Kaip manai, ar galima būti geru vaiku rašytoju, kūryboje remtis asmenine patirtimi, straipsniais, knygomis, bet nebendrauti su konkrečia vaikų grupe, kuriai rašai?
Sakyčiau, kad svarbiau yra talentas ir tai, ką apibūdinčiau kaip vaiko ar paauglio savyje išsaugojimą. Tikrai ne visi suaugusieji ne paviršutiniškai, o giliai, iš esmės prisimena, ką reiškia būti vaiku ar paaugliu, kokie jausmai ir emocijos užklumpa, kaip elgiamasi, ko trokštama vaikystėje. Jokiu būdu nesakau, kad bendravimas su vaikais negali padėti kūrybai, bet nemanau, kad tai lemiamas faktorius.
Ar mokykloje noriai skaitei programinius lietuvių literatūros autorius? Ir, kalbant apie literatūrinę programą, dėl kažko konkretaus skauda širdį dabar?
Kalbant apie pradines klases – net nebeprisimenu, kas tuomet buvo programoje, labiau įsiminė tai, ką skaičiau užklasiniams atsiskaitymams, kuriems galėjome rinktis, ką tik norėjome. Vėliau skaičiau programinius lietuvių autorių kūrinius, bet dažniausiai be didelio noro. Dauguma kūrinių man buvo svetimi ir neįdomūs, persodrinti kaimo dvelksmo, stokojantys man tuo metu įdomių patirčių, minčių, siužetų, literatūrinių netikėtumų, artimumo, o prie naujausios literatūros vis nespėdavom prieiti... Iš programinių kūrinių mėgavausi vos keliais, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų mišku“, Antano Škėmos „Balta drobule“. Ankstyvoje paauglystėje domino knygos apie bendraamžius, jų patirtis, nuotykius, t. y. tai, kas susiję su manimi, mano pasauliu, ką buvau pajėgi suprasti ir įvertinti, ypač mėgau problemų prozą. Vyresnėse klasėse ėmiau ryte ryti siaubo literatūrą ir užsienio literatūros klasiką, ypač patiko ironijos, sarkazmo prisodrinta literatūra, egzistencializmas, taip pat distopijos. Stephenas Kingas, Aldous Huxley, Flann OʼBrien, Franzas Kafka, Kurtas Vonnegutas, Alberʼas Camus buvo vieni iš mano mėgstamiausių autorių.
O kalbant apie dabartinę programą, skaudžiausia, kad svarbiausias programos tikslas nėra išauginti skaitantį, literatūros įvairovę pažįstantį žmogų, galintį toje gausoje atsirinkti tai, kas jam svarbu, įdomu ir aktualu. Teigiamų dalykų matau labai daug, vien tai, kaip išsiplėtė sąrašai ir galimybės rinktis, kita vertus, pavyzdžiui, į dešimtą klasę nė už ką nenorėčiau grįžti – visus metus skaityti vien Antikos, Viduramžių, Renesanso ir Baroko literatūrą atrodo žiauriai nuobodu.
Tau svarbu pamatyti mėgstamą knygą parašiusį rašytoją? Renki autografus?
Ne, autografų nerenku, nors turiu kelias pasirašytas knygas. Apskritai kolekcionavimas man gana svetimas užsiėmimas, nors knygas tikrai kaupiu ir iš kiekvienos kelionės į užsienį stengiuosi parsivežti bent vieną tos šalies rašytojo vertimą į anglų kalbą. Tai turbūt galima pavadinti kolekcionavimu.
Ir pamatyti autorių man nėra itin svarbu, nesu iš tų, kurie bėgtų su jais fotografuotis, prašyti autografo ar uždavinėti klausimų. Man kūrinys turi kalbėti pats už save, sukurti savo visatą, kuri būtų pati sau pakankama. Ir to man visai pakanka. Nors, aišku, būna įdomu pasiklausyti ar perskaityti autoriaus minčių apie konkrečią knygą, kūrybą, tam tikrų idėjų ištakas ir t. t. Bet to nepriskirčiau prie kategorijos „pamatyti autorių“.
Kokių įsimintiniausių patirčių prikaupei iš savo išvykų į mokyklas ir knygų pristatymų vaikams?
Įvairių. Vienos labai šviesios, pavyzdžiui, beribis vaikų smalsumas, netikėti klausimai, žibančios akys kalbant apie skaitymą ir knygas. Ypač smagu, kai vaikai pasiginčija, nesutinka su mano nuomone, turi kitokių idėjų – man patinka matyti laisvus, ryžtingus, gebančius argumentuoti savo nuomonę ir įsitraukusius vaikus.
Kitos patirtys niūresnės, bet, laimei, gana retos. Bet vis dėlto teko matyti užguitų vaikų, kuriems neleidžiama pasireikšti, nepalaikomas jų smalsumas, noras lygiaverčiai dalyvauti pokalbyje su rašytoju. Žinoma, kad visi vaikai skirtingi, ne visi nori stipriai įsitraukti, mėgsta laikytis nuošaliau, bet kad visa klasė natūraliai tokia – niekada negalėčiau patikėti.
Na, o juokingiausia patirtis susijusi su manimi pačia. Vyksta pats pirmas knygos pristatymas, virpu visa iš vidaus – neįprasta, nebuvau dar pratusi kalbėti didesnėms auditorijoms. Bandau atsisukti vandens buteliuką, šis nepasiduoda, suspaudžiu tarp kelių ir kalbėdama suku. Ir didžiulė srovė pasipila ant manęs. Vaikai juokiasi, aš juokiuosi, ir taip gera pasidarė, turbūt šis nutikimas nuplovė didžiąją dalį mano scenos baimės, kurios nesitikėjau apskritai įveikti.
Neseniai pradėjai dirbti leidykloje – jau pavyko įsivažiuoti? Ar šios patirtys pakeitė tavo, kaip rašytojos arba literatūros kritikės, požiūrį į literatūros lauką ir jo procesus?
Pamažu įsivažiuoju, seniai norėjau padirbėti leidykloje, nors supratau, kad tai kirsis ir užkirs kelią tam tikroms mano veikloms. Bet juk viena sėdyne negali sėdėti ant dešimties kėdžių. Žalinga, sakyčiau.
Požiūrio nepakeitė, na, gal truputėlį papildė supratimą apie tam tikrus su leidyba susijusius literatūros lauko procesus, bet tik tiek.
Literatūriniame lauke turime ne vieną tarptautinį pripažinimą pelniusią autorę ir autorių. Vaikų ir paauglių literatūra, man atrodo, kur kas gausiau nei suaugusiųjų verčiama į kitas kalbas. Ar tai turi daug įtakos knygų pardavimams? Kas apskritai lemia knygos komercinę sėkmę? Koks tavo santykis su šiuo metu populiariausiomis lietuvių autorių knygomis?
Literatūros pasaulyje veikia daugybė sunkiai apskaičiuojamų faktorių, kuriuos, aišku, leidėjai bando užgriebti, bet ne visada sėkmingai. Kaip kartą taikliai sakė leidyklos „Terra publica“ vadovė Danguolė Kandrotienė, jei žinotume bestselerio receptą – tai tik tokias knygas ir leistume (atsiprašau, jei cituoju ne visai tiksliai, ši mintis nuskambėjo seniai vykusio renginio metu.)
Tie faktoriai gali pasiteisinti su viena knyga, o su kita niekaip. Vienas tarptautinis bestseleris Lietuvoje tirpte tirpsta iš knygynų, o kitas dūla sandėliuose ir stumdomas už du tris eurus. Tai, kad knyga verčiama į užsienio kalbas, irgi nebūtinai reiškia, kad ir Lietuvoje ji labai sėkminga, visaip būna.
Vaikų literatūros stengiuosi skaityti kuo daugiau – tiek verstinės, tiek mūsų autorių, man įdomūs šio lauko procesai, kaita, tendencijos. Koks santykis? Hmm, geras santykis – jei jos populiarios, vadinasi, skaitomos. Valio! Tai, žinoma, nereiškia, kad visos man asmeniškai labai patinka ar atrodo įdomios, vertingos, natūralu, kad taip nėra. Bet dėl to nejaučiu jokio skaudulio ar pykčio, kaip tik džiaugiuosi, kad įvairaus amžiaus žmonės atranda tai, kas jiems įdomu, kad pasirinkimas dabar toks didelis ir įvairus, kad apdūlėjo požiūris, jog lietuvių literatūra neįdomi ir menkesnė už verstinę. Apskritai neturiu ir nenoriu turėti diktatoriškų iliuzijų, kad visi skaitytų tik tai, kas man atrodo „-iausia“.
O kalbant apie suaugusiųjų... Negalėčiau pasakyti, kad nespėju vytis, greičiau nė nesistengiu, tad santykis labai fragmentiškas ir skylėtas. Dažniau paskaitau apie kūrinius spaudoje, nei perskaitau juos pačius.
Ar tikrai mūsų vaikų literatūra gausiau verčiama nei suaugusiųjų, atsakyti negaliu, reikėtų matyti skaičius. Kadangi esu dirbusi Lietuvos kultūros instituto vertimų komisijose, sakyčiau, ir to, ir to versti norima, gal net apylygis tas santykis. Gal atrodo, kad vaikų literatūra verčiama gausiau, nes apie tai pastaruoju metu labai daug kalbama? Anksčiau tikrai vaikų literatūros vertimų buvo žymiai mažiau.
Esi minėjusi, kad „dabar vaikų literatūra akademinėje erdvėje, kuri išugdydavo naujų žmonių, besidominčių šia sritimi, labai susitraukusi“. Gal galėtum papasakoti apie tai šiek tiek plačiau?
Vakaruose vaikų literatūra vešėte veši – gali bakalaurą ar magistrą mokytis vien vaikų literatūros arba, pavyzdžiui, vaikų literatūros iliustravimo, nuolat leidžiami nauji teoriniai veikalai. Tuo metu Lietuvoje... Gali baigti lietuvių filologiją neperskaitęs nė vieno lietuvių vaikų autoriaus knygos. Sunku įsivaizduoti, kad šių studijų studentai neskaitytų mūsų suaugusiųjų literatūros klasikų, bet kažkodėl normalu, kad neskaito ir nesusipažįsta su vaikų. Vaikų literatūrą dėstę ar tyrinėję žmonės pamažėle pasitraukia iš šio lauko tiek dėl užtarnauto poilsio laiko, tiek dėl asmeninių priežasčių, liko vienetai, o universitetai, institutas neįdeda pastangų arba juos išlaikyti, arba surasti naujų, tad vaikų literatūros akademijoje mažėja.
Kaip manai, kokių konkrečių dalykų reikėtų, kad refleksijos ir kritika apie vaikų literatūrą būtų vertinama rimčiau ir jos būtų sukuriama gausiau?
Didesnio institucijų dėmesio vaikams, vaikystei, vaikų kultūrai ir literatūrai. To dėmesio daugėja, bet nepakanka.
Dažnai vertini įvairius literatūrinius vaikų ir paauglių literatūros konkursus – koks vaizdas ryškėja iš to, ką teko skaityti? Ties kokiais akmenimis klumpa būsimi debiutantai?
Tiesą sakant, kuo toliau – tuo nuobodžiau. Tas pats per tą patį, tai ypač justi kalbant apie nuotykines literatūrines pasakas ar tekstus paveikslėlių knygoms. Kyla įspūdis, kad menkai domimasi vaikų literatūros tendencijomis, naujovėmis, neretai trūksta ir įgūdžių: parašyti gerą, sklandų, įtraukų kūrinį tikrai nelengva. Reikia ne tik įkvėpimo ir geros idėjos, bet ir daug to, ką galima pavadinti amato įvaldymu ir noru redaguoti, tobulinti savo kūrinį. Kartais pritrūksta supratimo ir apie konkrečią amžiaus grupę, kuriai rašoma. Viena vertus, liūdna, kita vertus, normalu, juk konkursuose dalyvauti gali kas tik nori, tad kūrinius siunčia daug mėgėjų, norinčių išmėginti savo jėgas.
Nesakau, kad nebūna netikėtumų – būna ir labai smagių, konkursai padėjo ateiti į vaikų, jaunimo literatūrą ne vienam puikiam autoriui.
Ar yra tokių lietuvių autorių knygų, kurios, tavo manymu, buvo nepelnytai nuvertintos ir nepastebėtos? Jei taip, kokių?
Atsiprašau, bet labai nemėgstu šito klausimo. Nežinau, kas pelnytai ar nepelnytai įvertinti, ir kaip tai pamatuoti. Pasakysiu tik vieną dalyką, ne apie knygą, o apie autorių: tai, kad Vytautė Žilinskaitė negavo Nacionalinės premijos, yra nacionalinė gėda.
Kaip atrodo tavo skaitymo kasdienybė? Ar susidarinėji skaitysimų knygų sąrašus? Knygas dažniau perki, gauni dovanų ar skoliniesi? Kiek dėmesio skiri namų bibliotekos tvarkymui?
Stengiuosi skaityti kasdien bent po kelis puslapius. Sąrašus darausi – išmokau to dar pradinėse klasėse ir neapleidau iki šiol.
Daugiausia knygų skolinuosi iš bibliotekos (neišgalėčiau tiek, kiek skaitau, nusipirkti), dovanų gaunu labai retai, manau, kad dauguma artimųjų ir draugų nė neįsivaizduoja, ką man dovanoti, nes skaitau labai daug, turiu daug knygų, todėl labai smagu, kai draugai išgirsta, kad labai patiko viena ar kita knyga, ir ją padovanoja.
Kaip skaitantis ir literatūros pasaulyje dirbantis žmogus jaučiu pareigą palaikyti leidybos verslą, todėl šiek tiek knygų perku ir sau, ir dovanoms. Jau seniai esu užsibrėžusi per metus sau nusipirkti bent 12 knygų (nenukainotų). Dažniausiai perku jau perskaitytas ir labai patikusias knygas ar pamėgtų autorių, kurių, vis tikiuosi, ir naujos knygos paliks įspūdį. Nors, aišku, kartais apsiperku visai impulsyviai, ypač per muges.
Ar dabar, besisukdama darbų verpetuose, randi laiko kūrybai? Kokių susigalvotų taisyklių, prieš pradėdama rašyti, laikaisi?
Neradau, per daug išsunkta ir prisisotinusi literatūros jaučiausi jau ilgą laiką, tad parašinėdavau labai epizodiškai, be struktūros. Dabar, perėjusi dirbti į leidyklą, jaučiu, kaip savo kūrybos atžvilgiu atsigaunu. Nors tenka skaityti nemažai rankraščių, vis dėlto didelė naujo darbo dalis yra vadybinė bei darbas su autoriais, taigi skaitau darbo reikalais mažiau nei anksčiau, mažiau knaisiojuosi po kitų kūrybą, mažiau tyrinėju reiškinius ir kt., todėl galvoje lieka daugiau vietos savoms mintims ir idėjoms.
Neturiu jokių rašymo taisyklių. Nors esu gana metodiškas, planuoti mėgstantis žmogus, anksčiau bandžiau susigalvoti visokiausių taisyklių, pavyzdžiui, kiek per dieną parašyti, vis dėlto kūryba man labiau malonumas nei darbas, tad rašau impulsyviai. Vienintelis mano kūrybai būtinas dalykas – vaikščiojimas. Kiek gerų idėjų, minčių ir net sakinių kyla kulniuojant be tikslo į tolį!
Kalbino Jurga Tumasonytė
