Leidykla įkurta 2017 metais, savo prisistatyme rašote: „Norime, kad vaikai augtų su knygomis, o knygos – su vaikais.“ Kokių pokyčių pačios pastebite tarp savo skaitytojų? Koks jūsų vaikų santykis su „Žalio kalno“ knygomis?
Audra: „Baisiai gražūs eilėraščiai“ – įsimintina ir stipri leidyklos pradžia. Vėliau knygos ateina visokios – ir stipresnės, ir silpnesnės, – tačiau pradėti, manau, reikia nuo to, kuo labai tiki. Dalyvaudamos renginiuose, mugėse galime bent šiek tiek pabendrauti su žmonėmis, nes šiaip jie nusineša knygą nuo prekystalio ir pasislepia savo skaitymo vienumoje. Skaitytojo portretą turime nusipiešti beveik nematomis, tyrinėdamos, kas jam patinka, ką renkasi ir perka. Ir labai džiugu matyti, kad neįprastų, meniškų, sudėtingas temas liečiančių knygų skaitytojų pamažu daugėja.
Mano sūnus jau išaugęs iš vaikiškų knygų, apskritai nėra aistringas skaitytojas, bet visas „Žalio kalno“ knygas sutinka su džiugiu smalsumu. Tikriausiai vertina jas pagal tai, kiek pastangų reikėjo, kad jos pasirodytų.
Daiva: Kažkokius apibendrintus pokyčius tarp skaitytojų sunku įvardyti. Kiekvienas skaitytojas, priėjęs prie mūsų stendo mugėje ar renginyje, mums yra pirmas, nematytas ir vienintelis. Bet galbūt laikui bėgant atsiranda vis daugiau tokių, kurie rodo į mūsų knygas ir sako – šitą turiu, šitą turiu, šitą jau skaičiau. Vadinasi, kad jie skaito mūsų knygas, atpažįsta jas ir ieško naujų. Dėl to labai džiaugiamės. O mūsų pačių vaikai, tiek Audros, tiek mano, jau dideli ir mūsų leidyklos knygas seniai išaugo. Mano dukra, galima sakyti, užaugo knygų sandėlyje, nes juo yra virtę mūsų namai – knygos sukrautos visuose laisvuose kampuose, plyšiuose, po lovomis ir t. t. Išsakydama norą, kad vaikai augtų su knygomis, žinoma, ne tai turėjau galvoje, bet mano dukrai teko su jomis augti ir šita tiesiogine prasme.
Į leidybos lauką judvi su Audra atėjote iš kitur. Kaip sekėsi pirmaisiais metais susivokti, kaip atrodo tas leidėjų darbas? Kaip atrodė jūsų pirmieji metai? Gal pamenate kokių nors kuriozų arba dabar naivių įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti (bet vėliau paaiškėjo, kad visai ne taip)?
Daiva: Oi, man labai juokinga prisiminti tą pradžią! Gal kažkiek pažinojom literatūros bendruomenę, bet apie knygų leidybą neturėjom nė menkiausio supratimo. Kiekvieną dieną išradinėjom dviratį, elektros lemputę ir amžiną variklį. Aš nuolat skambindavau kitiems leidėjams ir įkyrėdavau uždavinėdama visokius kvailus klausimus, nes nežinojau kito būdo, kaip greitai visko išmokti. Todėl esu be galo dėkinga kolegoms iš „Aukso žuvų“, „Apostrofos“, „Odilės“, „Slinkčių“, „Tikros knygos“, „Misterio Pinkmano“, „700 eilučių“ ir kitiems, kuriems nedaviau ramybės. Tas įsivaizdavimas buvo naivus kiekviename žingsnyje. Įregistravome įmonę, pradėjau kabinėtis prie kolegų ir prašyti rankraščių. Niekas pradžioje mums nieko nesiūlė, tad supratau, kad pirmą leidyklos knygą pati dar turėsiu ir parašyti. Na ir gerai, tada galvojau, – išbandysiu visą procesą leisdama savo knygą ir tada jau prieš kitus nebus gėda, viską žinosiu. Taip gimė mano „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Dar pamenu, pradžioje atrodė, kad išleisim knygą ir mūsų darbas baigtas, tik pinigus semsim. Pamenu, labai nustebau, kai supratau, kad knygą dar reikia parduoti. O dar didesnis šokas ištiko, kai pamačiau, kad tai ne taip ir paprasta.
Audra: Aš geriausiai įsivaizdavau knygas jau stovinčias lentynose, nes anksčiau esu dirbusi knygynuose. Kadangi buvau išleidusi knygą kitoje leidykloje, maždaug įsivaizdavau, kaip jos rašomos ir redaguojamos. Bet tai tik kūrybiškasis etapas, o visas kitas sudėtingas įmonės įkūrimo ir veikimo mechanizmas buvo lyg tamsi naktis. Net neįsivaizdavau, kaip steigiama mažoji bendrija, bet Daiva buvo drąsi, tad leidykla gyvuoja!
O šiaip visko mokėmės pamažu. Labai įdomu, kai sužinai tą, išmoksti ko kito. Žinoma, buvo ir per daug blizgaus popieriaus, ir netinkamo šrifto, dar visokių smulkmenų, bet labai skaudžių pamokų išvengėme.
Šiaip aš redaguoju leidyklos knygas, todėl labai džiaugiuosi, kad vis mažiau dreba ranka, kai reikia išsiųsti Daivai žinutę: „Viskas. Siunčiam spaustuvei.“
Kaip manote, kuo jūsų leidykla išsiskiria bendrame šalies leidyklų kontekste?
Daiva: Nežinau, gal tuo, kad turbūt esame labiausiai nepriklausoma leidykla – leidžiame ką norime ir kiek norime. Taip yra todėl, kad leidyba mums nėra pragyvenimo šaltinis, o veikiau hobis. Kol kas. Kažkada pasižadėjome sau, kad leisime tik knygas ir negaminsime jokių suvenyrų, žaislų, šampūnų, kojinių, drabužių, susijusių su mūsų knygomis ar jų personažais. Suprantu, kad tai pritraukia klientų, ypač vaikų, rinkodaros specialistai tokius kvailai užsispyrusius leidėjus turbūt iš karto nurašytų, bet nenorime virsti mielų mažmožių turgeliu. Mes leisime ir prekiausime tik knygomis, o skaitytojai tegu patys fantazuoja ir lipdo, mezga pagal jas ką tik nori.
Galbūt dar skiriamės ir tuo, kad nesame tik leidėjos. Leidyba mums tik viena iš daugelio veiklų. Audronė yra muziejininkė, rašytoja, aš – dramaturgė, šiokia tokia tekstų eiliuotoja. Tai praplečia akiratį, neleidžia užsidaryti siaurame vienos veiklos rate arba sureikšminti savo darbą kaip vienintelį ypatingą.
Audra: Neturime kažkokio plano ar strategijos – viskas vyksta natūraliai. Tiesiog stengiamės leisti mums pačioms patinkančias knygas, o tai savaime ir suformuoja braižą.
Tiesa, nėra viskas taipi paprasta. Kartais dėl pasirinkimo ilgai laužome galvas. Būna, kad tegali pasakyti: „Kažkas toje knygoje yra…“ O kas, nelabai ir supranti. Tiesiog norisi, kad veiktų knygos visuma: prasmingas tekstas, kuris gali arba virkdyti, arba juokinti, bet būtinai auginti, keisti skaitytoją. Svarbu, kad iliustracijos lydėtų tekstą kaip visavertė meno forma. Taip po truputį ir lipdosi leidyklos knygų mozaika, kuri ir pakankamai marga, ir vis dėlto gana vientisos stilistikos.
Jums maloniau dirbti su vietiniais autoriais ar verstinėmis knygomis? Kodėl?
Daiva: Pradėjome nuo lietuviškų knygų ir ilgai dirbome tik su vietiniais autoriais. Mums atrodė gerokai įdomiau, kai matai knygos gimimą, kai dalyvauji visame procese – daugiau azarto, rizikos, nuostabos, atsakomybės. Bet vėliau pamatėme, kiek pasaulyje yra nuostabių knygų, ir jas taip pat galima pasiūlyti vaikams Lietuvoje. Pradėjome leisti ir verstines knygas. Tai šiek tiek skirtingi dalykai, nes matai galutinį produktą. Bet tai taip pat įdomu, nes iš tiesų gali išleisti praktiškai bet kurią pasaulio knygą, ir tai įkvepia.
Audra: Man patinka abu pasirinkimai, ypač kai vienas keičia kitą ir nepabosta. Su užsienio autoriais paprasčiau: matai, ką renkiesi, ir rinktis gali iš neaprėpiamos gausos viso pasaulio geriausiųjų. Tereikia skirti laiko paieškoms.
O darbas su savais autoriais – visai kita istorija. Čia dažnai gali tik numanyti, įsivaizduoti, koks bus galutinis variantas, nes iki jo dar ilgas kelias. Būna visko: derinimų, veikėjo veido bruožų paieškų, aptarimų, ginčų, azartiškų geriausio viršelių rinkimų. Man įdomiausia, kad kiekvienas menininkas yra savitas, dirba kiekvienas savaip. Todėl ir knygos kūrimo procesas vis kitoks, – nuobodu niekada nebūna.
Kokia reklama labiausiai veikia būtent jūsų knygoms?
Daiva: Reklama – turbūt silpniausia mūsų darbo grandis. Nieko apie ją neišmanau. Neturime šios srities specialistų, nes visa mūsų leidykla ir yra viso labo du žmonės. Savo knygoms mes turbūt netaikome jokios tradicinės reklamos, neturime tam nei pajėgumų, nei lėšų. Galų gale ta tradicinė reklama man nėra įdomi, aš ja netikiu. Pati esu toks vartotojas, kurio neveikia jokie agresyvūs reklaminiai plakatai ar kitas vizualinis ar akustinis triukšmas. Nesu nusipirkusi turbūt nė vieno daikto gyvenime, paveikta reklamos. Todėl apgailestauju, bet ir mūsų autoriai savo portretų ar knygų viršelių transporto stotelėse ar kituose reklaminiuose plotuose neišvys. Man tai atrodo pinigų švaistymas. Aš geriau 100 knygų išdalinsiu dykai (jas bent kažkas skaitys), negu išleisiu kelis šimtus eurų reklaminiam kokio nors žurnalo puslapiui. Netradicinė reklama – kitas reikalas, bet jai reikia gerų idėjų, o jos taip paprastai negimsta. Gal ir naivu, bet šiuo metu manau, kad geriausia reklama yra geri atsiliepimai iš lūpų į lūpas, todėl tiesiog stengiuosi leisti geras knygas. Be to, kas yra reklama? Juk į šitą interviu taip pat galima žiūrėti kaip į reklamą. Tokia reklama, manau, reikalinga.
Audra: Oi, tai labai sudėtingas klausimas! Visi norėtų tai žinoti. Bet pastebėjau, kad labai gerai, kai knygą palydi jos autorius. Apskritai šiais neaprėpiamo pertekliaus laikais vis labiau veikia suasmenintas turinys. Su knygomis panašiai: jei knygą į gyvenimą išlydi aktyvus autorius, kuris nevengia ir nebijo apie ją kalbėti, knygai labai pasisekė.
Kuri jūsų leidyklos išleista knyga buvo sėkmingiausia? Kaip ta sėkmė atrodė? Kaip manote, kas lėmė pasisekimą?
Daiva: Sėkmingiausios turbūt tos, kurios buvo ir profesionalų apdovanotos, ir skaitytojų mylimos. Net dvi mūsų knygos yra laimėjusios Metų knygos apdovanojimą – Vainiaus Bako „Ką manė kamanė“ ir Ilonos Ežerinytės „Tetulė Liu“. Tokiai mažai leidyklai tai nemaža sėkmė. Kas lemia pasisekimą, sunku įvardyti, nėra vieno aiškaus sėkmės faktoriaus. Jei jis būtų, galėtume tą sėkmę tiražuoti, bet, deja, tai neįmanoma. Bet svarbiausia turbūt kokybė, tai tiesiog geri kūriniai.
Audra: Tai turbūt retas atvejis, bet populiariausia mūsų knyga yra poezijos. Daivos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ ne tik perkama, bet ir, banaliai tariant, palikusi žymę. Čia svarbūs ne skaičiai, nes turime ir kitų knygų, kurios buvo apdovanotos, dalyvavo rinkimuose, kurių tiražai pasibaigę, bet ši eilėraščių knyga turi milžinišką gerbėjų būrį. Būna tokių, kurie sutikę autorę mugėje jai deklamuoja. Eilėraščių knyga net atsidūrė scenoje! Neabejoju, kad po kelių dešimtmečių apie ją pasakos kaip apie literatūros klasikos palikimą.
Kuo skiriasi vaikiškų knygų leidyba, platinimas ir reklama nuo knygų suaugusiesiems?
Daiva: Mes neleidžiame knygų suaugusiems, tad iš patirties negaliu palyginti. Bet leidyba, ko gero, skiriasi visų pirma tuo, kad kuriant vaikišką knygą labai svarbus dailininko darbas. Suaugusiems skirtoje literatūroje užtenka viršelio dizaino, o vaikams iliustracijos kartais net paveikesnės už tekstą. Knygos apimtys gerokai mažesnės, tačiau jų kūrimas kartais užtrunka labai ilgai. Autoriaus ir dailininko tandemas labai svarbus, ta dermė turbūt yra svarbiausia alchemija. Vaikiškų knygų reklama apskritai šiuo metu yra labai išradinga. Kartais leidyklos išraiškos priemonėmis mėgina konkuruoti su teatru ar koncertine įstaiga (čia šiek tiek ironizuoju). Knygų pristatymuose iš autorių, o taip pat ir leidyklų, tikimasi, kad jie šoks, dainuos ar vaikščios ant rankų. Kartais tokiame balagane sunku susigaudyti, apie ką visa tai. Šiuo klausimu esu gana konservatyvi ir kietakaktė – manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Taip, visi tuoj rėks – nuobodu... Na, ką gi, esame nuobodi leidykla. Manau, kad gera knyga yra savaime pakankama vertybė, tad nereikia jos apkabinėti visokiais barškučiais.
Audra: Mes turime knygą „Mažas ir senas“, kuri pasakoja apie tai, kad mes visi esame žmonės, esminiai dalykai nesiskiria. Su leidyba, manau, panašiai. Taip, yra specifinių niuansų: mes daug laiko praleidžiame bendraudami su iliustratoriais, o romanų leidėjai rūpinasi visai kitais dalykais; turime nedaugžodžiaujant pasakyti esminius dalykus vaikams suprantama forma; mūsų knygų pristatymuose geriau kuo mažiau kalbėti. Bet svarbiausias skirtumas galbūt yra tai, kad mūsų ir knygų adresato amžius labai skiriasi. Mes turime atspėti, nujausti, kas vaikams įdomu. O tai nėra lengva.
Ką manote apie literatūros kritikos, knygų aptarimo viešumoje tradicijas – ar per tuo metus, kol gyvuoja jūsų leidykla, pastebėjote pokyčių?
Daiva: Literatūros kritikos ir viešų aptarimų niekada nebus per daug. Mūsų gyvavimo metais atsirado labai smagių vaikų knygoms pasišventusių žmonių iniciatyvų: Kotrynos Zylės „Knygos anatomijos“ ciklas, Ingos Mitunevičiūtės „Ingos opusai“, Eglės Baliutavičiūtės tinklalaidė „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“. Taip pat ir „Vaikų žemės“ festivaliai gimė turbūt panašiu laiku. Visų šių profesionalų darbas labai vertingas ir reikalingas. Norėtųsi daugiau tikros kritikos, kad knygas analizuotų, taršytų, sakytų pastabas. Dabar visi labai draugiški ir geranoriški...
Audra: Kritikos straipsnių, recenzijų, pastebėjimų ir reklamos visada norisi daugiau. Bet atrodo, kad mūsų situacija visai nebloga. O pasikeitimai gal labiausiai pastebimi knygų pristatymuose, kurie tampa vis triukšmingesni, visiškai pramoginiai. Kartais net gaila, kad knyga tarsi lieka nuošaly. Vaikai tik linksminami, o juk ir jie gali nurimti, pasiklausyti, išgirsti, susimąstyti.
Dažnai dalyvaujate įvairiose mugėse ir festivaliuose – kokių keisčiausių, neįprasčiausių ar labiausiai sujaudinusių istorijų iš ten prisimenate ir galėtumėte su mumis pasidalyti?
Daiva: Mane visada labai jaudina, kai matau vaiką, kuris palinksta prie knygos ir užsimiršta. Kokioje mugėje ar festivalyje taip dažnai nutinka. Prieina vaikas prie stalo su knygomis ir ilgai ilgai susikaupęs varto, renkasi, kažką mąsto. Matai, kad aplinkinis pasaulis jam nustojo egzistuoti. Tada norisi visus aplinkui nutildyti, kad jam netrukdytų.
Kokios tolesnės jūsų leidyklos trajektorijos ir vizijos?
Daiva: Leisti geras knygas – vienintelė vizija ir trajektorija. Bet pirmiausia reikia susigaudyti, kas gi yra ta gera knyga. Tam reikia mokytis, dirbti ir nemažai gyvenimo nugyventi. Tą ir darome. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu su Audra vis dar sutariame. Mums patinka tos pačios geros knygos.
Audra: Gyvuoti! Didžiausia svajonė yra leisti puikias, vertingas, įdomias, kartais galbūt nestandartines knygas, kurios rastų savo skaitytojus, o mes galėtume iš to pragyventi.
Kalbino Jurga Tumsasonytė
Fotografavo Justė Gadliauskaitė
