Į literatūros lauką atėjote pirmiausia kaip poetė, paskui sekė darbai muziejuje, universitete, leidykloje... Kaip pasukote į vertimus?
Taip, eilėraščius rašyti pradėjau labai anksti. Anksti pradėjau, anksti baigiau. Šiai veiklai esu dėkinga už išmoktus amato dalykus, kurie vėliau labai pravertė. O filosofijai, kurią dėsčiau Vilniaus universitete, esu dėkinga už mąstymo drausmę. Irgi pravertė. Dirbdama leidyboje išmokau, kad, Dieve gink, negalima neatiduoti teksto pažadėtu laiku, nes kai prisimenu, ką pati galvodavau apie tokius vertėjus ir ko mintyse jiems palinkėdavau... Vaje!... Vertimas patraukė kažkaip nejučia, skaitant kitų išverstus tekstus. Lyg kokia Julija Žemaitė pamaniau sau: „Didelio čia daikto!..“ Ir pamėginau, ir užsikabinau. Ir taip užsikabinau, kad vertimas tapo stačiai aistra. Matyt, reikėjo nugyventi nemenką gyvenimo gabalą, kad suprasčiau, ką iš tikrųjų noriu veikti. O visos ankstesnės veiklos tiesiog sugulė naudingomis patirtimis.
Kalbinę klausą galima išsiugdyti, ar tai labiau įgimta?
Kaip reikiant užsispyrus, galima išsiugdyti daug ką: bebalsiai pramoksta dainuoti, šleiviai šokti, rišlaus sakinio nesurezgantys ‒ rašyti romanus. Šlovė tokiems užsispyrėliams: jeigu jie ir netampa profesionalais, tai bent jau išmanančiais pasirinktos srities „vartotojais“. Matyt, tas pats ir su kalbine klausa. Žinoma, geriausia, kai duoda Dievas, o žmogus tos dovanos nepaniekina ir ją pagausina. Turiu prisipažinti, kad myliu kalbą, mėgaujuosi ja, skanauju retesnį žodį, posakį, o nuo mano stalo nenulipa Klementinos Vosylytės „Palyginimų žodynas“ ‒ skaitau, kikenu ir negaliu atsigrožėti mūsų kalbos turtais, o atmintyje slūgso gimtosios tarmės suplauti kalbos klodai, tik ir laukiantys, kada bus panaudoti.
Viena mano kalbinta poetė teigė, kad poezijos ir prozos vertimas iš esmės skiriasi. Prozą geras vertėjas gali išversti, tačiau poeziją – turbūt tik poetas. Ką apie tai manote? Ir kodėl daugiausia verčiate prozą, o ne, tarkime, poeziją?
Turbūt pritarčiau, kad rimuotą poeziją parankiau versti poetui. Jis yra įvaldęs specifinį amatą, kai rimai tarsi patys sušoka į poras, o prasmės tarsi pačios išsiryškina ir nesileidžia užmurzinamos. Tačiau esu linkusi manyti, kad poezijos išvis nelabai įmanoma išversti. Todėl ir verčiu ją tik iš bėdos, kai prozos tekste pasitaiko koks eiliuotas gabalas. Keista, bet man jų pasitaiko nuolat. Ir net nebūtinai grožiniuose tekstuose.
Ar Jums svarbus knygos, kurią išvertėte, viršelis? Ar apskritai rinkdamasi knygas atkreipiate į jas dėmesį?
Žinoma, knygos viršelis ir visas jos dizainas ‒ labai svarbūs dalykai. Gal kam ir atrodo, kad popierinę knygą lengvai pakeis elektroninė knyga. Bet aš, nemažai metų dirbusi leidyboje, pirmiausia „perskaitau“ knygą delnais. Tame darbe teko susidurti ir su knygų dailininkais ‒ tikrais magais, kurie, atrodytų, be jokių pastangų, keliais štrichais geba perteikti pačią knygos esmę. Tada knyga tarsi pati prilimpa prie rankų, tampa tokiu savu daiktu, kurį norisi liesti.
Esate išvertusi nemažai knygų, ar pamenate, kurią versti buvo sudėtingiausia? O kurią laikytumėte širdžiai mieliausia?
Turbūt smagiausia versti sudėtingiausias knygas. Nors tas sudėtingumas būna dvejopas: dalykinis ir stilistinis. Nemenkas išmėginimas buvo iš lenkų kalbos išversti lietuvių kilmės Čilės geologo, Santjago universiteto rektoriaus Igno Domeikos dienoraščius „Mano kelionės“ ar iš rusų kalbos ‒ Šv. Jono Kronštatiečio dienoraščio ištraukas „Mano gyvenimas Kristuje“. Kitaip sudėtinga buvo versti V. Pelevino knygas, ypač naujesnes, kur apstu ne tik visokių technologinių abrakadabrų, bet ir fantastiškų stilistinių kūliavirsčių. Tačiau išgrynintą, neprilygstamą, nedažnai vertėją ištinkantį džiaugsmą patyriau versdama Marinos Stepnovos „Sodą“, knygą, parašytą tokia sodria, per kraštus virstančia kalba, kokia dabar jau nerašo. Vertimas visada yra kalbos minkymas, grumtynės su kalba, o tas grumtynių azartas ‒ ir paskata dirbti, ir didžiausias atlygis. Tačiau šįkart buvo ne grumtynės, o šokis su kalba. Net galėčiau sakyti, kad turėjau su šia knyga romaną. Beje, pasitaiko dar ir taip, kad kokia nors knyga man vertėjai būna mielesnė negu man skaitytojai. Ir atvirkščiai.
Kada pirmą kartą perskaitėte V. Jerofejevo „Maskva-Petuškai“ romaną? Kuo šis autorius Jums imponuoja (jeigu imponuoja)?
Šitą knygą perskaičiau giliu sovietmečiu. Buvo perspausdinta mašinėlė ir man kliuvo gal koks ketvirtas, gerokai pablukęs egzempliorius. Tada daug knygų šitaip keliaudavo iš rankų į rankas. Žinoma, andergraundinė, postmodernistinė V. Jerofejevo poema darė didžiulį įspūdį, nes mūsų padangėse tais laikais buvo visiškai naujas reiškinys. Traukė knygos daugiaplaniškumas, juk Maskva-Petuškai ‒ ir apokaliptinis pasakojimas apie kelionę į Dievą, ir sarkastiška septinto dešimtmečio sovietinio gyvenimo enciklopedija, kur daug degtinės, daug keiksmų ir daug citatų, pradedant Biblija, Čechovu ir baigiant marksizmo klasikais. Ir tada, aštunto dešimtmečio vidury, tikrai nemaniau, kad teks šitą knygą versti.
Smalsu, ar galite atsiriboti nuo pačiai svetimų kokio nors rašytojo ar menininko pažiūrų ir mėgautis jo kuriamu menu?
Tai privalu, tai amato reikalavimas. Juk būtų keista norėti, kad rašytojas atitiktų vertėjo politines, filosofines bei kitokias pažiūras, o dar būtų blondinas, banglentininkas ir žavus pašnekovas. Tiesa, mūsiškėje reginius išpažįstančioje visuomenėje beveik tokie reikalavimai rašytojams ir keliami. O šiaip jau senokai aptarta, kad sveika autoriaus kūrinius atriboti nuo jo asmenybės. Ar rašytojo Knuto Hamsuno knygos pasidarė prastesnės dėl to, kad jis senatvėje tapo nacių kolaborantu? O savo piliečio Knuto Hamsuno kolaboravimo reikalus įvertino Norvegijos valdžia. Šiuo požiūriu turėtume ko pasimokyti ir mes.
Ar skiriasi grožinės literatūros vertimas vaikams ir suaugusiesiems? Jeigu taip – kuo?
Tikrai skiriasi. Verčiant vaikų literatūrą, visada tyko baisus pavojus: nuslysti į seilėjimąsi, saldumą. O tokių dalykų (pati prisimenu) vaikai nekenčia. Kartais riba būna gana neryški. Štai Sergejaus Kozlovo „Ežiukas rūke“: begalė deminutyvų, o nesaldu. Ir čia jau Dieve padėk vertėjui. Yra ir kitas pavojus, kuris kyla ne iš paties teksto, o iš skaitytojų. Mamos ir tėčiai, skaitantys vaikams knygelę, ima ir supyksta, kad nesupranta vieno ar kito žodžio. Tarkime, posakis „nuvirto kepšėmis į viršų“ iš jau minėto „Ežiuko“ vienai mamai pasirodė visiškai neįkandamas. Matyt, ir čia yra riba: viena vertus, nepataikauti tingiems skaitytojams, vengiantiems praturtinti savo (ir savo vaiko) žodyną retesniu, spalvingesniu žodžiu, kita vertus, nepaversti vaikiškos knygelės Donelaičio „Metais“, kurių kalba grožėtis pajėgia tik labai prakutę skaitytojai. Mano minėti pavojai itin aktualūs verčiant tokias knygas, kurių skaitytojų amžiaus cenzas nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų, tai yra pačią geriausią, tikriausią vaikams skirtą literatūrą.
Pastaruoju metu Lietuvoje rusų literatūros verčiama palyginti nedaug, tačiau gerų rusų autorių juk netrūksta. Kaip manote, kodėl susiklostė tokia situacija?
Pirmas į galvą atėjęs atsakymas ‒ citata iš Biblijos: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1,46). Tokia apriorinė nuostata mūsuose atsirado sulig nepriklausomybės atgavimu, kai atsivėrė durys į pasaulį ir į pasaulio knygas. Griuvus užtvankai, visa dėmesio ir smalsumo srovė plūstelėjo Vakarų kryptimi, ir, akimirksniu išmokę angliškai, mūsų tautiečiai puolė prie buvusio uždrausto vaisiaus. O rusų literatūra, prieinama visais požiūriais, taip pat ir dėl visuotinio rusų kalbos mokėjimo, staiga tapo neįdomi. Prisidėjo ir ideologinės priežastys: noras atsiriboti nuo nesenos priverstinai bendros istorijos pavirto nenoru skaityti knygas, kuriose neišvengiamai atsispindi labai pažįstama ir labai nemiela realybė. Jau verčiau pulti į nepažįstamos ir todėl labai mielos realybės glėbį. Po atšilimo dešimto dešimtmečio pradžioje tolydžio augantis Rusijoje totalitarizmas, valstybiniu mastu skleidžiamos didžiarusiško šovinizmo idėjos gerokai prislopino demokratinį judėjimą, sutrūkinėjo mus sieję kultūriniai ryšiai. O priaugantis jaunimas jau nebemoka rusų kalbos. Gerų rusų autorių tikrai netrūksta. Po truputėlį jie vis dėlto verčiami ir leidžiami.
Ką šiuo metu verčiate ir kaip atrodo Jūsų šiokiadieniai? Ar pasikeitė gyvenimo ritmas prasidėjus karantinui?
Dabar baigiu versti rusų režisieriaus, kritikų ir kolegų vadinamo kino genijumi, Andrejaus Tarkovskio knygą „Įamžintas laikas“. Gili, plačią problemų skalę aprėpianti knyga ne tik apie kino meną, jo raidą, specifiką, režisieriaus misiją, bet ir apie žmogaus ir menininko moralinę atsakomybę už visą pasaulį.
Mano šiokiadieniai visai šiokiadieniški: darbas ir kita žmonėms būdinga veikla.
Karantinas mano gyvenimo ritmo smarkiai nepakeitė. Ir manau, kad „didįjį sielvartą“ dėl jo gerokai eskaluoja žiniasklaida, kuri apskritai linkusi trūks plyš ieškoti skandalų užuot pamėginusi išlikti jeigu jau ne objektyvi, tai bent sveiko proto teritorijoje. Išskyrus atvejus, kai žmonės tikrai neteko darbo ir pragyvenimo šaltinio, visos kitos „kančios“ yra gerokai išpūstos. O tada būtinai reikia ieškoti kaltų. Bet kaltų force majeure aplinkybėmis nebūna. Tas aplinkybes tiesiog reikia ištverti.
Kokie Jūsų mėgstamiausi rusų rašytojai, kuriuos skaitote, mylite ir rekomenduojate kitiems?
Na, klasikos gal jau nebeminėsiu. Iš šiuolaikinių rašytojų labai patinka Marina Stepnova, jos „Lazario moterys“ ir, žinoma, „Sodas“, kita puiki stilistė Dina Rubina, jos „Petruškos sindromas“, lietuviškai, regis, dar neišleistos knygos „Saulėtoje gatvės pusėje“ ir „Bobų vėjas“. Patinka ankstesnės V. Pelevino knygos „Čiapajevas ir Pustota“, „Vabzdžių gyvenimas“ ir „Omonas Ra“. Mėgstu Dmitrijų Bykovą, Jevgenijų Vodolazkiną.
Kalbino Jurga Tumasonytė
