Metų geriausias dizainas

„Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – monografija, skirta vienam ryškiausių XX a. lietuvių poetų. Tačiau tai – ne Sigito Gedos biografija ir ne jo kūrybos analizė. Rimantas Kmita sako: Šis pasakojimas apie maištą, apie kūrybinį pyktį, kovą, konkurenciją, įsitvirtinimą kultūroje, apie derybas ir konfliktus ne tik su kitais, bet ir su savimi. Svarbiausias knygos klausimas – iš kur visa tai ateina, kur Gedos fenomeno šaknys?

Rimantas Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas; ir galbūt – kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Vienas raktinių žodžių čia yra pyktis. Jis lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka (ir su savimi) ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos. Pyktis S. Gedos kūryboje analizuojamas ne tik kaip kultūrinė, psichologinė ar fizinė sąvoka, bet ir sociologiniu aspektu – kaip kūrybos sąlyga, veikimo kultūroje būdas. Konkretaus laiko politiniame ir visuomeniniame kontekste poetas išties įgauna ne vieną, o visą tūkstantį veidų.
Todėl ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.
Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, monografijos „Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ bei kultinių romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius.

https://www.tytoalba.lt/ugnies-giesmes#good_tabs_buttons=0

Kiti įvertinimai:

Knygos apdovanojimai: Knyga kaip įvykis 2023 | Premija

15 min knygos rinkimai | Geriausia lietuvių autorių negrožinė knyga 2022

Knygos meno konkursas: mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai | Diplomas

Metų knygos rinkimai: publicistika ir dokumentika 2022 | Nominacija

Antanukas.lt literatūrinė premija

„Kažkada kiekvienas naujas žodis buvo poema. Kiekvienas naujas santykis yra naujas žodis“. Tikriausiai taip naujus santykius bandydavo užmegzti amerikiečių poetas Ralph Waldo Emerson. Gali būti, kad jis galėtų atsakyti ir į klausimą, kas menininkus pastūmėjo tapti rašytojais: ar jie pamatė, kad galėtų prisidėti prie įvairesnės literatūros kūrimo, ar visgi tekstas pradėjo būti suprantamas kaip dar viena vaizduojamojo meno raiškos erdvė.
Kaip bebūtų, – ir tai yra pirmas labai svarbus šios knygos sudarymo argumentas – bent jau per paskutinį šimtą metų menininkų tekstai tapo vienu įdomiausiu ir įtakingiausiu meninės saviraiškos, kritikos, teorijos ir kitokio pobūdžio dokumentu.
Antra, priklausomai nuo to, kaip siaurai ar plačiai taikysi menininko apibrėžimą, menininkų tekstai ir popieriaus lapas, kaip bet kuris kitas meninės kūrybos žanras ar erdvė, pasižymi interpretacijos įvairove, žanriniu bei stiliaus turtingumu. Jie performatyviai šmėžteli ar pasirodo visu kūnu kaip įrašai socialiniuose tinkluose, grafičiai ant parodinių ar miesto sienų, romanų lentynose, poezijos almanachuose, kaip filmų ar performansų scenarijai, ant plakatų, tostuose ar, pernelyg netęsiant šio begalinio sąrašo, kaip parodas lydintys tekstai, parodų reviu ar meninės doktorantūros darbai. Kitaip tariant, palaipsniui tekstas tiesiog virto dar viena medžiaga, dar viena fizine erdve meniniams sumanymams skleisti(s).
Trečia, tapo akivaizdu, kad kaip bet kokia kita medija, kurios ekosistema tapo itin įvairi bei turtinga, šios pavyzdžiai ar vaisiai turėtų būti įdomūs ne vien jos dalyviams, bet ir platesnei auditorijai, ypač tai, kuri neturi galimybių susipažinti su dažnai už parodos ribų neplatintais tekstais.
Ir ketvirta, ši knyga seka Danutės Gambickaitės sudarytą leidinį „Choreografija. Meno rašymo praktika šiuolaikinėje dailės kritikoje“ (leidėjas Artbooks.lt, 2019 m.). Tikiuosi, kad ši knyga prisidės prie augančios teksto svarbos šiuolaikiniame mene bei visuomenėje analizės ir galbūt įkvėps kurti naujus tekstus, kitus teminius tomus ir naujas visuomenes.“ - Valentinas Klimašauskas

Autoriai: Konstantinas Bogdanas, Dominykas Canderis, Redas Diržys, Auridas Gajauskas, Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė,Vaiva Grainytė, Ieva Gražytė, Evaldas Jansas, Monika Janulevičiūtė, Agnė Jokšė, Laura Kaminskaitė, Valentinas Klimašauskas, Laima Kreivytė, Anders Kreuger, Žygimantas Kudirka, Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas, Goda Palekaitė, Paulina Pukytė, Anastasia Sosunova, Vaida Stepanovaitė, Artūras Tereškinas, Daiva Tubutytė, Darius Žiūra

https://artbooks.lt/produktas/zodziai-zodziai-zodziai-arba-lietuvos-menininku-tekstai/

Šioje knygoje – intymūs jos autoriaus, A. Mončio sūnaus Jean-Christophe’o, atsiminimai, sustabdytos jo tėvo gyvenimo akimirkos, mintys apie įtraukiantį kūrybos procesą, jo filosofija, įvairios istorijos, išeivijos dailininkų bei intelektualų ratas ir stiprus ilgesys Lietuvai. Kartu tai ir pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Memuarai iliustruoti A. Mončio piešiniais, skulptūromis ir archyvinėmis nuotraukomis.

Jean-Christophe Mončys (gim. 1954) – aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: Je suis Lituanien – esu lietuvis.

https://www.auksozuvys.lt/products/mano-tevas-antas

XIX a. pirmos pusės Vilnius buvo kupinas prieštaravimų, kaip ir tuo laiku dar tik beužgimstantis neurologijos mokslas. Vilniaus universiteto medicinos tyrimai išgyveno aukso amžių, bet sunegalavę miestiečiai mieliau kreipdavosi ne į gydytojus, o į būrėjas ar barzdaskučius-chirurgus. Ir nors naujausi ligų diagnostikos bei gydymo metodai pasiekdavo sostinę, toliau tvirtai tikėta, jog „pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“, o kaltūnas yra „nacionalinė rykštė“.
Medicinos istorijos monografijoje neurologė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė kviečia pažvelgti, ką reiškė to meto Vilniuje gydyti „sielos buveinės“ bei „visų kančių kamieno“ ligas. Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, ji supažindina skaitytojus su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.

https://www.leidyklalapas.lt/products/pamisimas-ir-epilepsija-paumeja-svieciant-menesienai

Dino Buzzati (1906–1972) buvo laisvas nuo madų, mokyklų, ideologijų. Ir kaip niekas kitas italų literatūroje, pasitelkęs fantastiką ir groteską, perteikė žmogaus būtį ženklinančius nerimo ir grėsmės pojūčius. Jo apsakymuose vaizduotė smelkiasi į nepažinybę. Ir labai garsiai tiksi laikas.  
Lietuvoje D. Buzzati pažįstamas kaip puikaus romano „Totorių dykuma“ (liet. k. 1994) autorius. Bet Italijoje ir pasaulyje itin vertinami ir jo apsakymai. Būtent už jų knygą „Sessanta racconti“ rašytojas buvo apdovanotas prestižine Strega premija.

https://odile.lt/products/dino-buzzati-suo-kuris-mate-dieva