Tai kinematografinė istorija apie 1923-iaisiais lietuvių ginklu susigrąžintą Klaipėdą. Kartu ir skausmingas pasakojimas apie meilę. Kas svarbesnio – be meilės ar mirties – mus dar galėtų ištikti?
1939-aisiais Vokietija vėl okupavo Klaipėdą: Hitleris kalbėjo iš Klaipėdos teatro balkono, Gelgaudiškio šauliai verkė, o vienas jų naktį rašė savo vadui, mano seneliui, kad vyksta į Klaipėdą nušauti Hitlerio arba žūti pats...
Sovietų kariuomenėje (buvusioje Gumbinėje, Mažojoje Lietuvoje) dalinio politrukas majoras mums aiškino, kad Kaliningradas, Baltijos pajūris, Klaipėdos kraštas yra iskonno ruskije – senos rusų – žemės: taip, girdi, rašė marksizmo klasikas Engelsas, be to, karvedys Suvorovas čia įspaudė savo pėdas. Buvau jaunas ir kvailas – garsiai suabejojau marksizmo klasikais. Politrukas išraudo kaip vėžys, o ir aš atkentėjau nubaustas dėl istorinio teisingumo, dėl baltų genčių žemių.
Atmintin įsirėžė 1990-ieji, kai buvusioje Stalino viloje, Maskvoje Gorbačiovas spaudė mus, lietuvius, stabdyti Nepriklausomybę. Mačiau žalsvai plienines sovietų vado akis, kai jis ciniškai leido suprasti, kad prarasim ir Vilnių, ir mūsų Klaipėdą: kaip tie sarginiai šunys, įsikibę Lietuvos laisvės...
Taip kalba mano širdis, kai galvoju apie Klaipėdą.
