Ar visada žinojote, kad norite būti vertėja? Kokioje aplinkoje augote?
Niekada nežinojau, kad tapsiu vertėja; kažkaip sutapo keli dalykai: į tais laikais leistą kultūros savaitraštį „Dienovidis“ nunešiau vienos bulgarų novelės vertimą (nebeprisimenu, gal kažkas padrąsino arba įsidrąsinau pati), studijuojant antrą specialybę, slovėnų kalbą, dėstytoja doc. dr. Jelena Konickaja davė išversti trumpų kūrinių savo rengiamai knygai „Skaitykime slovėniškai“, šitaip pradėjau versti. Noriu pasinaudoti proga ir viešai padėkoti savo katedros – Slavų filologijos – dėstytojams, minėtai J. Konickajai, kuri ne tik supažindino su slovėnų kalba kaip profesionali filologė, bet ir įdėjo be galo daug širdies į mus, studentus, buvusiam katedros vadovui prof. habil. dr. Sergejui Temčinui ir kitiems dėstytojams, šiltai prisimenu katedros įkūrėją a. a. profesorių Valerijų Čekmoną. Nors dabar viskas žlugę – katedra nebeegzistuoja, niekas nefunkcionuoja, kitados puoselėtų specialybių (bulgarų, čekų, kroatų, serbų, slovėnų filologijos) nebėra, įdirbis liko, tad stengiuosi kiekvieną iš slovėnų kalbos išverstą knygą dovanoti savo dėstytojai.
Kuo jus patraukė būtent bulgarų filologija? Su kokiais iššūkiais teko susidurti mokantis bulgarų kalbos?
Stodama į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą žalio supratimo neturėjau, kas ta bulgarų filologija, tiesiog susikirtau per stojamuosius ir patekau... ten, kur reikia. Niekada nesigailėjau, kad keliai nuvedė šia kryptimi, atsivėrė savitas ir įdomus pietų slavų (taip pat Balkanų regiono) tautų pasaulis.
Verčiate iš bulgarų, kroatų, makedonų, serbų, slovėnų kalbų – banalus klausimas, bet kodėl neapsiribojote tik bulgarų ir slovėnų kalbomis, kuo jus patraukė serbų, kroatų ir makedonų kalba ir literatūra?
Iš tiesų, paprastai sakant, gyvenimas privertė. Beje, jei imiesi versti šiuolaikinių slovėnų autorių kūrybą (ypač prozą), tai dažnokai prireikia kaimyninių šalių kalbos žinių, visų pirma, žargonui suprasti. Be to, juk tai toks palyginti nedidelis geografinis plotas, kompaktiškas regionas, kuriame (su)gyvena giminingos tautos, ypač jeigu kalbėtume apie buvusias Jugoslavijos respublikas, tai – susisiekiantys indai, todėl apsiribojęs vien slovėnų ar, tarkime, kroatų literatūra (kalba), tam tikra prasme gausi dalinį vaizdą. Dabar šovė į galvą toks, sakyčiau, iškalbingas pavyzdys: rengdama slovėnų poeto Tomažo Šalamuno eilėraščių rinktinę (eilėraščius rinkau iš įspūdingos apimties jo poezijos rinktinės) interneto platybėse, tiksliau, vieno internetinio literatūros žurnalo svetainėje aptikau eilėraščio apie Lietuvą vertimą į serbų kalbą, šitaip sužinojau, kad egzistuoja toks poeto eilėraštis, ir, žinoma, susiradusi originalą, įtraukiau į rinktinę.
Be to, pagalvokite, Bulgarija – viename gale, Slovėnija – priešingame, nejau visa, kas plyti tarp jų, paliksi lyg baltą dėmę, lakūną...
Kaip manote, ar kalbinę klausą galima išsiugdyti, ar tai labiau įgimta?
Manau, kad įgimta, nors labai norint ir tikslingai dedant pastangas galima pasiekti rezultatų. (O net ir tada, kai įgimta, be pastangų ir kruopštaus darbo vargiai ko nors pasieksi.)
O ar geras kalbos redaktorius gali išgelbėti prastą vertimą? Gal tuomet galima apsimesti geru vertėju, bet iš tiesų greta turėti nuostabų redaktorių, kuris išgraibytų blogybes? Ir atvirkščiai – nukentėti nuo prasto redaktoriaus?
Manau, kad geras, patyręs redaktorius tikrai gali „timptelėti už ausų“ prastą vertimą, ypač jei moka originalo kalbą arba turi galimybę pasižiūrėti į kūrinio vertimą kita jam suprantama kalba, nurodyti vertėjui „įtartinas“ vietas, kurias reiktų dar kartą peržiūrėti, pataisyti, gal net perdaryti. Bet užčiuopti kūrinį kaip logišką visumą, vientisą tekstą ir tokį jį perteikti vertimo kalba yra vertėjo priedermė, jeigu jam tai nepavyksta, išgraibytų blogybių skaičius ne ką pagelbės, vis tiek kažkur galai nesueis, liks stiliaus netolygumų ir pan., nebent redaktorius peržengs ribas ir taps vertimo bendraautoriumi, regis, tokių atvejų taip pat esama.
Ar gali vertėjo darbas nukentėti nuo prasto redaktoriaus? Sakyčiau, veikiau nuo leidyklos pasirinkto požiūrio (turiu omeny atvejus, kai dažniausiai komerciniais tikslais nukrypstama nuo originalo) į tai, kaip turi atrodyti vertimas, tiksliau, pagrindiniai jo akcentai ar knygos pavadinimas, arba, tarkime, pagrindinio veikėjo vardas ir pan., čia vertėjui turbūt dažniau tenka nusileisti arba užleisti darbą kitam vertėjui.
Jeigu redaktoriaus pasiūlymai ar taisymai neatitinka kūrinio stiliaus, koncepcijos, tuomet reikia imtis advokatauti savo vertimui ir argumentuotai paaiškinti savo pasirinkimą; apskritai, laikausi tokios praktikos: jeigu redaktoriaus taisymas man atrodo netinkamas (kalbu, žinoma, ne apie gramatines klaidas ir kitas taisytinas vietas, pavyzdžiui, prasprūdusį pažodiškumą ar pan.), tuomet ieškau trečio, dar geresnio varianto. Manau, kad šitaip vertimas tampa kokybiškesnis, todėl vertėjas ir redaktorius turi šnekėtis, dialogo keliu randamas optimaliausias sprendimas. Vertėjas visų pirma pats sau turi paaiškinti, kodėl jis pasirenka išversti vienaip ar kitaip.
Ar jums svarbus jūsų verstos knygos viršelio dizainas? Ir apskritai, kokią reikšmę knygos išvaizda turi renkantis skaitinius?
Taip, knygos viršelis svarbu ir visada aktyviai dalyvauju renkant, jeigu man siunčiami variantai. Pamenu, vienos knygos viršelio dailininkas vis varė pro šalį, tai įširdusi projekto vadovei parašiau, kad kol neįsiskaitys į kūrinį, tol siūlys viršelių variantus „ne į temą“, žinoma, leidykloje puikiai suprato, kad tai anaiptol ne mano įnoris, galutinis rezultatas vis dėlto išėjo nuostabus: viršelis buvo ir malonus akiai, ir subtiliai atspindėjo knygos koncepciją. O kartą kažkodėl susiklostė taip, kad manęs paprašė pasiūlyti nuotrauką viršeliui... Pakartosiu, matyt, banalų dalyką – knygos „rūbelis“ yra svarbus, turi būti ir patrauklus akiai, užkabinti, ir drauge atitikti turinį arba tapti užuomina. Pavyzdžiui, man labai patinka ir tikrai nebanaliai atrodo Dejano Atanackovićiaus „Luzitanijos“ viršelis, išties nudžiugau, kad jį leido panaudoti ir lietuviškame vertime, o štai Miljenko Jergovićiaus „Riešutmedžio rūmams“ nepasisekė, leidyklai nebuvo leista panaudoti originalo viršelio...
Ar jums svarbu dalyvauti vertimų dirbtuvėse, bendrauti su verčiamų knygų autoriais? Kokių naudingų dalykų tenka iš ten pasiimti?
Taip, vertėjų dirbtuvės geras ir naudingas dalykas, pirmą kartą tokiame dalyvavau 2010 m. Slovėnijoje, tais metais jis buvo surengtas pirmą kartą. Susitikti su verčiamų knygų autoriais taip pat būna pravartu (yra buvę ir tokių kuriozų, kad vertėjai jau taip giliai kasa, mėsinėja verčiamą tekstą, jog atranda reikšmių ir prasmių, apie kurias autorius nė neįtaria ir suglumęs apie tai pasako). Tiesa, senokai nedalyvavau tokiame seminare. Labai gelbsti bendravimas su autoriumi (arba gimtakalbiu bičiuliu, kuris gali paaiškinti realijas, patikslinti arba patvirtinti tavo spėjimą dėl kokio nors dalyko) nuotoliniu būdu. Dar prieš pradedant versti Georgio Gospodinovo „Laiko slėptuvę“ YouTube aptikau įrašą, kuriame romano vertėjai į įvairias kalbas drauge su autoriumi aptarinėja, kaip versti knygos pavadinimą, nes bulgarų kalba pavartotas rašytojo išgalvotas neologizmas...
Minėjote, kad neseniai išvertėte naują knygą. Gal galite daugiau papasakoti ir apie knygą, ir apie vertimo aplinkybes?
Taip, spalį pasirodė pirmiau minėto G. Gospodinovo „Laiko slėptuvė“, kurią išleido RARA. Regis, knyga yra laukiama, vieniems patiko prieš tai RAROS išleista „Liūdesio fizika“ (beje, pirma šio autoriaus knyga „Natūralus romanas“ (vertė Gintarė Kubilickaitė) išleista 2010 m.), kitus intriguoja tai, kad 2023 m. už „Laiko slėptuvę“ rašytojui skirta tarptautinė „Booker“ premija, šiaip ar taip, ir knyga, ir autorius neliks nepastebėti, o tai yra gerai, nes pietų slavų literatūros, manau, vis dar yra pakraštyje, t. y. išleista tų kraštų knyga mūsuose itin retai tampa įvykiu. Jei neklystu, leidyklos vadovas Benas Arvydas Grigas ir šiaip ketino romaną išleisti, tačiau premija planus pagreitino. Apie knygą galiu pasakyti, kad autorius laikosi savo stiliaus: būdamas eruditas ir „kietas“ filologas (tiksliau, filologijos mokslų daktaras), žongliruoja faktais, kuria literatūrines (ir ne tik) aliuzijas ir paremia (neretai nukreipia) pasakojimą įvairių rašytojų, filosofų citatomis, tai nėra romanas klasikine prasme (kas gi dabar tokius rašo?), prieš dvidešimtį metų toks rašymo būdas buvo vadinamas postmodernistiniu (tokiu apibrėžiamas „Natūralus romanas“), dabar ši sąvoka, kiek pastebėjau, nebevartojama. Ir dar, visuose G. Gospodinovo romanuose išdygstantis jo alter ego Gaustinas čia taip pat dalyvauja, ir ne kaip koks pagalbinis, o kaip pagrindinis personažas, užsukantis visą veiksmą, jis įtraukia pasakotoją į savo avantiūrą su laiko slėptuve (arba slėptuve nuo laiko). Baigtą vertimą ilgokai tvarkėme su redaktore Liuda Skripkiene, kuriai esu labai dėkinga už kruopštumą ir atidumą, labai džiugu ir malonu dirbti su ja duetu, gerų žodžių apie šią redaktorę esu girdėjusi ir iš kitų vertėjų. Bendrais bruožais norėtųsi pasakyti, kad G. Gospodinovas mėgsta kaitalioti stilius, štai, čia prireikė imituoti senovinę kalbą ir įterpi visą vežimą XIX a. realijų (ginklų pavadinimų, drabužių ir pan. etnografinių detalių); kultūrinis kontekstas mums tolimas, tad nieko nesako rašytojo vartojami turkizmai, o bulgarų foninės žinios kitokios – tos realijos juos išsyk nukelia į konkretų Bulgarijos istorijos laikotarpį, sužadina tam tikras konotacijas, stereotipus, vaizdinius. Tad vertėjui tenka pasitelkti išradingumą ir kūrybingumą, kad kaip nors kompensuotų tokius dalykus, tačiau nevalia užsižaisti, nes gali nuklysti į lankas. Labai smagu versti taksistų ir pan. veikėjų monologus, autorius meistriškai ir itin taikliai perteikia nerafinuotą, sodrią jų šneką.
Kitas dalykas yra pjesių vertimas. Turiu nesenos patirties – šių metų „Versmių“ festivaliui verčiau kroatų dramaturgės Vedranos Klepicos pateiktą pjesės „Sienos, spragos ir kitos vulgarybės“ ištrauką. Buvo įdomu sekti verstą tekstą ir klausytis, kaip vaidmenis skaito aktoriai. Vieni skaito tiksliai taip, kaip yra vertime, kiti – pamaišo žodžių eilės tvarką, pavartoja sinonimų, įterpia kreipinį, kurio vertime nėra, sutrumpina žodžius : „galbūt“ – „gal“, „taip pat“ – „irgi“, dažnai nukanda veiksmažodžio galūnę... Tokia analizė, manau, puikiai pasitarnaus verčiant scenai skirtus tekstus.
Kalbino Jurga Tumasonytė
