Vida apie tai, kas yra sėkmė ir išsipildymas leidyklai, sako: „Kaip kartais mokoma: kad nebūtų didelių nusivylimų, nereikia išsikelti per didelių lūkesčių. Tegu džiaugsmą kelia kiekviena Vilniaus knygų mugė, kur ir knygų nuperka, ir įdomių žmonių sutinki, su kolegomis pasišneki. Ar ką tik praėjusios „Sostinės dienos“. Vienas priėjęs leidyklos pavadinimą pagiria, kitas – kokį viršelį ar knygą. Ir jau smagu. Ar tiesiog padėkoja, kad pasiūlėm, kad papasakojom. Apskritai, kaip dažnai pakalbam su Kristina, tai yra ugdantis, prusinantis darbas, nes dažniausiai skaitai protingus tekstus, susitinki su protingais žmonėmis.“

Jūsų leidyklai „Gelmės“ – dešimt metų. Kaip atrodė pirmieji metai leidykloje – nuo kokių knygų pradėjote, kokia tuo metu atrodė bendra leidybinė situacija?

Taip, „Gelmėms“ tokią gražią dieną – vasario 14-ąją – sukako dešimt metų. Atrodo, jau nemažai, nors pati leidyklose dirbu kur kas ilgiau. Pradėjau „Vyturyje“, tada leidusioje vaikų ir jaunimo literatūrą. Deja, ji buvo uždaryta. Tada perėjau į „Gimtąjį žodį“. Vis kirbėjo mintis kurti kažką savo. 2014-ųjų pradžioje, pasitarę su šeima, taip ir padarėme. Tiesa, iš pradžių „Gelmėms“ vadovavo kitas žmogus, jis ir visus formalumus padėjo sutvarkyti, betgi viskas keičiasi. Po metų likome tiesiog šeimos leidykla.

Leidyba yra rizikingas verslas. Taip sako visi finansininkai, bankininkai. Ir tada bendra situacija neatrodė labai paprasta. Kita vertus, manėme, kad daugiau nieko nemokame, tad nėrėme į tuos audringus vandenis. Nemažą įdirbį atsinešiau iš ankstesnių leidyklų.

„Gelmės“ – kaip sugalvojote šį pavadinimą?

Istorija paprasta. Susėdome visi namuose virtuvėje prie didelio stalo ir mąstėme. Ir žodynus vartėme. Norėjosi nepaviršutiniško pavadinimo. Dabar neprisimenu kitų variantų, o „Gelmes“ pasiūlė turbūt vyresnioji dukra lituanistė Kristina. Registruojant paaiškėjo, kad taip vadinasi ir kažkokia vandentiekio ar pan. įmonė, bet tai nesutrukdė.

Kas per tuos metus leidykloje keitėsi?

Ypatingų pasikeitimų nepatyrėme. „Gelmės“ yra viešoji įstaiga. Dalininkai esame trys: mano vyras Arūnas, dukra Kristina ir aš. Gal viskas būtų ėjęsi lengviau, jei ne antrasis ilgasis pusės metų karantinas ir 2022-aisiais prasidėjęs karas. Tada labai sumenko pardavimai. Platintojai sakė, kad beveik perpus. Vadinasi, ir įplaukos. Buvo tikrai nelengva, bet kažkaip yrėmės. Platintojai leidėjams grąžino daug net naujų knygų. Dalį jų smarkiai nupiginę pardavėme ir dar tebepardavinėjame, dalį padovanojom savivaldybių bibliotekoms. Jos dovanomis džiaugėsi, padalino savo filialams. Svarbu, kad knygos yra skaitomos. Dabar situacija palengva gerėja. Stengiamės leisti naujas knygas, kurios visada ir senesnes „patempia“.

Ar galite trumpai pristatyti savo leidyklos darbuotojus ir už ką kiekvienas yra atsakingas, iš kokių sričių atėjęs?

Tų darbuotojų maždaug viens, du, trys, ir viskas. Pati, kaip minėjau, atėjau iš leidybos. Esu redaktorės dukra. Mano šviesaus atminimo mama visą gyvenimą dirbo „Minties“ leidykloje. Aš joje ir gimiau, tik tada ji kitaip vadinosi (Politinės ir mokslinės literatūros leidykla). Todėl kai 1985 m. buvo įkurtas „Vyturys“, labai norėjau jame atsidurti. Dukra Kristina studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Buvo docento Kęstučio Urbos studentė, tad irgi traukė vaikų literatūra. Dirbo Edukologijos leidykloje, tada Jaunimo teatre, Vilniaus mažojo teatro literatūrinėje dalyje, bet vis tiek visą laiką linko prie knygų, redagavimo, rašymo. Moka gražiai ir knygų pristatymus vesti. Dukra Kamilė baigė grafiką Dailės akademijoje. Vieną semestrą mokėsi knygos meno Prahos meno akademijoje. Dabar ji turi kitą darbą, bet mums patalkina – maketuoja, viršelių sukuria. Vyras baigęs fiziką, bet jau senokai pasukęs į kultūrą, į suaugusiųjų švietimą, įstojo į tautodailininkų sąjungą. Taigi – ir patarėjas, ir iliustruotojas, ir pavežėjas, ir panešėjas. Esame dėkingi savo maloniajai finansininkei Dianai. Ji talkina ne vienai įmonei.

Kas yra jūsų leidyklos skaitytojai? Ar turite lojaliausiųjų sekėjų?

Leidžiame seriją paaugliams ir jaunimui „Paribio istorijos“. Tai knygos apie įvairius šiame amžiuje patiriamus sudėtingus išgyvenimus (santykiai su tėvais, bendraamžiais, vienatvė, liga, netektis ir pan.). Bet visi tie romanai yra daugiau ne niūrūs, o optimistiški, padedantys įveikti sunkumus. Dauguma jų įtraukti į rekomenduojamųjų perskaityti knygų sąrašus vyresniesiems paaugliams. Per muges dažnai prieina mergaitės (jos skaito daugiau) ir klausia, ar turime naujų serijos knygų. Turime mūsų leidinius pamėgusių moterų. Vis pagalvojam, kad reiktų daugiau leisti vyrams tinkamų knygų.

Kokiais keliais į „Gelmes“ atkeliauja naujų knygų rankraščiai? Kiek jų išleidžiate per metus? Ar turite konkrečius knygų pasirinkimo kriterijus?

Savo kūrinius siūlančių autorių laiškų tikriausiai gauna visos leidyklos. Mes tokių sulaukiame kone kasdien. Deja, iš jų esame pasirinkę gal kokias dvi ar tris knygas. Kitiems tenka mandagiai atrašyti... Kasdien gauname užsienio agentūrų ir leidyklų pasiūlymų. Žiūrime į gavusias apdovanojimų, išverstas į kitas kalbas arba tas, kurios tinka pagal mūsų „gelmišką“ kryptį. Atsisiunčiame originalų pdf. Bendradarbiaujame su patyrusiomis vertėjomis, kurių skoniu pasitikim. Jos paskaito ir įvertina. Kartais ir pačios pasiūlo gerų knygų. Angliškas knygas paskaitome patys.

Kokia jūsų leista knyga sėkmingiausia? Kaip manote, kodėl?

Sėkmingiausia iš rimtų knygų buvo garsaus Nyderlandų kultūros istoriko Johano Huizingos „Homo ludens“ (iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius). Aišku, jis skirta ne visai plačiajam skaitytojų ratui, bet tiražas dingo labai greit.

2018 m. išleidome žydų kilmės rusų rašytojos Viktorijos Lederman knygą „Tik vienuolika, arba Trali vali penktoje D“ (iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė). Šita meilės trikampio istorija, tikrai labai meistriškai parašyta, ištirpo kaipmat.

Šiuo metu mūsų bestseleris – kultūros istorikės Ievos Šidlaitės „Šikamiškio kronikos. Drąsa gyventi“. Manom, kad čia ne tik pavadinimas kaltas. Knygoje yra daug gražių minčių.

Yra ir tokių, kurios mums patiems atrodo labai geros, tiesiog pasaulinio lygio literatūra, o va juda lėčiau...

Ką knygų leidyboje reiškia rizika ir drąsa?

Rizikos leidyboje visada yra. Kartais sudėtinga nuspėti, kaip kokiam leidiniui seksis, ar grįš bent į jį įdėti pinigai, ką jau kalbėti apie pelną. Dėl to be drąsos – nė iš vietos.

Kokių kuriozų, linksmų ar graudžių istorijų prisimenate iš susitikimų su skaitytojais, autoriais?

Matyt, gyviausi ir linksmiausi susitikimai būna su mažaisiais skaitytojais. Jie paklausia „Kiek jums metų?“, „Ar turite vaikų?“. Kažkada vieno vertėjo pradinukas paklausė: „Ar šiuo metu esate įsimylėjęs?“ Vertėjas, nors gana šmaikštus, net sutriko ir nelabai žinojo, ką čia atsakyti. Teko jam padėti.

Kokie pastarieji metai buvo jūsų leidyklai? Papasakokite apie džiaugsmus ir iššūkius.

Apie džiaugsmus jau kaip ir atsakiau. Iššūkius irgi paminėjau. Visiems – ir leidėjams, ir skaitytojams – reikia palinkėti svarbiausia taikaus dangaus. O pastarieji metai buvo darbingi. Rengėme spaudai ir jau beveik išleidome dešimt knygų. Trys dar spaustuvėje, bet jau tuoj atvažiuos. Visos – mūsų mylimos, geros, išmintingos, skirtos įvairaus amžiaus skaitytojams. Ir pilnos gražių minčių.

Kalbino Jurga Tumasonytė

Fotografavo Justė Gadliauskaitė