ją išleisti. Išgirdęs keletą tokių netikėtų istorijų, potencialus partneris sudvejojo ir susilaikė nuo tolesnio bendradarbiavimo, konstatavęs, kad šis verslas labai rizikingas.
Leidėjos atidžiai stebi kultūrinį lauką ir pačios kviečia įsiminusius, dėmesį patraukusius rašytojus, tačiau pabrėžia, kad joms nesinori formaliai ieškoti naujų autorių: „Siekiame išlaikyti organišką temų vystymą, į kurį neriama per pažintis, bendravimą.“ Tai, kad leidėjas su autoriais sieja kūrybinis santykis ir idėjinė partnerystė – stiprioji „Lapo“ pusė. Leidyklos politika skatina ugdyti ilgalaikius santykius su rašytojais: „Mums svarbiausia pristatyti autorius ir jų nagrinėjamas temas.“ Per pokalbius kelionėse, prie kavos ir vyno gimsta idėjos, o iš jų – knygos. Visos knygos atsiranda iš netikėtų susitikimų, pažinčių, o su nuolatiniais autoriais „Lapą“ sieja ilgametė intelektuali draugystė ir bendradarbiavimas. Toks kūrybinis procesas ir iš bendrų svarstymų atsiradę kūriniai Ūlą sieja su Marija Drėmaite bei Gabija Grušaite.
Nors leidyboje finansai yra labai svarbūs, tačiau dauguma apie tai tarsi gėdijasi kalbėti. „Finansai suteikia užnugarį idėjoms, tačiau lieka nepatogi tema, nes visi kalba tik apie idėjas ir prasmę“, – teigia Ūla. Leidykla yra ne pelno siekianti organizacija ir neturi laisvų pinigų investicijoms. Bankai nesuteikia paskolų knygoms, nors Kultūros taryba prašo pačios leidyklos prisidėti bent 30-ia procentų prie projekto. Taip, finansai leidykloje kelia daugiausia rūpesčių, tačiau Monika pacituoja Ūlos žodžius: „Jeigu visos mūsų problemos yra tik finansinės, vadinasi, viskas labai gerai, nes jas lengviausia išspręsti. Kur kas kebliau būtų neturėti idėjų, vizijų ar krypties.“
Ūla pasidalina įžvalgomis, paremtomis Europos leidėjų federacijos statistika: „Leidykla veikia kaip verslo rizikos kapitalo fondas: iš dešimties knygų viena išlaiko leidyklą, atperka investicijas ir uždirba pelną, dvi – padengia nuostolius, o septynios – juos patiria.“ Tokios knygos, kuri kelerius metus „vežtų“ visą leidyklos veiklą, „Lapas“ dar neišleido, tačiau džiaugiasi pasiektu stabilumu – drastiškų atotrūkių tarp knygų pardavimų nėra: „Dar nesame išleidę tokios knygos, kuri būti ryškiai šoktelėjusi ir išsiskyrusi pardavimo apimtimis iš kitų „Lapo“ knygų.“
Prie didelio susidomėjimo sulaukusių „Lapo“ leidinių galima priskirti Kristupo Saboliaus sudarytų straipsnių rinktinę „Apie tikrovę“, Mariaus Daraškevičiaus mokslinę studiją „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“, Marijos Drėmaitės ir Rasos Antanavičiūtės „Neįgyvendintas Vilnius“ bei Any Rand „Šaltinis“. Šios knygos buvo sėkmingai išpirktos nepraėjus nė metams. Vidutinis „Lapo“ leidžiamų knygų tiražas siekia 1300 egzempliorių.
Monika labai laukia pasirodant šiuo metu Mariaus Buroko verčiamo Bruce‘o Chatwino romano „Utsas“ ir Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės monografijos apie nervų sistemos ligas, jų diagnostiką ir gydymą XIX a. pirmoje pusėje Vilniuje.
Kartais Knygų mugėje „Lapo“ leidėjoms tenka išgirsti: „Na, labai jau keistos tos jūsų knygos.“ Tačiau Monika ir Ūla patvirtina, kad joms tai skamba kaip komplimentas. Jos mėgaujasi atidarydamos duris ten, kur niekas lig šiol jų nebuvo pravėręs.
Kasdienių rūpesčių ir idėjų keliamų iššūkių derinimas „Lapo“ komandai yra lyg „važiavimas dviračiu per lietų į kalną“, tačiau kai galiausiai užvažiuoji ir nuo viršukalnės pasižiūri žemyn – grožiesi atsivėrusiu vaizdu. Visai kaip ir aukštų tikslų siekiantis „Lapo“ kolektyvas mokosi mėgautis kasdieniu darbo procesu.

Teksto auktorė Indrė Valantinaitė

Nuotraukų autorė Gintarė Grigėnaitė

Lapas3 Lapas2 
Gabijos Grušaitės romano NEIŠSIPILDYMAS pristatymas Vilniaus knygų mugėje nuotraukoje leidėja Ūla Ambrasaitė nuotr. autorė Gintarė Grigėnaitė leidyklos LAPAS archyvas