Jūsų leidyklos organizuojamas PK konkursas vyksta jau 30 metų – kokia šio konkurso ilgaamžiškumo paslaptis?
Vaizdžiai tariant, mūsų konkursą varo nuolatos atsinaujinančios ir nesenkančios kūrybinės jėgos. Kol bus rašomos pirmosios knygos, bus ir poreikis jas išleisti. Keičiantis kartoms, į literatūros pasaulį ateina vis nauji debiutuojantys rašytojai. O žengti pirmuosius žingsnius visur nelengva. Reikia patarimo, kelio gairių, bet ne mažiau svarbus ir jėgų pasilyginimas, parodantis, ar jau metas į viešumą, ar dar reikėtų luktelėti, pamąstyti ir praleisti į priekį stipresniuosius. Konkursas tai duoda – leidžia ir jėgas pasimatuoti, ir į kylančius klausimus atsako, išsklaido abejones ar jų dar daugiau pasėja, skatina ar gniuždo, taigi suteikia pamatą talentui bręsti ir skleistis, drąsėti ir stiprėti. Konkursas nuosekliai vyksta kasmet ir yra skirtas ne tik prozininkams, bet ir poetams.
Kalbant apie debiutus, labai svarbus finansinis aspektas. Anaiptol ne visi leidėjai noriai debiutų imasi, ypač poezijos. Naujas vardas yra naujas vardas – kad įsitvirtintų tarp kitų vardų, reikia nemažų pastangų. Mūsų konkursas suteikia visą materialinę bazę – debiutus išleidžia, išviešina, išplatina. O rotuojama literatūros vertintojų komisija ir valstybės skiriama finansinė parama yra nepriklausomų, pamatuotų sprendimų ir tęstinumo garantas.
Gavote apdovanojimą už literatūrinių talentų atskleidimą ir ugdymą. Kaip per tuos metus keitėsi dirva, kurioje pasisėja ir auga literatūriniai talentai?
Kūrybinė dirva keitėsi kartu su visuomene. Žinoma, keitėsi ir patys debiutantai. Kalbant apie pirmąjį konkurso dešimtmetį, dauguma konkurso dalyvių buvo glaudžiai susiję su filologiniais mokslais – augantys ar išaugę filologinėje, humanitarinėje terpėje. Jų pasaulėvoką formavo rimtoji literatūra, garsūs vardai, solidžios asmenybės. Skatinami idealizmo, kurio tuo metu nemažai buvo ir apskritai visuomenėje, konkurso dalyviai į kūrybą neretai žvelgė kaip į anapusinę dovaną, kaip į transcendencijos apraišką. Kūryba dažnai tapdavo ne tik „užklasine“ veikla, bet ir gyvenimo būdu, persmelkdavusiu ne tik būti, bet ir buitį. Ore tarytum tvyrojo „dvasingumas“ ir už bet kokią hipotetinę užuominą apie kūrybinio rašymo kursus, nors tokių dar ir nebuvo, būtum gavęs į kailį. Buvo gan svarbus literatūros tradicijos paisymo, literatūrinio kalbėjimo aspektas. Dauguma iš pirmojo dešimtmečio debiutantų tapo žinomais rašytojais. Konkurso sukurta autentiškų patirčių aura laikėsi dar ilgai. Vėliau filologų dominavimas ėmė blėsti, savo kūrybą išdrįso siūlyti ne tik humanitarai, retėjo požiūris į kūrybą kaip į Dievo dovaną, mažėjo atsižvelgimo į literatūros tradiciją svarba. Anaiptol nesakau, kad tai trūkumai, tiesiog pamažu keitėsi požiūris į kūrybą, atsirado naujų meninės išraiškos būdų, daug įtakos turėjo socialinių tinklų įsivyravimas, radosi kūrybinio rašymo institucijos. Kūryboje sakralumo dėmenį keitė kasdieniškumo dėmuo. Pirmoji knyga turbūt vis mažiau siejama su rašytojo, poeto karjeros pradžia, veikiau tai – kūrybiškumo paraiška, ne tiek šventė, kiek įvairialypio kūrybinio proceso dalis.
Kuo skiriasi debiutas PK serijoje nuo kitų debiutų?
Pirmiausia PK serijos konkursui pateiktus kūrinius vertina solidi ekspertų komisija. Ją paprastai sudaro pripažinti rašytojai, poetai, kritikai – žmonės, puikiai išmanantys literatūros proceso niuansus, turintys meninę intuiciją, suvokiantys meninės raiškos principus ir kontekstus. Paprastai konkursui pateikiama ne viena dešimtis kūrinių, taigi konkurencija čia ne tokia ir maža – kaip minėta, galima pasitikrinti savo kūrybines jėgas. Antra, PK serijos debiutantus visada aiškiau pastebi budri kritiko akis – serijos knygos lengviau įsilieja į bendrą literatūros procesą. Konkurso nugalėtojo statusas – tam tikras kokybės ir pirminio pripažinimo ženklas, taigi knyga lengviau atsiduria ant „profesionalaus“, literatūra besidominčio skaitytojo stalo. Konkursas turi apibrėžtus meninės atrankos kriterijus ir garbingą serijoje debiutavusių rašytojų sąrašą. Šio konkurso rezultatais visada domisi platus bibliotekų tinklas, tad debiutantų knygos pasiekia daugumą Lietuvos miestų ir miestelių. Trumpai tariant, PK serijos knygos, manau, greičiau ir lengviau tampa literatūros bendruomenės dalimi nei kiti debiutai.
Kaip manote, ar tai, kad pradedantysis autorius (-ė) jau nebe pirmą ir gal nebe antrą kartą nelaimi šio konkurso, kažką pasako apie jo galimybes tapti rašytoju (-a)?
Tai, kad pradedantysis autorius iš pirmo karto nelaimi šio konkurso, manau, visiškai nereiškia jokio nuosprendžio. Priešingai – nelaimėti ir neišsileisti dar „žalios“ knygos yra geriau, nei išsileisti paskubėjus ir paskui gailėtis. Konkursas yra tam tikras filtras, kuris, be abejo, naudingas ir pačiam autoriui. Kartais, knygai pagulėjus ir „prinokus“ stalčiuje, autorius sėkmingai debiutuoja iš antro ar trečio karto. Parašyti knygą – ne skubos darbas, kartais kūrinį reikia atidėti ir po kurio laiko pažvelgti į jį nauja akimi. Tai natūrali kūrybinio proceso dalis, ugdanti kūrėjo asmenybę. Taigi nelaimėjimas gali būti tik į naudą. Jei rašančiajam kūryba svarbi, tikslą jis pasieks. Kita vertus, ir pats konkursas – dar ne viskas, yra autorių, nelaimėjusių PK konkurso, bet vėliau išleidusių savo knygas kitais būdais – geras knygas, ir dėl to labai džiugu.
Pagal kokius principus kasmet pasirenkate rankraščių vertintojus?
Kaip jau užsiminiau, rankraščių vertintojais dažniausiai tampa literatūros pasaulyje žinomi rašytojai ir kritikai, patys išleidę ne vieną knygą, turintys kūrybinės patirties, dalyvaujantys literatūros procese, išmanantys jo kontekstus. Paprastai leidykla sudaro vertintojų sąrašą ir kreipiasi į juos klausdama, ar sutiktų imtis šio darbo. Jei vertintojas sutinka, kandidatūrą dar turi patvirtinti Rašytojų sąjungos valdyba. Taigi atranka – rimta.
Kokių kuriozinių situacijų per tuos ilgus konkurso gyvavimo metus prisimenate?
Na, kaip kuriozą galima paminėti atvejį, kai autorė, laimėjusi PK konkursą, atsisakė išleisti savo knygą, motyvuodama tuo, kad joje pateikta per daug asmeninės informacijos. Žinoma, teko tuo patikėti, bet neilgai trukus šią knygą išleido kita, didesnė leidykla. Savotiškas pasitikrinimas naudojantis vertintojų paslaugomis. Visgi, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, manau, kad autorė apsiriko. Jos knyga būtų buvusi labiau pastebėta, jei būtų pasirodžiusi PK serijoje.
Kaip įdomesnį faktą galima paminėti tai, kad Giedrė Kazlauskaitė, dabar pirmiausia žinoma kaip poetė, debiutavo kaip prozininkė. Be abejo, čia jokios anomalijos nėra, tai tik debiutantų kūrybinių paieškų patvirtinimas.
O štai kitas debiutantas, dabar jau garsus rašytojas ir režisierius Marius Ivaškevičius, apie tai, kad laimėjo PK konkursą, jei neklystu, sužinojo dirbdamas žemės ūkio darbus Švedijoje.
Kita debiutantė, dabar jau žinoma poetė Agnė Žagrakalytė, sakosi nebesuskaičiuojanti, kiek kartų jos rankraštis buvo atmestas vertintojų ar paslaptingu būdu pastumtas į pašonę. Ir štai jums tik patvirtinimas, kad nelaimėti šiame konkurse iš pirmo karto – visai nieko nereiškia.
Pakalbėkime apie skaičius ir rekordus – kokiais duomenimis galėtumėte pasidalinti?
Kalbant apie PK konkursą, išleista daugiau poezijos nei prozos knygų. Verta paminėti, kad 1995, 1996, 1999 ir 2001 m. buvo išleista po 2 poezijos ir vieną prozos knygas.
PK serija mūsų leidykloje pradėta leisti 1994 m. Tais metais buvo išleista šiandien garsios rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės – tuo metu dar visai jaunutės, aštuoniolikmetės – apysaka „Trys paros prie mylimosios slenksčio“. Jos tiražas buvo 1000 egz. Tais pačiais metais pasirodė ir Valdo Gedgaudo eilėraščių rinkinys „Kapsulė“ – tiražas 500 egz. Lyginant su šiais laikais, sakyčiau, visai neprasti tiražai. Minėtoji Giedrė Kazlauskaitė, išleidusi PK serijoje savo prozos debiutą, „Sudie, mokykla“, vėliau mūsų leidykloje išleido 3 poezijos knygas („Meninos“, „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“). Poetas Rimvydas Stankevičius, pirmąją savo poezijos knygą „Akis“ išleidęs 1996 m., iki šiol liko ištikimas mūsų leidyklai ir išleido dar 13 knygų – nuostabus leidėjo ir autoriaus bendradarbiavimo pavyzdys, dabar jau labai retas. Tarp rašytojų, kurie debiutavo PK serijoje ir vėliau mūsų leidykloje išleido daugiau savo knygų, galima paminėti Dainių Dirgėlą, Renatą Šerelytę, Antaną Šimkų, Agnę Žagrakalytę, Indrę Valantinaitę, Nerijų Cibulską, Jurgą Tumasonytę ir kitus.
Gal verta paminėti ir tą faktą, kad nemažai poetų už debiutines knygas, išleistas mūsų leidykloje, yra pelnę Zigmo Gėlės premiją. Iš 46 premijos laureatų 16 išleidome mes. Priminsiu, kad ši premija skiriama už geriausią pirmąją poezijos knygą.
Kas pasikeitė nuo tada, kai konkurse buvo atšauktas dalyvių amžiaus ribojimas?
Iš esmės niekas nepasikeitė. Man faktas, kad konkurse anksčiau egzistavęs dalyvių amžiaus apribojimas kažkieno buvo suprastas kaip diskriminacija dėl amžiaus, iki šiol kelia šypseną. Ir Europoje, ir Amerikoje iki šiol pilna konkursų, menininkų rezidencijų ir kitų iniciatyvų, kur nustatomas dalyvių amžius. Suprantama, kad toks ribojimas daromas sąmoningai. Kol kas dar vis nepaneigta, kad žmogaus gyvenimas skirstomas į amžiaus tarpsnius ir kad kiekvieno jų teikiamos galimybės – skirtingos. Taigi, galima teigti, kad ištrynus amžiaus limitus tariama diskriminacija anaiptol ne panaikinama, o tik modifikuojama. PK konkurso atveju jaunesni kūrėjai tiesiog tapo labiau diskriminuojami vyresniųjų, labiau patyrusių, daugiau gyvenimo mačiusių, daugiau rašymo patirties sukaupusių – ir tiek. Visgi net ir pučiant ideologijų vėjams sveikas protas veikia – PK konkurse, nors durys dabar atviros visiems, dalyvauja daugiausia jauni kūrėjai – jiems ir tarpusavy lengviau jėgas išmėginti, ir kartų literatūriniai kontekstai tada ne taip smarkiai išsiskiria.
Kokia PK serijos knyga jūsų leidykloje buvo / yra perkamiausia? Kokių atgarsių apie šią seriją sulaukiate iš skaitytojų?
Kalbant apie PK konkursą, nesinorėtų vienų debiutantų kaip nors ypatingai išskirti kitų atžvilgiu, todėl apie tiražus pasakysiu tik tiek, kad jie daugmaž panašūs. Visos PK serijoje pasirodžiusios knygos yra savaip vertingos. Ir džiugu, kad skaitytojai jas pastebi, ieško ir laukia. Na, tarkime, kad ir mugių metu ateina su knygų sąrašais, o juose – mūsų debiutantai. Dėl to ypač smagu. Nesmagu gal tik tada, kai šis konkursas kieno nors pradedamas vertinti kaip „aš viską žinau geriau už jus“ reikalas. Deja, taip pasitaiko vis dažniau. Konkursas – sudėtingas leidybinis projektas, kuriam vykdyti reikia patirties ir išmanymo, todėl kartais keista klausytis pamokymų, kaip ir ką dera daryti, nors tie pamokymai grindžiami tik kažkieno įsivaizdavimu, o ne realiais projekto funkcionavimo dėsniais.
Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų išmėginti savo galimybes išsileisti knygą PK konkurse?
Džiaugiuosi, kad norinčiųjų debiutuoti į ketvirtą dešimtį įžengusiame konkurse nemažėja. Vaizdžiai tariant, keičiasi laikai ir papročiai, bet konkursas prozą ir poeziją rašantiems kūrėjams išlieka svarbus, todėl prašom mėginti jėgas, prašom siųsti rankraščius. Tik norintiesiems nugalėti visada pravartu turėti omeny štai ką – leidėjas laukia ne bet kaip sumestos kūrybinės žaliavos, ne bandomųjų rašinių be pradžios ir pabaigos, o to, ką bent jau pats autorius įsivaizduotų esant knyga – turinčia savo struktūrą, pradžią ir pabaigą, idėjas ir veikėjus, siužetą ir stilių, fiziką ir metafiziką.
Kalbino Jurga Tumasonytė
