Eglė Baliutavičiūtė
Paprašyta parengti kelis straipsnius apie ne naujausius, bet vis dėlto kelerių pastarųjų metų reikšmingesnius vaikų literatūros vertimus iš įvairių kalbų (kiekvienas mėnuo – vis kitai kalbai), puoliau naršyti Nacionalinės bibliotekos katalogą. Orientuotis padėjo ir kasmet bibliografės Romos Kišūnaitės atliekama vaikų literatūros leidybos analizė. Vaikų literatūros leidyboje daugybę metų dominuoja vertimai, o didžioji jų dalis ateina iš anglų kalbos – apie 60 proc. 2018 m. analizė[1] rodo, kad dar kiek daugiau verčiama iš prancūzų (7 proc.), vokiečių (7 proc.), lenkų (4 proc), ispanų (3 proc.), kitoms kalbos, iš kurių apskritai verčiama, tetenka po procentą ar du.
Kovas – frankofonijos mėnuo, tad dėmesį sutelkusi į vertimų iš prancūzų kalbos paieškas sustojau ties paveikslėlių knygomis. Iš prancūzų kalbos turime išsivertę jų tikrai puikių ir įdomių. Pasirinkau tokias, kurios, mano nuomone, galėtų tapti maloniu atradimu net tiems, kurie į paveikslėlių knygas paprastai nesidairo. Jas supranta ne tik vaikai, estetinį ir net intelektualinį malonumą gali pajusti ir suaugęs žmogus.
Angliškoje mokslinėje (ir ne tik) literatūroje sutinkamas terminas crossover literature, kai kalbama apie vaikų literatūrą, kurią suaugusieji skaito ne tik vaikams, bet ir savo malonumui. Tokių atvejų ne vienas, o bene garsiausias pavyzdys ateina iš britų literatūros – J. K. Rowling „Hario Poterio“ serija su atskirais leidimais vaikams ir suaugusiesiems. Kuo gi jie skiriasi? Ogi viršeliais – leidimai vaikams spalvingesni, konkretesni, su pagrindinių veikėjų figūromis, o leidimai suaugusiesiems – tamsesni ir abstraktesni. Kam to reikėjo? Kad suaugusieji, tarkime, viešajame transporte nesigėdydami galėtų skaityti smalsumą keliančią seriją. Šis atvejis ryškai parodo, kad suaugusiuosius domina, jiems teikia malonumą vaikų literatūra.
Minėtasis terminas, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti kaip pereinančioji literatūra arba keisti į dažniau lietuvių kritikoje sutinkamą – dvigubo (dvilypio) adresato literatūra, taikomas daugiau tekstinėms vaikų ir paauglių knygoms, bet jau porą dešimtmečių vartojamas ir kalbant apie paveikslėlių knygas. Kaip ir terminas – sudėtinga, filosofinė paveikslėlių knyga (angl. sofisticated picture books).
Paveikslėlių knygos – žanras, kuriam būdinga teksto ir vaizdo sinergija. Jie vienas kitą papildo, praplečia, sukuria naujas reikšmes. Teksto tokiose knygose itin mažai, dažniausiai – nuo keliolikos iki kelių šimtų žodžių, didžiąją knygos dalį užima vaizdai. Paveikslėlių knygos pirminis adresatas – nuo pačių mažiausių iki augesnių vaikų ir net suaugusiųjų. O dvigubo adresato paveikslėlių knygos, kaip teigia vaikų literatūros tyrinėtoja Sandra L. Beckett, siūlo kitokio perskaitymo galimybę, priklausomai nuo skaitytojo amžiaus.[2] Šios knygos kelia tokias temas ir problemas, kurios aktualios visiems, o patraukti abi adresatų grupes bandoma keliaklode vizualine ir verbaline kalba: vaikai, priklausomai nuo amžiaus ir įgytų žinių, suvokia viena, o suaugusieji – gilesnius, labiau įkontekstintus, į suaugusiojo žinias ir patirtį apeliuojančius knygos sluoksnius.
Tiesa, susidūrus su tokiomis knygomis neretai kyla klausimas, ar jos tikrai skiriamos vaikams? Suaugusiesiems kartais atrodo, kad vaikai nepajėgūs jų suprasti. Į šį klausimą atsakysiu vaikų literatūros eksperto ir autoriteto Kęstučio Urbos žodžiais: „Tikrasis menas visada turi paslaptį. Vaikams meniška knyga – ir tekstas, ir iliustracijos – lengviau prabyla, kai šalia būna artimas suaugėlis. Tad nereikėtų skubėti atriboti vaikų nuo sudėtingesnių knygų. Tai gali tapti lengvai plintančios masinės kultūros ir literatūros atsvara, priešnuodžiu.“[3]
Dar vienas aspektas, kurio neverta praleisti, – vertimas. Kai kam gali atrodyti, kad išversti paveikslėlių knygą – vieni juokai, juk ten tiek mažai žodžių, o ir knyga vaikams – kas čia sudėtingo... Laikausi nuostatos, kad bet kokio talentingai parašyto teksto vertimas yra iššūkis, net jei tas tekstas trumputis. Kartais trumpesnis kūrinys vertėjui kelia didžiausius iššūkius. Širdis dainuoja, kad paveikslėlių knygų vertimai prilyginami ilgesniems vertimams ir pripažįstami „instituciškai“. Prieš metus Rūta Jonynaitė buvo apdovanota Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią metų vertimą vaikams – paveikslėlių knygos „Antis, Mirtis ir tulpė“ meistrišką prasmių perteikimą, sakinio eleganciją ir subtilų vertimą iš vokiečių kalbos.
O dabar grįžkime prie paveikslėlių knygų, apie kurias užsiminiau pradžioje. Puikių sudėtingesnių, dvigubo adresato knygelių, verstų iš prancūzų kalbos, turime ne vieną. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelias: rašytojos Agnès de Lestrade ir iliustruotojos Valerios Docampo „Didysis žodžių fabrikas“ (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, 2014), rašytojos Noelios Blanco ir iliustruotojos Valerios Docampo „Malūnų slėnis“ (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, 2016), rašytojo François Davido ir iliustratoriaus Stasio Eidrigevičiaus „Berniukas ir jo mylinti širdis“ (iš prancūzų k. vertė Ramutė Skučaitė, 2017). Jas sukūrė ne vien prancūzai ar prancūzakalbiai – tarptautinis bendradarbiavimas nėra retas reiškinys paveikslėlių knygų srityje, o ir išleistos jos ne vien Prancūzijoje, tarkim, „Didysis žodžių fabrikas“ – Belgijos leidyklos produktas.
Agnès de Lestrade ir Valerios Docampo „Didysis žodžių fabrikas“ – paveikslėlių distopija apie meilę ir gebėjimą ją išreikšti. Knygos pasaulyje žodžiai – brangus malonumas, jie perkami kaip duona ar pienas. Knygos kūrėjos, pasirinkusios tokią temą, žaidžia dvigubą žaidimą – ne tik sukuria įdomų fikcinį pasaulį, bet ir pasinaudoja pasirinktu paveikslėlių knygos žanru. „Didžiojo žodžių fabriko“ mieste žodžiai, ypač geri ir gražūs, yra brangūs, todėl, norint pasakyti ką nors prasminga, reikia arba būti labai turtingam, arba mokėti išsisukti su tuo, ką turi. Neturtingas berniukas Filas godžiai stebėdamas, kaip turtuolis Oskaras švaisto gražius ir brangius žodžius, savo meilę Sibilei sugeba išreikšti vos trimis, iš pažiūros atsitiktiniais žodžiais „[v]yšnia, dulkė, kėdė“. Taip taupiai, pasveriant kiekvieną brangų žodį, sukurta visa ši istorija – juk reiškiame mintis ne vien verbaliai, kalbame ir kūno kalba, išreiškiame emocijomis, charakteriu, o knygoje visa tai atskleidžiama vaizdais. Viena vertus, knyga labai paprasta, kita vertus, – gili, lyriška, įkvepianti ir išmintinga, joje suaugusysis gali įžvelgti istorinį, politinį, kultūrinį kontekstus, matyti užuominas į totalitarizmą, suvokti Ezopo kalbą ir kt.
Noelios Blanco ir Valerios Docampo „Malūnų slėnis“ nukelia į dar vieną išgalvotą pasaulį. Malūnų slėnio gyventojams nebereikia svajoti, visus jų norus ir kaprizus tuoj pat išpildo miestelyje pasirodžusios Tobulos Mašinos. Jos neužliūliuoja tik siuvėjos, menininkės Anos, kuri „įsivaizduoja siuvinėjanti jūros nėrinius, siuvanti žvaigždžių sagutes ir debesų paltukus“, ir miestelio keistuolio – Žmogaus-Paukščio, trokštančio „skraidyti, šokti su debesimis, matyti pasaulį atvirkščiai“. Kol kiti miestelėnai kiūto prisijungę prie Mašinų, Ana padeda siūti kostiumą, su kuriuo Žmogus-Paukštis galėtų skraidyti. Jiems nerūpi, ką siūlo Tobulos Mašinos, jie svajoja ir įgyvendina savo svajones. Jų veikla pažadina miestelėnus iš palaimingo snūdulio – ir jie vėl ima svajoti. Be abejo, knyga alsuoja romantine dvasia, joje būtent keistuoliai ir menininkai atsispiria patogiai buičiai ir pilkai būčiai, žvelgia į reiškinius giliau ir esmingiau, veikia iš širdies, o ne išskaičiavimo. Knygoje kalbama apie svarbius dalykus – kaip siekti savo svajonių, apie tai, kad be pastangų gavę, ko panorėję, nepajustume pasitenkinimo, tai mūsų nepraturtintų, o kas duoda, tas ir atima. Prakaitu uždirbta duona maitina.
Trečiąją knygą – François Davido ir iliustratoriaus Stasio Eidrigevičius „Berniukas ir jo mylinti širdis“ – trumpai apibūdinti sunku, tai – siurrealistinė alegorija, psichologizuotas verlibras apie empatiją, meilę kitiems ir sau. Pagrindinis knygos veikėjas berniukas Tristanas turi didžiulę širdį, todėl visus visada pamilsta. Jo meilė naivi, tyra, nekritiška, mylėdamas jis atiduoda visą save, todėl pamažu persiima kiekvienos savo naujos meilės objektu – virsta gyvūnu, daiktu, kitu žmogumi. Net jį niekinančiu ir plūstančiu žmogumi... Berniukas negali susilaikyti – tiek daug jame prisikaupę meilės. Tik ar galima iš tiesų mylėti kitą, jei nemyli savęs? Ar galima meile vadinti tokį atsidavimą, kad pats kone išnyksti?
Iš pirmo žvilgsnio gana statiškos S. Eidrigevičiaus knygos kupinos vidinės įtampos – iš kone pusės iliustracijų į skaitytoją žvelgia aštrų, nepatogų žvilgsnį įsmeigęs knygos protagonistas. Jo meilė nepikta, bet vis vien nejauku, jis varžo tuos, su kuriais susiduria:
Žmonės net nebegalėjo jo plūsti,
nes tai darydami būtų plūdę patys save.
O jų įsiūtis dar padidėjo,
kai jie pamatė, kad jis yra tas kaltininkas,
atėmęs iš jų pyktį ir, maža to, veidus!
Tik atsidūręs kambaryje su veidrodžiu ir netrukdomai žvelgdamas į save, Tristanas pagaliau pirmą kartą virsta savimi, tai yra pamilsta save:
Koks švelnus, koks meilus žvilgsnis
ir koks valingas smakras!
Tą dieną, atradęs savo paties veidą,
jis nusprendė į nieką jo nebekeisti.
Taigi šioje knygoje kalbama apie tai, kad iš tiesų mylėti kitą nereiškia jo savintis ar tapatintis su juo, visų pirma ji moko mylėti, kitaip tariant, pažinti, suprasti ir branginti save. Tai įmanu suvokti vaikui, skaitančiam šią istoriją, ir tapti aktualia knyga artimuose santykiuose nesusivokiančiam suaugusiajam.
Susidomėjote? Tuomet siūlau kitas puikias daugiau nei prieš dešimtmetį į Lietuvą atklydusias prancūzų paveikslėlių knygas – tokias, kaip Taï-Marco Le Thanho ir Rébeccos Dautremer „Sirano“ (vertė Jonė Ramunytė, 2007), Philippe‘o Lechermeier ir Rébeccos Dautremer „Princesės – pamirštos ir nežinomos“ (vertė Erika Sabaliauskaitė, 2007), Rebeccos Dautremer „Įsimylėjeliai“ (vertė Dovilė Marija Kėdikaitė, 2007).
Tekste paminėtas knygas rasite ir elektroninėse prekybos vietose:
Taï-Marc Le Thanh ir Rébecca Dautremer „Sirano“, vertė Jonė Ramunytė.
[1] Romos Kišūnaitės analizė paprastai pasirodo kasmet balandį. Tad 2019 m. leidybos analizės irgi galime tikėtis panašiu metu.
[2] Sandra L. Beckett Crossover Picturebooks: A Gendre for All Ages. New York; London: Routledge, 2013, p. 2.
[3] Kęstutis Urba. Elitinė vaikų literatūra. Vilnius: Rubinaitis, 2016 m. Nr. 4(80). Prieiga per internetą čia.
