Karštai intelektualus, pasiutusiai juokingas ir autentiškai šiuolaikiškas, Paskutinis samurajus – dar 2000-aisiais pasirodęs debiutinis autorės romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Sykiu tai knyga apie nuotykių troškimą, išsilavinimo beribiškumą ir ribas, karštakošišką herojiškumą ir moralinį kompasą, su žaižaruojančia aistra tyrinėjanti jauno proto guvumą. Švelniai chaotiška amerikietės Helen DeWitt proza, itin įtaigūs ir nepamirštami personažai, per visą istoriją netylantis, maloniai ekscentriškas knygos tonas Paskutinį samurajų pavertė kultiniu romanu. O švelnus Sibilės ir Liudo santykis bei homeriška Liudo tėvo paieška suteikia knygai neįprastos emocinės gelmės.

https://raraleidykla.lt/products/paskutinis-samurajus

Michelis Foucault (1926–1984) – vienas iš įtakingiausių dvidešimto amžiaus intelektualų, visame pasaulyje gerai žinomas prancūzų filosofas ir istorikas. Į lietuvių kalbą jau išversti ir išleisti jo veikalai „Disciplinuoti ir bausti“, „Diskurso tvarka“, „Seksualumo istorija“.
Knygoje „Tiesa ir teisinės formos“, kurią 2020 m. lietuviškai išleido „Vaga“, pateikiamos penkios Rio de Žaneire 1973 m. skaitytos itin reikšmingos Michelio Foucault paskaitos. Jos padės perprasti filosofinį rašytojo palikimą ir idėjas. Šioje knygoje apmąstomi iš įvairių socialinių reiškinių kylantys ir nuolat besiformuojantys pažinimo būdai bei žinių sferos.
Autorius manė, kad pažinimo formos ar objektai nėra iš anksto apibrėžti bei nekintantys. Michelis Foucault analizuoja Vakarų šalių teisinę praktiką. Autoriaus manymu, ta praktika yra viena iš priežasčių, kodėl visuomenėje atsiranda įvairios subjektyvumo ir pažinimo formos bei ryšiai.
Knygos „Tiesa ir teisinės formos“ pirmoje dalyje Michelis Foucault aptaria savo tyrimo problematiką bei metodus. Autoriaus metodologijai įtaką padarė filosofo Friedricho Nietzsche`ės mąstymas. Pasako jo, pažinimas kyla ne iš žmogiškosios prigimties, o yra sukurtas ir susiformavęs istoriškai. Antroje knygos dalyje Michelis Foucault kalba apie dviejų teisinių praktikų – tyrimo ir išbandymo – priešpriešą viduramžių visuomenėje. Toliau autorius analizuoja tokių pažinimo sferų, kaip sociologija ir psichiatrija, atsiradimą.
Pagrindinė autoriaus mintis: nėra tiesos pačios savaime ir anapus laiko. Tiesa formuojasi ne tik moksluose, bet ir teisinėse praktikose, žmonių konfliktuose ir galių susidūrimuose. Analizuodamas šiuos reiškinius, Foucault atskleidžia intriguojančią tiesos sampratos kismo Vakaruose istoriją, kurią sudaro pasakojimai apie Oidipą, archajinius išmėginimus, viduramžių apklausas ir moderniųjų laikų pastangas vis labiau kontroliuoti, disciplinuoti individą.