1946 m. liepos 21-ąją Vilniuje išėjo pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris. Iki šiol liko nepakitęs ir logotipas, jo autorius – grafikas ir scenografas Telesforas Kulakauskas (1907–1977). Ši vasara „Litmeniui“ (taip įprasta jį vadinti) jau 75-oji. Nuo tada išleista 3730 numerių. Regis, praėjo ištisa epocha. Keitėsi santvarkos, redaktoriai, autoriai, požiūriai, ideologijos.
Savaitraščio istorija ilga – visi dabartinės redakcijos nariai yra gimę vėliau už leidinį. Toje istorijoje būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo. Tačiau „Literatūra ir menas“ visada buvo kiek žmoniškesnio kalbėjimo oazė sovietinių dienraščių keliamo triukšmo dykumoje. Sąjūdžio laikais savaitraštis vienas pirmųjų pradėjo spausdinti tai, kas anksčiau buvo draudžiama. Jo tiražas siekdavo 70 tūkstančių egzempliorių. Vėliau redakciją palikę žmonės įkūrė kitus kultūrinius leidinius, arba išėjo dirbti į dienraščius.
Žurnalo „Literatūra ir menas“ tiražas dabar siekia apie 1800 egzempliorių. Popierinio varianto tiražas palengva, bet stabiliai auga. Daugėja ir elektroninio žurnalo (e-LM) prenumeratorių. Šią tendenciją būtų galima sieti netgi su karantinu bei pandemija, išaugusiu rimtos kultūros, gerų tekstų poreikiu. Dabar tai vienas gyvybingiausių leidinių, jungiantis labai skirtingus autorius (nuo poeto, vertėjo Tomo Venclovos iki filosofų Daliaus Jonkaus, Kęsto Kirtiklio), siekiantis aprėpti plataus diapazono problemas, nevengiantis aštraus požiūrio, prioritetus atiduodantis analitikai, poleminiams straipsniams, nagrinėjantiems visuomenės, meno (literatūros, teatro, vizualiųjų menų, kino, muzikos) problemas.
„Siekiame, kad leidinyje, šio projekto rėmuose, kalbėtųsi, diskutuotų visos meno sritys, o ne levituotų it atskiri palydovai. Tik iš trinties atsiranda energija. Vis dėlto „Litmenį“ suvokiu kaip alternatyvą greitam laikui, „greitai“ ir spaudos pranešimų žiniasklaidai, kaip nepatogius batus, kuriuos nešioji pats, dar ir kitiems siūlai panešioti... Ir bandai juos užmauti realybei, šiandienai – idant priverstinis šlubumas primygtinai spirtų išsitempti. Turime judėti teksto, tekstų kokybės linkme. Refleksijos, analitikos. Vienareikšmiškai. Kultūrinė spauda visų pirma turi būti kritiška, nevaidinti butaforinio, demonstratyvaus ir naftalinu trenkiančio kultūringumo, pseudodvasingumo ar gražumo, kuris dažnusyk verste verčiasi pro „gražių“ salių ir salikių duris, būti skersu pagaliu ratuose, ne atspindėti realybę (atspindi tegul veidrodžiai ir ramūs tykūs paviršiai), o ją veikti...“ (LM vyr. redaktorius nuo 2014 m. Gytis Norvilas)
Nuotr. Algimanto Aleksandravičiaus
Sukauptas ir didžiulis archyvas http://literaturairmenas.lt/archyvas/zurnalo-archyvas. O įvairialypę „Litmenio“ epochą labai gerai atskleidžia suskaitmenintas (virš 600 kadrų ir tai tik maža dalis), nuo 1946-ųjų kauptas redakcijos fotoarchyvas https://literaturairmenas.lt/foto-archyvas Esama jau ir klasikais tapusių fotografų – Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Stanislovo Žvirgždo, Džojos Barysaitės, Aleksandro Macijausko, Arnoldo Baryso darbų, unikalių kadrų. Ne vienas jų dirbo redakcijos fotografais.
Daugiau ir išsamiau: https://literaturairmenas.lt/publicistika/litmenis-kaip-epocha-literaturai-ir-menui-75-eri.
