Per pastaruosius du dešimtmečius daugiausia italų vaikų literatūros leidžia leidykla „Nieko rimto“, „Baltos lankos“ bei „Alma littera“. Pastaroji leidykla nemažą dėmesį skiria ir italų paauglių literatūrai. Knygas verčia Laima Ruzgailaitė, Lina Gaučytė, Birutė Žindžiūtė-Michelini, Laura Vilkaitė, Ieva Mažeikaitė-Frigerio ir kiti.
Italų autorių knygų turime visoms amžiaus grupės, tik gaila, kad ne visada tos knygos verčiamos iš originalo kalbos. Patiems mažiausiems vartytojams-skaitytojams skirtų kartoninių, žaislinių ar įprastų paveikslėlių knygų daugiausia verčiama itin produktyvi italų rašytoja Anna Casalis. Jos tekstai yra iliustruoti italų ir kitų šalių autorių, pavyzdžiui, A. Casalis ir Marco Campanella knygelių serija apie „Peliuką Luką“ (2005–2014, vertė[1] Ugnė Gudaitytė, kelios dalys verstos ir iš anglų kalbos Ingos Migūnaitės, Vaivos Būgaitės), tų pačių autorių „BENAS, lokys laiškanešys, sodyboje“ (2007, iš anglų kalbos vertė I. Migūnaitė), A. Casalis ir Tony Wolf „Močiute, pasek mums pasaką!“ (2009, iš anglų kalbos vertė Kristina Jakaitė-Bulbukienė) ir t. t.
Tenka tik apgailestauti, kad iš šalies, kurioje vyksta viena reikšmingiausių vaikų knygų leidybos mugių – Bolonijos mugė, beveik neturime kiek vyresniam adresatui skirtų įdomesnių, meniškesnių paveikslėlių knygų. Šiai itin vizualiai vaikų literatūros sričiai mugėje skiriama daug dėmesio... Be minėtų knygų mažiausiesiems, tepavyko atrasti Claudios Rainville ir Riccardo Geminiani sukurtą ir lietuvių dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės iliustruotą alegorišką pasakojimą „Rafis, baltasis erelis“ (2015, vertė L. Vilkaitė).
Jau savarankiškai skaitantiems leidžiamos nuotaikingos H. Ch. Anderseno medalio (šis apdovanojimas dar vadinamas vaikų literatūros Nobeliu) laureato Gianni Rodari knygos „Džipas televizoriuje“ (2008, vertė B. Žindžiūtė-Michelini), „Gyvūnai be zoologijos sodo“ (2008, vertė B. Žindžiūtė-Michelini), „Šypsenos ilgumo pasakaitės“ (2012, vertė Asta Žūkaitė) ir kt. Deja, kito italo, pelniusio minėtą premiją, – iliustruotojo Roberto Innocenti knygų neturime nė vienos.
Itin gausu išverstų Elisabettos Dami knygų, kurias ji pasirašo savo nuotykinių knygų serijų pagrindinių veikėjų vardais, – Džeronimas Stiltonas ir Tėja Stilton. Tai, pavyzdžiui, serijos „Ūsuotos istorijos“ (2012–2015, vertė L. Gaučytė) ir „Urvinės istorijos“ (2015–2017, vertė L. Gaučytė). Nemažai išleistų didaktinio religinio pobūdžio kūriniais garsėjančio katalikų vienuolio saleziečio Bruno Ferrero knygų: „Naujos istorijos“ (2005, vertė Rasa Paleckytė) „Kitos istorijos“ (2006, vertė R. Paleckytė), „Pasakojimai ir palyginimai“ (2010, vertė R. Paleckytė) ir kt.
Neseniai pasirodė nauja Carlo Colodi knyga vaikams „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019). Tiesa, versti į lietuvių kalbą pasirinktas ne originalas, bet Alessandro Gallenzi adaptuotas ir papildytas kūrinys, kurį iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė.
Augesniems vaikams ir jaunesniesiems paaugliams rasime Angelos Nanetti jautrias, lyriškas knygas apie šeimą „Mano senelis buvo vyšnia“ (2003, vertė T. Daujotytė) bei „Žmogus, kuris augino kometas“ (2013, vertė L. Vilkaitė), Beatricės Masini distopiją „Miško vaikai“ (2012, vertė I. Mažeikaitė), vasarišką ir nuotykių kupiną Zitos Dazzi „Tėjaus pasaulis“ (2014, vertė L. Ruzgailaitė) ir kt.
Fantastikos mėgėjai jau yra atradę Licios Troisi seriją „Drakono raitelė“ (2012–2013, vertė Ieva Mažeikaitė) ir nepaprastai įtaigią, tolkiniškos dvasios Silvanos De Mari maginės fantastikos seriją, kurią skaito ne tik vaikai, bet ir suaugę fantastikos mėgėjai – „Paskutinis elfas“, „Paskutinis orkas“, „Paskutiniai užkeikimai“ (2014–2018, L. Vilkaitė). Beje, prieš kelerius metus autorė viešėjo Vilniaus knygų mugėje.
Įstabu, kad turime nemažai knygų vyresniems paaugliams, nors kaip tik šiai amžiaus grupei skirtų knygų pasirinkimas paprastai būna gerokai siauresnis. Daugiausia tai problemų prozos, arba vadinamojo naujojo realizmo kūriniai, narstantys sudėtingas šiuolaikinių paauglių socialines, ekonomines, psichologines ir kitas problemas. Išversti Alessandro DʼAvenia romanai „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ (2012 m., vertė I. Mažeikaitė) bei „Dalykai, kurių niekas nežino“ (2012, Ramunė Vaskelaitė), Francesco Gungui knyga „Man patinki toks, koks esi“ (2013, vertė L. Ruzgailaitė), Niccolò Ammaniti „Aš ir tu“ (2014, vertė I. Mažeikaitė), Annalisos Strados „Plona rausva linija“ (2015, Ieva Mažeikaitė), Nicolo Lecca „Kavos piramidė“ (2015, vertė I. Mažeikaitė), Luigi Ballerini „Aš esu nulis“ (2017, I. Mažeikaitė-Frigerio) ir „(Ne)tobuli“ (2020, vertė Goda Bulybenko), Christian Hill „Žemyn“ (2020, vertė Rasa Klioštoraitytė).
Knygos pažadas
Lietuvoje knygų vaikams ir jaunimui ne iš anglų kalbos verčiama mažai. Tai, be abejonės, didelis minusas, nes knygų įvairovė primena miražą, apie ką šiek tiek kitu kampu esu rašiusi jau anksčiau, tačiau įžvelgiu ir privalumų – leidėjai ir vertėjai neretai aptinka išties įdomių ir vertingų knygų. Panaši padėtis ir su italų vaikų literatūros vertimais, o didžiausias mano simpatijas yra pelniusios lyriškos, alegoriškos Angelos Nanetti, intelektualios Silvanos De Mari knygos, ypatingą prielankumą jaučiu Beatricės Masini „Miško vaikai“[2], kuri Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus buvo išrinkta reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2012 metų vertimu paaugliams, Italijoje 2010 m. knyga buvo nominuota svarbiausiai šalies literatūrinei „Strega“ premijai.
Man rodos, kiekvienam tikinčiam tuo, kuo tikėjo Jella Lepman[3], Masini kūrinys paglosto širdį ir sustiprina tikėjimą, kad vaikų literatūra prisideda prie geresnio pasaulio kūrimo, kad vaikai susitiktų su knygomis, augtų ir praaugtų suaugusiuosius. O vaikus, tiksliau jaunesnuosius paauglius, įkvėptų ir sustiprintų tikėjimą knygos svarba ir galia.
Beatricės Masini „Miško vaikai“ – distopinis kūrinys, skaitytojus nukeliantis į tolimą žmonių nuniokotą planetą. Joje daugybė niekam nereikalingų vaikų, jie sugrūsti į stovyklą (primenančią koncentracijos stovyklą...) ir pasmerkti mankurtiškai būčiai. Suaugusieji jais beveik nesirūpina – kartais išmeta maisto produktų, bet dažniausiai pavalgyti turi prasimanyti patys, o šiaip vaikai savarankiškai gyvena nedidelėmis grupelėmis (gumulais), mėgindami išlikti vadovaujami stipriausio grupelės nario. Vienintelis dalykas, kurio jiems negaili suaugusieji, – piliulių, slopinančių susidomėjimą pasauliu, praeitimi, retkarčiais kažkur pradingstančiais stovyklos vaikais... Situacijos absurdiškumas išduoda suaugusiųjų pasimetimą ir savanaudiškumą – jie tiesiog nežino, ką daryti su tuntais niekam nereikalingų vaikų resursų stokojančiame pasaulyje, tačiau nei rūpinasi, nei paleidžia gyventi visai savarankiškai. Stipresnis prieš silpnesnį naudoja jėgą, net jei ji beprasmė, vien todėl, kad gali. Šioje istorijoje suaugusieji geriausiu atveju išlieka neteisybės stebėtojais, nedrįstančiais pakeisti padėties.
Kaip dažnai nutinka vaikų literatūroje, ypač distopinėje, pagrindinis veikėjas – ypatingas, jis nepritampa prie savo grupelės. Tomas kitoks, jam kyla minčių: „Mintys, koks nuostabus dalykas. Jos lįsdavo jam į galvą gindamos viena kitą, susipynusios į neišardomą kamuolį. Niekada nepalikdavo jo vieno <...>. Dabar jis žinojo, kad vaikų silpnumas, jų užgesusios akys – ne kas kita kaip minčių trūkumas“ (Miško vaikai, p. 25). Minčių Tomui kyla vis daugiau, kaip ir praeities nuoplaišų, vadinamų Šukėmis, kai tik susivokia nebevartoti suaugusiųjų kišamų piliulių. Netrukus jis pradeda lankytis miške, kur vaikams draudžiama eiti, ir ten randa pasakų knygą.
„Ar jiems tai bus į naudą?“ (p. 35) klausia vaikų grupelės vadė atšiaurioji Hana, užsitarnavusi statusą jėga ir grubumu. Iki knygos atsiradimo vaikams nerūpėjo niekas, išskyrus išgyvenimą, dabar jiems parūpsta išmokti naujų negirdėtų žodžių, būti šalia ir klausytis skaitomos knygos, kelti klausimus. „Visą šį laiką man tai buvo į naudą“ (p. 35), – toks Tomo atsakymas į Hanos klausimą.
Galiausiai vaikai, paskatinti ne tik minčių, klausimų, bet ir iki galo nesuvokto knygos pažado, pasiryžta pabėgti. Tik ar pasakų knyga gali padėti išgyventi? Ji nemoko, kaip išlikti miške ir apsiginti nuo žvėrių, pagydyti žmogų ar rasti kelią. Jos tik pasakoja keistas, įdomias, bet tokias tolimas ir svetimas istorijas, kuriose veikia princai, o vaikai turi mylinčius tėvus... Žinoma, pasakos negali suteikti visko, bet gali labai daug – padėti mąstyti, suartinti, susaistyti, suteikti bendrą istoriją, tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Grupelė vaikų, dar neseniai bukai nudelbusių akis į ištryptą stovyklos žemę, pamažu tampa skaitančiųjų ir mąstančiųjų bendruomene. Tai nereiškia, kad jiems ima sektis, bet dabar jie turi daugiau įrankių išlikti neteisingame postapokaliptiniame pasaulyje ir gal... kada nors jį bent truputį pagerinti.
Geresnių žodžių šio teksto pabaigai, nei prieš kelerius metus parašė šviesaus atminimo rašytoja, vertėja, literatūros kritikė Neringa Dangvydė Macatė (Neringa Mikalauskienė), nė neieškosiu: „Miško vaikai“ – knyga, neduodanti visų atsakymų net pabaigoje. Lieka nerimas ir nežinia, pažįstami paaugliui skaitytojui, kuriam ši istorija ir skirta. Tai jaunesnysis paauglys <...> jis jau suvokia, kad esama pasakojimų, kurie baigiasi nei gerai, nei blogai, o tiesiog viltimi, pažadu“[4]. Tą patį knygos veikėjams davė pasakų knyga ir jie patys nusprendė, kaip su ta viltimi ir pažadu pasielgti, tesprendžia ir „Miško vaikų“ skaitytojai.
Eglė Baliutavičiūtė
Nuotraukoje iš kairės į dešinę: Eglė Baliutavičiūtė, Silvana De Mari, Laura Vilkaitė-Lozdienė.
[1] Jei nenurodyta kitaip, vadinasi, versta iš italų kalbos.
[2] Beatrice Masini. Miško vaikai. Vilnius: Alma littera, 2012
[3] Jella Lepman (1891–1970) – Vokietijos žydė iš karto po Antrojo pasaulinio karo grįžusi į tėvynę ir ėmusi rūpintis vaikų literatūra, nes tikėjo, kad būtent ji gali ugdyti toleranciją ir prisidėti prie taikesnės pasaulio ateities. 1946 m. J. Lepman surengė tarptautinę vaikų knygų parodą, atvėrusią vokiečių jaunimui pasaulinę literatūrą ir jos įvairovę, 1949 m. įkūrė Tarptautinę jaunimo biblioteką Miunchene, o dar po kelerių metų prisidėjo prie Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) įkūrimo. Tiek biblioteka, tiek organizacija gyvuoja iki šiol. Plačiau: Irena Grinienė. Kas buvo Jella Lepman? – Vilnius: Rubinaitis, 1996 Nr. 1 (4). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?518695790
[4] Neringa Mikalauskienė. Verti perskaityti vertimai (2012 m. verstinių knygų apžvalga). Vilnius: Rubinaitis, 2013 Nr. 2 (66). Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2013-nr-2-66/verti-perskaityti-vertimai-2012-m-verstiniu-knygu-apzvalga/
