Lina, skaitydama apie Tavo atėjimą į iliustratorių pasaulį, negaliu atsistebėti – dirbai visu etatu japonų kompanijoje, auginai sūnų ir dar studijavai Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Ar turėjai kada ramesnį gyvenimo etapą?
Nuo tada, kai būdama 30-ies pradėjau studijuoti VDA grafikos katedroje ir reikėjo rasti būdų išgyventi, išlaikyti save ir sūnų, nuolat dirbau visokiausius darbus ir neturėjau ramaus gyvenimo (šypsosi). Prieš akademiją 5 metus dirbau dukterinėje japonų kompanijoje Lietuvoje, kur laikinai ėjau direktorės pareigas. Vėl tapusi studente, ieškojau naujų būdų užsidirbti. Vertėjavau iš japonų kalbos, dirbau paštininke Olandijoje, piešiau taškelius ant bumerangų… O tada atradau šaržų piešimą Palangoje. Tai buvo įvairiais aspektais įdomi patirtis. Išmokau per 10 minučių nupiešti portretą, kad jis būtų kažkiek panašus į prieš mane sėdintį žmogų, ir nesišypsančiam žmogui nupiešti šypseną. Savo kailiu patyriau, kiek daug reiškia apranga ir darbo vieta – kaip pagal tai mes vertiname žmones. Man ant kaktos nebuvo parašytas mano aukštasis išsilavinimas Japonijoje ar darbo patirtis, buvau tiesiog žmogus, per lietų ir vasaros šaltį (Palangoj, Basanavičiaus gatvėje, nuolatinis vėjo koridorius – kai sėdi vienoje vietoje, labai šalta), apsiklostęs lietsargį polietilenais, susirietęs ant sulankstomos kėdutės, piešiantis šaržus, vakare visus daiktus stumiantis pasidėti kišeniniame sandėliuke lauko tualete. Į visus dirbančius gatvėje žvelgiama kaip į (bent jau) šiek tiek žemesnės kastos žmones (tai labai juntama iš bendravimo, kūno kalbos). Retas pasidomi, kas iš tikrųjų yra tas gatvės dailininkas. Bet būdavo, kad pasikalbėdavom.
Per 6 metus piešimo susipažinau su kitais „gatviniais“ – visi normalūs, išsilavinę žmonės. Šaržus piešia ir įžymūs tapytojai, ir interjero dizaineris, nes tai tiesiog greitas, lengvas būdas vasarą užsidirbti pinigų. Tikiuosi, išmokau nespręsti apie žmogų pagal tai, kokioje situacijoje jį tuo metu pamatei – niekada nežinai, kas už visko slypi. Visi nusipelno pagarbos. Bet koks darbas yra darbas.
Baigusi akademiją apsigyvenau Klaipėdoje, pradėjau vesti japonų kalbos ir kaligrafijos kursus, komiksų dirbtuves, dirbau Klaipėdos lėlių teatro dizainere, įsidarbinau VDA Klaipėdos fakultete ir t. t. Pusę knygos „Sibiro haiku“ nupiešiau sėdėdama Basanavičiaus gatvėje, pertraukų tarp šaržų piešimo metu. Taip piešdamas išmoksti neturėti asmeninės zonos. Mokykloje visi slepiam savo piešinius rankomis, kad tik kas nepamatytų, o gatvėje turi padaryti vos ne spektaklį, ir visi turi teisę ne tik žiūrėti, bet ir gyvai aptarinėti kiekvieną tavo judesį. Girdi sau už nugaros: „Ne tokia nosis, nepanašus“ ir panašiai, bet turi nekreipti dėmesio ir piešti, nes laiko labai mažai. Kartais pasiūlau stovintiems už nugaros atsitūpti, kad pamatytų, kad nosis iš viršaus ir apačios atrodo labai skirtingai (juokiasi). Tokius komentarus galėjau toleruoti piešdama šaržus, bet labai erzindavo, kai žmonės taip elgdavosi, man piešiant „Sibiro haiku“, nes tai jau mano asmeninės kūrybinės zonos pažeidimas (aišku, iš kur jiems žinoti, ką aš ten piešiu, – jie tiesiog viską priima kaip pramogą, bet vis tiek mane erzindavo). Šiai knygai turėjau parašyti daug laiškų ranka, praeiviai komentuodavo: „O, rašai laišką mylimajam?“
Kurdama „Sibiro haiku“ tapau iliustruotoja. Nusprendžiau eiti šiuo keliu ir bandžiau po truputį atsikratyti kitų darbų, kad pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis būtų iliustravimas. Deja, nupiešti knygą užtrunka labai ilgai, o leidyklos moka neproporcingai mažai. Iliustravimas gali būti kaip hobis. Bet pragyvenimui vis tiek reikia užsidirbti iš kažko kito.
Dabar turi savo leidyklą, kuri apdovanojimus skinančias knygas, keliauji po pasaulį. Kaip viską derini? Ir kaip savyje talpini kūrėją ir praktišką leidėją?
Supratau, kad iš iliustravimo neišgyvensiu. Dirbdama su knyga „Grybo auksas“ susipažinau su visais žingsniais, reikalingais ne tik knygą sukurti, bet ir ją atspausdinti ir išplatinti, tad pagalvojau, kad gal reikėtų pradėti pačiai leisti knygas – gal tada darbas atsipirktų? Kai rašytojas Marius Marcinkevičius parašė žiauriai gerą tekstą knygai „Mergaitė su šautuvu“, abu nusprendėm, kad čia yra ta knyga, kurią reikia išleisti patiems. Ir taip prasidėjo leidykla „Misteris Pinkmanas“. Leidykla su viena knyga – nieko rimto, tad kol piešiau „Mergaitę su šautuvu“, išleidom dar 6 knygas.
Kai degalinėje paprašau išrašyti sąskaitą už degalus ir pasakau įmonės kodą, pardavėja visada klausia: „Misteris? “ Ir aš atsakau: „Pinkmanas.“ Iš kur toks keistas pavadinimas? Gyvendama Klaipėdoje, tik baigusi akademiją, susapnavau įdomų veikėją ir ryte, kiek atmintis leido, jį pasieskizavau. Nusprendžiau sukurti apie jį komiksą. Jis buvo toks rožinis, o jo vardas – Mister Pinkman. Norėjau nupiešti savo pirmąjį komiksą, kuris būtų bent 100 puslapių ilgio, anglų kalba. Pati kūriau istoriją. Nupiešdavau langelį ir sugalvodavau, kas bus toliau. Taip labai įdomu kurti, visai ne taip, kaip dabar – pagal jau parašytus tekstus. Pasiekiau gal 30 puslapių. Tada prasidėjo kitos knygos ir ano komikso taip ir neužbaigiau. Mokestiniais sumetimais nusprendžiau įkurti savo mažąją bendriją. Reikėjo pavadinimo, tad, kaip įsipareigojimą kada nors užbaigti tą komiksą, pavadinau ją „Misteris Pinkmanas“ (deja, angliškų pavadinimų naudoti neleidžia). O tada prie vykdomų veiklų pridėjau leidybą ir leidyklos pavadinimas taip pat tapo „Misteris Pinkmanas“.
Taigi dabar aš ne tik iliustruoju knygas, bet ir esu leidyklos vadovė, priimu užsakymus, pakuoju, nešu į paštomatą, išrašau sąskaitas, tvarkau buhalteriją, esu atsakinga už visą komunikaciją tiek su užsakovais, klientais, bibliotekomis, tiek socialiniuose tinkluose, administruoju leidyklos svetainę, fotografuoju ir keliu produktus, esu mūsų leidžiamų knygų dizainerė, tikrinu jų vertimus į anglų kalbą, koordinuoju adaptaciją kitomis kalbomis, pardavinėju teises užsienio leidykloms, mes patys su Marium rašom projektus, važinėjam po bibliotekas ir mokyklas pristatinėdami savo knygas ir t. t. Toks jausmas, kad darau VISKĄ ir nespėju NIEKO. Niekada gyvenime neturėjau tokio didelio krūvio ir tiek skirtingų užduočių vienu metu kaip dabar. Beveik nelieka laiko, ypač susikaupimo, piešimui. Tad jau reikės ieškoti žmogaus, kuris perimtų administracinius leidyklos darbus, kad aš galėčiau piešti knygas. Dabar jaučiuosi kaip šimtakojis, kiekviena ranka (ar turėčiau sakyti koja?) darantis vis kažką kito ir vis užmirštantis, ką darė prieš minutę.
Kai kas nors palinki gero savaitgalio ar ramaus vakaro, pagalvoju: „Gerai būtų…“, nes tokie neegzistuoja.
Keliauju, nes tada man kažkaip pavyksta prisiversti susikaupti kūrybai. Nusprendžiu, kad, kol būsiu išvykusi, turiu nupiešti dalį knygos. Tada atidedu leidyklos darbus ir galiu kurti. Grįžus į Lietuvą vėl prislegia tų nustumtų darbų kalnas. Bet man taip yra gerai. Pasiskundžiu, nes tada palengvėja (šypsosi). Nekeisčiau savo darbo į ofisinį su nustatytomis valandomis. Nemėgstu nuobodulio. Ir vertinu laisvę. Tik norėčiau šiek tiek sumažinti apimtis, skirti daugiau laiko kūrybai ir gal kartais laiko sau.
Kaip pasikeitė požiūris į leidybinius procesus per tą laiką, kol turi „Misterį Pinkmaną“?
Požiūris į leidybinius procesus tikrai pasikeitė kardinaliai. Neįsivaizdavau, kad tai taip sunku. Ir kad finansinis atsiperkamumas toks nedidelis. Pradžioje, kai paskelbiau, kad turėsim savo leidyklą, ir keli leidėjai palinkėjo sėkmės, nesupratau, ką jie turi omeny. Dabar, oi oi oi, kaip suprantu (juokiasi).
Tik mano situacija yra ne visai tipinė (nors ne viena esu tokia), nes esu ir autorė, ir leidėja. Aš kovoju už autorių teises. Labai pykstu ant leidyklų, kurios nemoka autoriams honorarų, nepasako, kad parduoda teises, nepasirašo net sutarčių! Arba moka labai mažus honorarus. Esu išleidusi keletą knygų su kitom iliustruotojom ir, nors matau, kaip smarkiai honoraras lemia knygos savikainą, stengiuosi sumokėti tiek, kiek paprašo. Juk pati kaip iliustruotoja žinau, kad tas honoraras nepadengs viso iliustravimui skirto laiko, kad vis tiek reikės užsidirbti papildomai. Bet kartu negaliu būti pernelyg dosni, nes tada knyga neatsipirks… Tenka išlaikyti aukso viduriuką, nenuskriaudžiant nei jų, nei savęs.
Kuo Tau svarbu kelionės? Ir ką jos duoda Tau kaip kūrėjai?
Kelionės tiesiogiai nedaro įtakos mano kūrybai. Jei pieščiau tiesiog sau, tada, aišku, būtų kitaip, bet kai yra konkreti knyga su jau parašytu tekstu, negaliu pradėti joje naudoti, pavyzdžiui, Indonezijos motyvų.
Kelionės man leidžia pabėgti nuo rutinos, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Man patinka klaidžioti nepažįstamomis vietomis ir kasdien kažką atrasti. Bet kai labai spaudžia laikas ir turiu nupiešti knygą, renkuosi pažįstamas vietas. Tarkime, jau 4 metus vis važiuoju į Albaniją prie Ohrid ežero (po mėnesio vėl ten būsiu). Žinau ten jau viską – kur eisiu pavalgyti, kur pasivaikščioti, nebėra atradimo jausmo, bet man ten labai gera. Didelis kaip jūra ežeras, apsuptas kalnų, kasdien vis kitoks: tai lygus kaip veidrodis, tai banguotas kaip jūra, tai apsiniaukęs, tai spindintis saulėje… Jis išvalo galvą nuo streso ir blogų minčių. Ten aš galiu susikaupti ir piešti knygas. To ir važiuosiu daryti.
O kas Tau tuomet yra namai?
Man namai yra… pasaulis? Man gera daug kur. Mes, žmonės, visi esam labai skirtingi paukščiai. Vieni kaip varnos ar balandžiai gyvena ten pat visus metus, o kiti skrenda į šiltus kraštus ar šiaip klaidžioja po pasaulį… Aš iš tų klajoklių giminės. Tiesiog negaliu ilgai būti vienoje vietoje. Vilniuje gyvenau 15 metų ir pakeičiau tikrai bent 10 gyvenamųjų vietų (nors kraustytis nekenčiu). Kažkaip po kurio laiko išsinuomotas butas nusibosta ir norisi kažkur įsikurti iš naujo.
Kai sūnus baigė mokyklą, nusprendžiau iš viso nebeturėti nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsikračiau viso turto, kiek buvo įmanoma, pasilikau tik knygas, drabužių ir visus kūrybai reikalingus dalykus. Na, dar keletą vazoninių gėlių. Visa tai laikau „studijoje“, kurią nuomojuosi verslo centre – tai ten ir mano drabužių spinta, ir leidyklos sandėlis su stirtomis knygų dėžių.
Grįžusi iš kelionės, arba dar geriau – keliaudama, stengiuosi nusipirkti bilietą kitai kelionei. Nes jei grįšiu į Lietuvą ir nežinosiu, kad vėl kažkur išskrendu, bus neramu. Bilietas ir aiškus tikslas ne tik ramina, bet ir motyvuoja: turiu labai aiškų deadlainą nudirbti visus darbus, kuriuos galiu padaryti tik būdama Lietuvoje.
Tad aš neturiu „namų“, bet turiu vietas, kuriose man gera, į kurias sugrįžtu, ir atrandu vis naujas, į kurias norėsiu sugrįžti. Ligajų ežeras Zarasų rajone, Klaipėda ir Smiltynės paplūdimys, Ohrid ežeras Albanijoje, Gili Air sala Indonezijoje, Tokijas Japonijoje (pragyvenau ten 6 metus), Iseo ežeras Italijoje... Svarbu, kad būtų ežeras, jūra, vandenynas arba kalnai. Tada man gera.
Lietuvoje tvyro galinčio kilti karo baimės tumulai – ar Tave kartais jos taip pat užklumpa? Galbūt savo kurtuose darbuose atrandi paguodos arba atsakymų į dabartinę situaciją?
Taip, mane irgi užklumpa karo keliamas nerimas, todėl stengiuosi tai išstumti iš galvos. Gyventi savame rožiniame pasaulyje, kuriame nėra karo. Nekenčiu karo. Nesuvokiu, kaip galima kariauti. Kai yra prirašyta tiek knygų, kai yra tiek nuotraukų, liudijančių visus siaubus, kuriuos žmonija jau padarė... Kaip kažkam ateina tokios mintys ir pakyla ranka?.. Jei pradedu apie tai galvoti, galvoj pradeda dūgzti blogos mintys…
Man labai sunku piešti istorinius komiksus. Visi jie apie karą, juose miršta žmonės. Piešdama turiu suvirškinti labai daug informacijos. Peržiūrėti šimtus baisių nuotraukų. Nugalėti savyje sukilusį pasibaisėjimą, pasišlykštėjimą, pyktį, neapykantą ir nupiešti kažką palyginti lengvo ir nebaisaus, kad vaikai nepajustų to, ką jaučiu aš. Kai pradėjau piešti „Mergaitę su šautuvu“, po mėnesio prasidėjo karas. Ilgą laiką nebegalėjau piešti. Tie patys rusų kareiviai, tie patys kankinimai… Kokia prasmė piešti knygas, jei vaikai užauga ir daro tą patį, ką darė jų seneliai? Kokia prasmė piešti apie Lietuvos partizaninį karą, jei dabar vyksta karas Ukrainoj? Ar aš neatsilieku 80-čia metų nuo realybės? Kokia apskritai prasmė mokytis istoriją, jei žmonija per VISĄ ŽMONIJOS ISTORIJĄ nesugebėjo suvokti, kad karai nesibaigs tol, kol nesibaigs karai. Kol neišnyks visi ginklai.
Skaityti naujienas ir piešti knygas apie karą būna labai sunku ir liūdna, tad reikia valingai suvaldyti savo mintis ir nukreipti teigiama linkme, nesileisti tamsos suvalgomai.
Knygos apdovanojimuose tapai geriausios iliustracijos laureate, o „Metų knygų“ rinkimuose vienoje kategorijoje varžosi net dvi Tavo iliustruotos knygos. Ar sąmoningai renkiesi vaikų ir paauglių auditoriją? O gal toks skirstymas kaip tik erzina?
Na, kitų variantų nelabai yra – arba iliustruotos knygos vaikams, arba paaugliams (šypsosi). Knygos suaugusiems „su piešinukais“ Lietuvoje dar nelabai suprantamos. Šiaip jau viskas, ką piešiau iki šiol, buvo ne mano pasirinkimas – tiesiog gavau tokius pasiūlymus ir sutikau. Pradžioje, kai esi nežinoma iliustruotoja, čiumpi kiekvieną pasiūlymą. Dabar jau galiu pasirinkti, ką iš tikrųjų noriu piešti. Ir turiu krūvą tekstų, kuriuos labai labai noriu iliustruoti. Tik reikia laiko.
Na, o knygų skirstymas į „vaikams“, „paaugliams“, „suaugusiems“ neerzina. Jis reikalingas knygynams ir bibliotekoms, kad žinotų, kokiame skyriuje knygą padėti. O žmonės skaito ką nori. Nemažai mano iliustruotų knygų patinka ir vaikams, ir suaugusiems. Aš pati irgi mėgstu skaityti knygas „vaikams“. Ten pasaulis šviesesnis.
Ar kada nors norėtum sukurti knygą, skirtą „suaugusiems“ skaitytojams?
Taip. Yra vienas (neužbaigtas) Mariaus Marcinkevičiaus tekstas, kuris bus skirtas suaugusiems (jei bus užbaigtas) ir kurį aš iliustruosiu. Man nesvarbu, kokiai auditorijai piešti. Aš ir vaikams piešiu kraują, nupjautas rankas ir strėles užpakaliuose (šypsosi). O knygoje suaugusiems gal turėsiu dar daugiau laisvės, bet piešiu tuo pačiu stiliumi – kitaip nemoku. Aš tiesiog iliustruoju tekstą, ir net jei sąmoningai sušvelninu, taikydama vaikiškai auditorijai, tai kuo puikiausiai tinka ir suaugusiems.
Kokių reakcijų esi sulaukusi iš užsienio auditorijos, kuriai buvo pristatomos Tavo su kitais kūrėjais kurtos knygos? Gal buvo kažkokių labai nustebinusių dalykų, kuriozinių situacijų?
Gal ir buvo, bet neatsimenu… Dabar atminty iškyla tik vienas pokalbis su profesionaliu komiksų kūrėju Prancūzijoje. Kalbėjomės apie darbo metodus ir jis negalėjo patikėti, kad „Sibiro haiku“ piešiau neturėdama knygos plano, storybordo. Nežinodama, kiek bus knygoje puslapių, ir panašiai. Jis sakė: „Taip neįmanoma sukurti knygos.“ O visgi yra „Sibiro haiku“, ir jau išversta į 13 kalbų (šypsosi). Bet daugiau taip nebedarau. Dabar ir aš planuoju. Jei knyga didelės apimties, kaip „Mergaitė su šautuvu“ (per 200 psl.), tai tikrai ne visą knygą iš karto, bet bent jau po kelis skyrius į priekį.
Kokios kitos lietuvių autorių knygos (nebūtinai iliustruotos) yra tavo asmeniniuose topuose?
Iš iliustruotų – Monikos Vaicenavičienės, Aušros Kiudulaitės, Linos Dudaitės pieštos knygos. Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės „Akmenėlis“ (neįmanoma neverkti, kiek kartų beskaityčiau). Jurgos Vilės „Nukritę iš mėnulio“ su Ulos Ruguvičiūtės Rugytės iliustracijom (iliustruota knyga suaugusiems!). Kotrynos Zylės rašytos ir iliustruotos knygos paaugliams. Seniau buvau didžiulė Jurgos Ivanauskaitės knygų gerbėja. Daug kartų skaičiau Jolitos Skablauskaitės knygą „Juodas kraujas“ (kitas jos knygas skaityti buvo sunku, per daug nurautos, o šią lengva). Man patinka, kai yra daug nuotykių ir šiek tiek egzotikos bei mistikos. Mariaus Marcinkevičiaus „Juodoji Vilniaus saulė“ irgi tokia. Mėgstu Miglės Anušauskaitės komiksus, turiu visą kolekciją. Jie tokie labai protingi ir kartu kvailai šmaikštaujantys, skaitydama jaučiuosi protingėjanti, bet ir vis pakikenu, žodžiu, smagu skaityti. Gėda prisipažinti, bet jau keli metai, kai beveik neskaitau knygų, nes nėra laiko ir reikia susikaupti, įsijausti į tą istoriją, kurią piešiu (dažniausiai ir sapnuoju, kad piešiu). Knygas vaikams greitai perskaitau, bet yra tiek gerų šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygų, kurias labai noriu perskaityti... Tad perku dovanų savo tetai ar tėvams su viltimi vieną dieną jas pasiskolinti ir pati perkaityti (juokiasi).
Kuri jūsų leidyklos knyga populiariausia? Ar pastebėjai, kokia reklama geriausiai suveikia jūsų auditorijai?
Populiariausia mūsų leidyklos knyga – „Mergaitė su šautuvu“. Man atrodo, geriausia reklama – kad tai yra mano knyga. Piešdama dalinuosi visu procesu, tad žmonės, metus stebėję knygos atsiradimą, nori ją įsigyti. Ir dar aš darau akcijas „Knyga su autografu“ – knygose žmonėms asmeniškai kažką nupiešiu, dažniausiai jų portretą. Taip pat gerai veikia knygų pristatymai, gyvi susitikimai.
Prie kokių knygų dirbi šiuo metu? Kuo ta knyga ar knygos ypatingos?
Balandį skrisiu į Albaniją ir piešiu knygą, kurią pradėjau vasarą. Autorius italas, išleis prancūzai. Paveikslėlių knyga vaikams. Sutikau, nes labai norėjau sukurti kokią nors knygą su užsienio autoriumi ir kad ji būtų pirmiausia išleista užsienyje. Paskui, jei man patiks rezultatas, galėsiu ją išleisti ir Lietuvoje.
Po istorinio komikso piešimo labai sunku pereiti prie paprastos knygos piešimo iš savo fantazijos. Reikia sąmoningai priversti save atsipalaiduoti, piešti kuo mažiau pagal nuotraukas (ir vis tiek jas naudoju), duoti sau leidimą piešti iškraipytą pasaulio vaizdą. Tiesiog fantazuoti ir mėgautis. Tikiuosi, pavyks.
Kalbino Jurga Tumasonytė
