Aleksys Churginas savo laiku daug nuveikė išversdamas į lietuvių kalbą pasaulio literatūros klasikus. Vis dėlto šiuo metu peržvelgiant A.Churgino palikimą pastebima, kad jo vertimai kai kur pernelyg laisvi, nutolę nuo originalo, įtakos jiems turėjo rusų vertimo mokykla.
Sigitas Geda yra minėjęs, kad Dantę svajojo versti dar studijų metais kai antikvariate rado prieškarinį vertimą, kuris jam pasirodė nepaskaitomas. Geda, kaip pastebi Genovaitė Dručkutė analizuodama poemos prologo vertimą, kai kur verčia tiksliau nei Churginas, tačiau kai kur įtraukia ir nederančių šnekamosios kalbos ar tautosakos intonacijų. Pro vertėją, kuris turėtų likti nematomas, prasiveržia nesustabdomas poetas. Ir pats Geda yra išsitaręs, kad „tai greičiau Dantė pagal S. Gedą.“ Ir vis dėlto Gedos atliktas darbas milžiniškas ir įspūdingas, o Dantė vertas būti perskaitomas vis iš naujo.
Tuo tarpu kito paprastai šalia minimo klasiko Francesco Petrarcos, sukūrusio italų literatūros kanoną formavusį meilės poezijos rinkinį „Dainynas“ (it. Il canzoniere), į lietuvių kalbą versti tik pavieniai sonetai.
„Italijos balsai“ 1989-aisiais už Atlanto
Lietuvių išeivis, diplomatas ir vertėjas Povilas Gaučys parengė, išvertė ir 1989 m. Čikagoje išleido italų poezijos antologiją. Įžangoje apžvelgiama italų poezijos istorija, jos raida. Rinkinyje publikuojami 27 autoriai, daugiausiai XX amžiaus poetai, pateikiamos trumpos jų biografijos. Tai Gabriele D'Annunzio, Eugenio Montale, Giuseppe Ungaretti, Cesare Pavese, Umberto Saba, Pier Paolo Pasolini, Corrado Govoni, Ada Negri ir kiti.
Skaitant kartais kliūna vertėjo gyvenamojo laikmečio ir vietos (JAV išeivija) kalbos ypatybės, neatitinkančios dabartinės lietuvių kalbos normų, kai kur ne visai tikslus ar per daug pažodinis vertimas, neišlaikoma skirtingų autorių stilistika. Kaip teigia P.P.Pasolini vertimo problematiką tyrinėjusi Rasa Klioštoraitytė, P.Gaučys, versdamas Pasolinio eilėraščius, pasirenka netinkamas vertimo strategijas: naikina dialektą, neutralizuoja šnekamosios kalbos stilių, būtuosius laikus keičia esamaisiais, ir taip neperteikia Pasolinio meninės kalbos savitumo – kūrybos kaip veiksmo poetikos.
Čikagoje išleista antologija svarbi ir įdomi, tačiau redaguotina, o ir sunkiai prieinama, Vilniaus bibliotekose pasiekiami vos keli egzemplioriai. Galbūt šį rinkinį peržiūrėjus, suredagavus, atnaujinus būtų galima perleisti. Žinoma, labai norėtųsi ir jaunesnės kartos vertėjų parengtos knygos, nes tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės italų poezijos antologijos Lietuvoje tikrai trūksta.
Gyvenimas ne sapnas: Salvatore Quasimodo
„Prieš akis jie tau mūrija sieną
tyloje, akmuo ir kalkės, akmuo ir pagieža,
kasdien iš pačių aukščiausių sričių
siūlu nuleidžia svarstį.“
(eil. „Siena“)
2009 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido Dainiaus Būrės parengtą ir išverstą dvikalbį Salvatorės Quasimodo poezijos rinkinį „Gyvenimas ne sapnas ir kitos eilės“. 1959 m. poetui skiriant Nobelio premiją, minėtas jo poezijos lyriškumas, antikos dvasia ir tragizmo persmelktas gyvenimo jausmas. Knygos įžangoje supažindinama su kultūriniu, kalbiniu, geografiniu ir socialiniu kontekstais, kurie svarbūs suvokti šiam iš Sicilijos kilusiam poetui. Rinkinyje publikuojami žymiausi Quasimodo eilėraščiai iš daugumos jo poezijos rinkinių, pateikiami eilėraščių komentarai, pasakojama apie poeto kūrybos raidą.
Quasimodo gimė 1901 metais mažame miestelyje Sicilijoje, jo tėvas dirbo geležinkelio stoties viršininku, kurį laiką šeimai teko glaustis traukinių vagonuose. Ankstyvoji kūryba siejama su hermetizmo poetika, kilusia Italijoje ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Poetinė kalba laikyta savarankiška, nepriklausančia nuo išorės pasaulio (tai liudijo ir norą atsitraukti nuo istorinės tikrovės – tuo metu Italiją valdė fašistinis Mussolinio režimas). Siekta išryškinti pačioje kalboje slypinčias prasmes ir sąskambius, atsisakyta retorinio patoso. Svarbi tema – žmogaus vienatvė pasaulyje, žymiausi hermetizmo poetai – Giuseppe Ungaretti ir Eugenio Montale.
Vėlesnėje kūryboje Quasimodo atsitraukia nuo hermetizmo poetikos, apmąsto Antrojo pasaulinio karo ir pokario patirtis, poezijos ir poeto vaidmenį susidūrus su visuotine tragedija.
Šalia originalių itališkų tekstų pateikiami meistriški Dainiaus Būrės, italų kalbos specialisto, vertėjo, dėstytojo, Vilniaus universitete užauginusio ir į pasaulį išleidusio ne vieną italų filolog(i)ų kartą, vertimai. Tai vienas iš retų ir labai naudingų leidinių jau kiek pramokusiems italų kalbą, pradedantiems grožinės literatūros vertėjams ar tiesiog mėgstantiems poeziją.
Vertimų žvejyba rinkiniuose ir kultūrinėje spaudoje
Be minėtų knygų, italų poeziją lietuviškai teks žvejoti įvairiuose eilėraščių rinkiniuose, festivalių almanachuose ir kultūrinėje spaudoje (bent džiugu, kad nemaža jos dalis prieinama internete).
Alfonsas Nyka-Niliūnas tarp kitų italų autorių yra išvertęs ir Giacomo Leopardi – romantiko, „pasaulio sielvarto“ poeto – eilėraščių (publikuota 1968 m. „Aiduose“; taip pat Nykos-Niliūno vertimų rinkinyje „Poezija iš svetur“ (2010)). Leopardi poezijos atgarsiai ataidi ir paties Nykos-Niliūno kūryboje. Aristokratų šeimoje gimęs Leopardi vaikystę praleido mokymasis namuose, būdamas keturiolikos pradėjo kurti, versti antikos autorių veikalus. Dėl savitos savo laikmečiui filosofinės minties ir poetikos Leopardi laikomas svarbiausiu XIX a. italų poetu.
Dainius Būrė yra išvertęs Renesanso poeto Torquato Tasso herojinės poemos „Išlaisvintosios Jeruzalės“ ištraukų, taip pat paruošęs straipsnį apie šį kūrinį ir literatūrines tendencijas XVI a. Italijoje („Krantai“, 2009, nr. 2), beje, visas žurnalo numeris skirtas Italijos kultūrai ir literatūrai). T.Tasso poemą, išspausdintą 1581 m., galima laikyti pirmuoju krikščionišku epu, kartu tai epochos liudijimas. Joje vaizduojama Pirmojo Kryžiaus karo pabaiga – kryžiuočių mūšis su turkais dėl Jeruzalės. XII giesmėje, kurios ištraukos vertimas publikuojamas, pasakojama tragiška Klorindos ir ją mylinčio Tankredžio dvikova.
2017-ieji – italų literatūros metai
Vertimų gausa ir kokybė dažnai banguoja, priklauso nuo vertėjų asmenybių, jų pasirinkimų, ar nuo institucijų, organizuojančių įvairius projektus ir renginius, atrenkančių kviestinus autorius ar pasirenkančių minėtinas sukaktis.
2017-uosius Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė italų literatūros metais. Šia proga parengtas internete prieinamas „Hieronymus“ žurnalo numeris (2017, nr. 4). Kalbant apie poeziją, jame publikuojami kelių Petrarkos sonetų vertimai (vertė D.Būrė), Renesanso epochos poeto Matteo Maria Boiardo poemos „Įsimylėjęs Rolandas“ ištrauka (vertė D.Būrė), Umberto Sabos (vertė R.Brundzaitė) ir Tonino Guerra (vertė D.Būrė) eilėraščiai, taip pat vertėjo Lanio Breilio paruoštas pluoštelis poezijos.
Umberto Sabą (1883–1957) teko versti rašant literatūros magistro darbą apie paribio miestą – Triestą. Čia poetas gyveno, turėjo antikvarinį knygyną, vaikštinėjo gatvelėmis ir pajūriu, stebėjo žmones ir rašė. Pasak italų kritiko Claudio Varese, Saba turbūt labiau nei kiti italų poetai sugebėjo įsijausti į kitus žmones, perprasti jų likimus ir peržengti individualios lyrikos ribas. Jis pasakoja ne tik savo, bet ir kitų, dažnai į paribius nustumtų žmonių – prostitutės, girtuoklio, benamio – istorijas.
Vertėjas Lanis Breilis imasi sunkios užduoties – išversti forma, kalba, stiliumi labai skirtingus, bet svarbius autorius, pradedant italų poezijos pradininkais Pranciškumi Asyžiečiu, Dante, toliau keliaujant per Viduramžius, Renesansą, svarbiausius XIX a. poetus (Giacomo Leopardi, Giosuè Carducci, Giovanni Pascoli), prieinant XX amžių. L.Breilis siekia, kaip pats rašo, „kuo geriau atskleisti italų poezijos krypčių, temų, žanrų ir motyvų įvairumą“, pirmenybę teikia mažiau žinomiems ar primirštiems įvairių epochų italų poetams.
Beje, įdomu palyginti vieno garsiausių Salvatorės Quasimodo eilėraščių „Ed è subito sera“ Dainiaus Būrės („Ir staiga vakarėja“) ir Lanio Breilio („Ir staiga – vakaro tamsa“) vertimus. Skirtingi, bet abu tikslūs ir skambūs. Tai vienas iš pavyzdžių, kad grožinės literatūros, ypač poezijos, vertimas, yra kintantis, gyvas, artimesnis kūrybai nei techniniam darbui procesas.
Tonino Guerra (1920–2012), labiausiai žinomas kino pasaulyje, parašė daugiau nei 120 scenarijų, dirbo su tokiais režisieriais, kaip Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Andrėjus Tarkovskis. Poeziją pradėjo rašyti koncentracijos stovykloje Vokietijoje, kur buvo kalinamas už antifašistinę veiklą. Beje, T. Guerra‘os eilėraščių vertimų taip pat spausdinama ir „Nemune“ (2019 spalio nr.). „Hieronymus“ žurnale publikuojami eilėraščiai neilgi, kalba artima šnekamajai, juose galima aptikti ir biografinių, taip pat su kinu susijusių motyvų:
Amarcord
Žinau, žinau, žinau –
penkiasdešimtmečio žmogaus
visada švarios rankos:
pats aš plaunu jas du triskart per dieną
bet tik tada, kai mano rankos suteptos,
tik tada atmenu metus,
kai buvau vaikas.
(Tonino Guerra, vertė D. Būrė)
Italai poezijos festivaliuose Lietuvoje
Dar viena proga perskaityti, o ir gyvai išgirsti italų poeziją – literatūriniai festivaliai. Paprastai tai – „Poezijos pavasaris“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“. Eilėraščių vertimai skelbiami festivalių almanachuose, dažnai ir kultūrinėje spaudoje. Poeziją iš italų kalbos pastaraisiais metais verčia Audrius Musteikis ir Ramunė Brundzaitė.
Lietuvoje svečiavosi ir versti buvo: Sebastiano Grasso, Toni Piccini, Pietro Tartamella, Alberto Princis, Francesco Tomada, Claudio Pozzani, Valerio Magrelli, Tiziano Fratus, Marco Fazzini, Vanni Bianconi ir kiti. Lankėsi ir poetas, meno kritikas Gerardo Pedicini (išleistos dvi jo poezijos knygelės – „Mūsų laikas“, „Baltijos laivo dienoraštis“ (2009 m., vertė Violeta Židonytė).
Iš festivalių svečių labiausiai įsiminė genujietis Claudio Pozzani (jis taip pat yra ir poezijos festivalio Genujoje organizatorius), savo eilėraščius atliekantis perfomatyviai, beveik išdainuojantis – jo poezija, kuriai nebūtinas vertimas.
O su itališkai rašančiu, Londone gyvenančiu šveicaru Vanni Bianconi per „Poezijos pavasarį“ teko važinėti po įvairias Lietuvos vietas. Įspūdingiausia buvo atvykus į Pašušvio kaimą – čia mus pasitiko pučiamųjų orkestras, ant kaklo visiems buvo užkabintos iš kartono iškirptos Poezijos pavasario paukštės. Poetas atrodė egzotiškai nykstančio kaimo gyventojams, nykstantis lietuvių kaimas egzotiškai atrodė poetui.
Kur dar kartais galima išgirsti italų poezijos? Alumnate – Itališko Renesanso stiliaus rūmuose Vilniuje – įsikūręs Italų kultūros institutas taip pat pasikviečia poetų, rengia susitikimus, remia jų dalyvavimą festivaliuose.
Vertėjai kaip archimedai
Kalbant apie italų poezijos vertimus į lietuvių kalbą, dažnai pabrėžiama jų stoka. Poezijos vertimas nėra nei lengvas, nei gerai apmokamas, nei pastovias pajamas ir socialines garantijas suteikiantis darbas. Jam reikia puikių užsienio ir gimtosios kalbos žinių, visapusio verčiamų eilėraščių konteksto išmanymo, daug praktikos ir, ko gero, tiesiog labai mėgti poeziją. Daug italų kalbą studijavusių žmonių pasuka praktiškesniais keliais. Poezija dažnai įvardijama aukščiausia kalbos forma, jos vertimas, kaip ir rašymas, kultūrinėje bendruomenėje suteikia simbolinio kapitalo, tačiau juo už elektrą nesusimokėsi. Kartais justi ir profesionalių vertėjų, akademikų arogancija, susidūrus su pradedančiųjų. Galbūt vertimams rastis padėtų daugiau bendradarbiavimo galimybių, patyrusių vertėjų mentorystė norintiems pamėginti? Vis dėlto šis darbas labai įdomus, man kartais primenantis kryžiažodžių sprendimą. Verčiant jausmų amplitudė svyruoja tarp nevilties, kad šitai neišverčiama, ir euforijos, įžvalgos potyrio, jausmo, panašaus į tą, kuris apima ir parašius eilėraštį, kai, rodos, bėgtum kaip Archimedas gatvėmis, laimingas, nes išsprendei neišsprendžiama.
Ramunė Brundzaitė
