Papasakokite apie savo patirtis šiame darbe.
Pirmasis ir lemtingas patirties vardas – „Logotipas“ (dabar „BALTO print“). Šią didelę spaustuvę „Papyrus“ man patikėjo nuo pirmųjų dienų – joje buvo pažinimų pradžia, čia iki šiol atsidengia knygos klodai ir tai, kas tarp jų, už jų. Čia sutikau knygų dizainerį Tomą Mrazauską, pažintis su juo padovanojo supratimą, kad būdas pakliūti į knygos gimimo šerdį yra sąlytis su visų jos etapų kūrėjais – leidėju, dizaineriu, spaustuvininku, kartais ir autoriumi. Popierius tapo tokio ryšio jungtimi – knygos kūnu, reikalaujančiu pagarbumo ir jam, ir tą kūną konstruojantiems.
Koks popierius jūsų mėgstamiausias ir koks labiausiai nepatinka?
Neturiu patinkančio ir nepatinkančio popieriaus, labiau įvardinčiau santykį su juo, gimstantį kūrybiniame procese, kurio esmė – klausytis bei girdėti ir žmogų, ir popierių, ir tekstą, ir vaizdą. Kai svarbu ne įtikinti, o atliepti, atverti. Atsitraukti ir lydėti. Man įsiminė pirmoje teksto redagavimo konferencijoje „Reda“ Danutės Kalinauskaitės apibrėžtas redaktoriaus darbo suvokimas, jis taikliai atliepia popierininko vaidmenį rengiant knygos dizainą: „Geras redaktorius tekste savo pėdsakų nepalieka. Jis susigeria į svetimą tekstą kaip į smėlį. Yra nematomasis. Perregimasis.“ Grįžtant prie knygos drabužio, būtent tokio proceso kaskart laukiu ir visada nuoširdžiai įsitraukiu, jis nuolat perkuria ir keičia tai, kas atrodo įprasta. Tada žinau, kad esu knygos dalis. Ir to užtenka.
Kas skatina jūsų įmonę nuolat prisidėti prie įvairių kūrėjų palaikymo iniciatyvų?
Turiu visapusį įmonės vadovų palaikymą, drauge kuriame įvairias iniciatyvas, skirtas knygos kūrėjų bendruomenei. Vienas ryškiausių – šešerius metus vykęs „Papyrus“ konkursas „Knyga, prakalbinusi popierių“. Jo metu teikėme apdovanojimus / pinigines premijas knygos nugalėtojos leidėjui, dizaineriui ir spaustuvininkui. Kasdienių darbų paraštėse gimęs sumanymas rengti konkursą gimė iš nuoširdaus dėmesio knygos išvaizdai ir buvo skirtas prisidėti prie literatūrinės erdvės išplėtojimo knygos forma, paskatinti žmones, atveriančius knygos meno subtilybes, lavinti skaitytojo jautrumą knygai. Tai mums svarbu iki šiol.
Ką apie popieriaus istoriją gali papasakoti senos knygos, tarkim, spausdintos sovietmečiu, pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį ir dabar? Ar galima pagauti kokią nors popieriaus naudojimo tendencijų istorijos giją?
Galime nusikelti dar toliau – į mūsų pavadinimo ištakas. Papirusas – šiltųjų kraštų pelkėtų vietų aukštas viksvinių šeimos augalas (lot. Cyperus papyrus, liet. papirusinė viksvuolė), iš kurio senovės Egipte III tūkst. pr. Kr. pradėta gaminti rašomoji medžiaga. Arba XVIII a. – kai pirmasis popierių gaminti iš medžio pasiūlė prancūzas R. A. Reomiūras, pastebėjęs, kad vapsvos lizdus darosi iš medžiagos, panašios į popierių. Pasaulio muziejuose surinktos turtingos ekspozicijos, skirtos popieriaus istorijai, mes taip pat buvome sukūrę kalendorių, pasakojantį apie tai (kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite), tačiau mąstant apie jūsų klausimą atmintyje iškyla prisiminimai iš laikotarpio, kurį ir aš patyriau – knygynas buvo šventovė, knygos – brangenybės. Pamenu, kaip mama rūpinosi Pasaulinės literatūros bibliotekos prenumerata – lietuviškų knygų serija, kurią nuo 1986 m. leido „Vagos“ leidykla. Tai ištisos leidybinės epochos simbolis, kurtas ne vienam dešimtmečiui. Žvelgiu į šią kolekciją dabar ir matau skirtingo atspalvio viršelio medžiagas, spausdintą storesnio popieriaus priešlapį, gelstelėjusius knygos vidaus lapus, pabaigoje – detalią metriką su popieriaus pavadinimu ir spauda (abu ofsetiniai), svajonių tiražu – 90 000 egz. Tikėtina, kad tuo laiku popieriaus ar viršelio medžiagų daugiau ir nebuvo, kažkur skaičiau, kad leidėjai patys vykdavo į popieriaus fabrikus ieškoti galimybių. O jei tai vyktų šiandien, galėtume pasiūlyti mažiausiai 4–5 rūšis tiek vidaus popieriaus, tiek priešlapio, tiek viršelio. Toks ir galėtų būti skirtumas tarp tada (kuklus popieriaus ir įrišimo produktų pasirinkimas, ilgas ir komplikuotas knygos parengimo kelias, pasenę spaudos ir įrišimo įrenginiai, daug rankomis atliekamo darbo) ir dabar (medžiagų gausa, susitelkimas į aplinkosauginius aspektus, leidžiamos ne tik popierinės, bet ir elektroninės bei audioknygos, naudojamasi naujausių technologijų teikiamomis galimybėmis).
Kalbant apie popieriaus naudojimo tendencijas ir istoriją, man tai visada dilema – kas yra tas lemiamas raidos elementas: laikmetis, technologijos, poveikis aplinkai, tvarumas, CO2 paliekamas pėdsakas, pasiūla, mada, požiūris į knygą kaip reiškinį, kaip materialų daiktą, kaip kultūros paveldą, kaip apipavidalintojo saviraiškos erdvę, kaip...? Man regis, tendencijas galėtume analizuoti per kiekvieną išvardintą aspektą, tačiau rengiant knygos drabužį bendras vardiklis yra suvokimas, apie ką yra knyga, kiek joje vaizdo, kiek – teksto, kokie yra kiti knygos elementai, ar girdisi visuma, kokia yra leidinio dizainerio vizija, ką jis jaučia, kas jam svarbu ir kas svarbu leidėjui. Popierininko misija šioje vietoje – padėti pamatyti daugiau, o kartais – ir mažiau.
Kokios yra dabartinės popieriaus pramonės tendencijos, susijusios su knygomis ir literatūra? Kaip jas vertinate?
Knygos yra neįkainojamas kultūros, kūrybiškumo šaltinis, žinių išsaugojimo ir sklaidos priemonė, leidžianti skaitytojams išlaisvinti vaizduotę ir pabėgti į kitus pasaulius. Tačiau popandeminis laikotarpis sukūrė naujų reiškinių – nuo nuotolinio darbo iki nuotolinio mokymosi ir internetinių susitikimų, įvairių transliacijų gausos. Mes vis daugiau laisvalaikio praleidžiame žiūrėdami į ekranus, todėl spausdintos knygos yra ir bus sveika alternatyva laikui prie ekrano.
Spausdintos knygos atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje, ypač žiedinėje – gaminamos iš perdirbamos, atsinaujinančios žaliavos ir pagrindinio bioekonomikos elemento. Europos miškai tvarkomi tvariai, remiantis pastarųjų metų tyrimais, popieriaus perdirbimo lygis Europoje viršijo 71 proc. Spaudos ir popieriaus pramonės įmonės stengiasi nuolat gerinti šiuos rodiklius.
Stabtelkime prie vadovėlių. Seimo rinkimų aiduose girdėjome diskusijų apie juos – ne tik kad nėra ar nepakanka, bet ir tai, kokia geriausia jų forma: viena dalis kandidatų teigė, kad pakanka programų ir kompiuterių, kita – kad būtini popieriniai vadovėliai. Spausdinti mokykliniai vadovėliai gali būti gyvybiškai svarbūs Europos švietimo ateičiai – įvairūs tyrimai parodė, kad popieriui tebeteikiama pirmenybė skaitant ilgesnius pavienius tekstus, ypač kai norima geriau suprasti ir įsiminti. Popierius padeda skaityti ilgus informacinius tekstus, sukoncentruoti dėmesį, kaupti žodyną, mažiau atidėlioti. Tai galioja ir jaunajai, vadinamajai skaitmeninei kartai.
Popieriaus pramonės tendencijos tiesiogiai susijusios su tuo, ką išgirstame tarptautinėse erdvėse. Šių metų Frankfurto knygų mugės dalyviai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis, išaugusiu mugės lankytojų iš leidybos srities skaičiumi, ryškėjančiomis tendencijomis – jaunesniems skaitytojams skirtų „young adult“ ir „new adult“ knygų populiarumu, ryškiu fantasy, romantasy skaitinių žinomumo augimu. Popierinės knygos išgyveno skaitmeninę revoliuciją, šie du pasauliai ir jų formos jungiasi, lyg ir nebesvarbu, ką skaitytojai renkasi – popierines, audio, ekrane skaitomas knygas ar tinklalaides, tačiau negalime pamiršti galbūt ne taip pastebimos, bet ne mažiau reikšmingos pandemijos mums suteiktos dar vienos svarbios pamokos: spausdintų knygų vertė neįkainojama perduodant žinias, suteikiant lygias galimybes gauti informacijos.
Koks jums atrodo dabartinis Lietuvos leidėjų požiūris į spausdinamų knygų popierių?
Kaip ir kitos gausos mūsų gyvenime, popieriaus pasirinkimo dabar taip pat daug. Visgi svarbu ne tik norai, bet ir galimybės, kartais jos lemia, kad leidėjui tenka ieškoti neišlaidaus sprendimo. Esu ne kartą patyrusi, kaip turint kuklų biudžetą galima rasti kviečiantį paimti knygą į rankas sprendimą. Pavyzdžiui, Daivos Čepauskaitės knygos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ pirmasis leidimas – kai buvo įvardinta, jog biudžetas yra aiškus ir konkretus: dailininkė Ieva Babilaitė kutenančias ropojančias auksines skruzdėles įkurdino viršelio popieriuje, kurio tekstūra sukūrė joms keliukus, parinkome knygos iliustracijoms giminingą priešlapį, o lankams – įprastą nekreidinį popierių. Knyga išleista 2017 m., ją labai dažnai rodau kaip pavyzdį kitiems (tokias knygas vadinu „rankinukinėmis“).Tačiau ji vis dar baisiai daili.
Būna, kad leidėjai pirmąjį knygos tiražą išleidžia su itin kokybiškomis medžiagomis, vėliau kartoja jau gerokai paprastesnes, kartais pakeitę ir įrišimo būdą. Tokie atvejai man yra puikus palyginamasis pavyzdys, nors kartais dėl to knygynuose pakliūnu į neįprastas situacijas. Kartą nutiko, kad turėjau pirmojo leidimo pavyzdį ir atėjau į knygyną įsigyti antrojo, jau kitaip išleisto, varianto. Iš karto neradau, tad paprašiau pagalbos. Kaip dažnai nutinka, pardavėja ėmė man pasakoti apie ieškomą knygą, taip pat apie gausybę kitų naujienų. Padėkojau jai, pasakiusi, kad ne dėl to į knygyną atėjau. Tas nustebusias akis atsimenu ir dabar.
Į knygynus dažnai užeinu vien tik patyrinėti leidinių išvaizdos – kur krypsta akys, kas jas sustabdo, kaip knyga atsiduria mano rankose, kaip ji kvepia ir girdisi. Įdomu domėtis ir to aplinka. Svarbu pastebėti, kad kiekvienai knygos daliai skirto popieriaus naudojama vis daugiau, vis mažiau pasitelkiama universalių sprendimų, auga bendra knygos kultūra (dažniau knygos metrikoje surašomi ir popieriaus duomenys), akivaizdu, kad ir spaustuvininkai siekia geriausios spaudos bei įrišimo kokybės, stipriausio knygos atsparumo mechaniniam poveikiui.
Ar matote skirtumų tarp kitų šalių leidėjų ir lietuvių?
Kasmet vykstu į Frankfurto knygų mugę, nemažai laiko praleidžiu „Stiftung Buchkunst“ stende, kuriame eksponuojamos gražiausios knygos iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. Be abejonės, skirtumų yra, jie ir kultūriniai, ir ekonominiai, tačiau svarbu, kad knyga kviestų savo visuma – nepriklausomai, kokie yra jos sprendimai. Stengiuosi gerbti ir palaikyti kiekvieną mūsų leidėjų pasirinkimą.
Koks jums atrodo knygos dizainerių požiūris į knygos spaudą?
Turbūt galime klausimą išplėsti, nes spauda – labai svarbus etapas, bet jau galutinis. Su knygų dizainą kuriančiais žmonėmis tenka bendrauti dažnai, jie – ir skirtingi, ir panašūs, su vienais įvyksta vienas susitikimas, su kitais – gerokai daugiau, tačiau dažniausiai į procesą neriama plačiu žvilgsniu, šio proceso pradžia gali būti informacijos rinkimas, pažintis su kūriniu, autoriumi, teksto kalbos pajautimas, atspirties taškų ieškojimas ar savojo santykio išgirdimas. Būtent šiame etape dažnai įvyksta pirmasis susitikimas su popierininku, kai jausmui ieškoma elementų ir rakto, iš ko nematomą padaryti matomu. Tačiau būna, kad knygos dizaineris iškart žino, kas tinka konkrečiam sumanymui, belieka susišnekėti su visa knygos kūrimo komanda ir pačios knygos detalėmis – atrasti joms vietą, formą, funkciją, suderinti su estetika ir visa erdve. Jau ne kartą vieni kitiems sakėme –tai meistrystė, nes kartu su kūnu sukuriamas knygos likimas, o dizainerio vardas įsirašo jame su visam.
Kokios pastaraisiais metais išėjusios knygos jums maloniausios akiai būtent dėl jų dizaino sprendimų ir pasirinkto popieriaus?
Tokių knygų yra ne viena, jas kaupiame „Papyrus“ bibliotekoje, rodome popieriaus gamintojams, kai šie svečiuojasi pas mus. Stabtelsiu prie vienos – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus leidinio „Vilniečių albumas“. Susitikimas su knygos dizainere Jone Miškinyte buvo ne vienas, sprendimai rasdavosi iš kalbėjimosi – kai iš vienos minties gimdavo kita, kai vieno popieriaus vizija pakviesdavo kitas.
Ieškant „Vilniečių albumo“ medžiaginės ir vizualinės išraiškos, vienu ryškiausių motyvų tapo daugiasluoksniškumas, būdingas leidinio turiniui ir Vilniaus miestui – istorijų ir jų veikėjų, miesto gyventojų daugiakalbystė, tapatybė ir tradicijos. Kad ši mintis pasiektų skaitytoją, pasirinktas ne vienas vizualinis sprendimas. Vienas jų –taktiliškas „Twist Silver“ popierius iš balto neausto pluošto, kuris kaip gija apsivijo ir įsuko visą albumą. Balti pluošteliai tapo susijungiančiais pasakojimų siūlais, voratinkliais, kuriems nėra pradžios ir pabaigos, kuriuose kaip mieste galima leisti sau pasiklysti. Priglaudus pirštus gimsta įspūdis tarsi liečiant kailį – tarsi Vilniaus miesto kailį, jo tapatybes. Kur ne kur sublyksintis sidabrinis metalas leidžia tarsi pro rūką pamatyti savo atspindį.
Leidinio, kuriame gausu Lietuvos muziejų ir žinomų šalies bei užsienio menininkų kūrinių, dominuojančia spalva pasirinkta balta – tarsi renkantis naują švarų lapą ir pildant jį savomis miesto istorijomis. Išskirtinį formatą įkvėpė vienas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas – albumas originalaus laiško dydžio. Tai tapo ir architektūrine detale, lyg iš pastato išimta plyta. Šiam akcentui sustiprinti pasirinktas kietas įrišimo būdas, atskleidžiantis viduje, po „Twist Silver“ popieriumi pasislėpusį 2 mm storio įrišimo kartoną, matomą viršelio briaunose. Jis kaip namo pjūvis – pasimato asmeninius pasakojimus slepiančios sienos. Mėlyna spalva kalba apie miesto dangų.
Angliškajam albumo leidimui naudotas hibridinis „Garda Matt Rough“ popierius, derinantis dengto ir nedengto popieriaus savybes, anot dizainerės, atskleidžiantis ir iškeliantis meno kūrinių detales. Tai pirmasis šio popieriaus skrydis Lietuvoje, ir to nuopelnas – šios knygos dizainerės.
Popieriaus gamintojai, be abejo, taip pat susiduria su klimato kaitos iššūkiais, daug kalbama apie miškų išsaugojimą. Ar sunku prisitaikyti prie naujų reikalavimų? Kokius sprendimus priimate?
Svarbu paminėti, kad dirbame su atsakingais ir patikimais Europos popieriaus gamintojais.
Šiuo metu, kai visame pasaulyje kalbama apie tvarumą, galima didžiuotis daugeliu dalykų – popierius yra vienas iš daugiausiai perdirbamų produktų pasaulyje, jis yra puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, nes gaminamas iš atsinaujinančiųjų išteklių, o ateities tikslas – pasiekti, kad visiškai nesusidarytų atliekų, jos būtų perdirbamos arba panaudojamos kaip energija.
Nuo 2025 m. įsigaliosiantys EUDR reglamento reikalavimai sieks dar labiau apriboti neigiamą ES rinkos poveikį visuotiniam miškų kirtimui ir nykimui pasauliniu mastu. Šie reikalavimai turėjo įsigalioti nuo 2024 m., tačiau dėl gausybės kilusių klausimų ir neaiškumų atidėti. Esame šių reikalavimų grandinės dalis, visa „Papyrus“ šalių grupė jiems ruošiasi.
Popieriaus pramonė daug dėmesio skiria tam, kad būtų pereita prie elektros energijos be anglies dioksido, kad CO2 paliekamas pėdsakas būtų kompensuojamas. Interneto veikla kasmet išskiria 1,6 mlrd. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ar „popieriaus atsisakymas“ yra tvarus veiksmas, ar ne, priklauso nuo daugelio faktorių. Kuo daugiau laiko praleidžiama su skaitmenine medija, tuo didesnis pėdsakas paliekamas įkeliant duomenis ir vartojant energiją. Kitaip yra su spausdinta medija, kurią dažnai vartoja ne vienas žmogus, taigi popieriaus tvarumas glūdi jo prigimtyje, palyginti su planšetiniais kompiuteriais ar mobiliaisiais telefonais, iš kurių ilgainiui susidaro krūvos neperdirbamų atliekų.
Kalbant apie klimato kaitos iššūkius, miškų išsaugojimą, įvairius naujus reglamentus ar priimamus sprendimus, nuolat suklusti turime ne tik mes, popieriaus gamintojai. Tai svarbu kiekvienam iš mūsų.
Pavyzdžiui, internetas leidžia vienu mygtuko paspaudimu siųsti žinutes, dalytis nuotraukomis, atsisiųsti muzikos ir transliuoti vaizdo įrašus. Mūsų įpročiai internete daro stebėtiną poveikį aplinkai, ir tai tik maža dalis to, kas telpa žodyje „tvarumas“.
Apie mūsų įpročius internete daugiau UPM popieriaus gamintojo pasidalintame straipsnyje čia.
O kokias matote artimos ir tolesnės ateities tendencijas, susijusias su popieriaus pramone ir knygomis?
Anot Rimvydo Laužiko, knyga ar kompiuteris priešprieša tampa vis mažiau. Tai ne priešprieša, o dvi skirtingos medijos arba du skirtingi langai, pro kuriuos galime žiūrėti į mus supantį pasaulį. Ar, supami skaitmeninės aplinkos, ką nors prarasime, liovęsi skaityti popierines knygas? Taip, nes atsisakydami popierinių knygų, užversime vieną langą į pasaulį. Vasaros pabaigoje į akiratį pakliuvo LRT radijo laida „Bukinistai“ – Liudo Dapkaus ir Linos Mieliauskienės pokalbis apie saviugdos knygas. Pokalbiui pasisukus apie atsineštas į laidą ir turimas knygas, priešprieša visgi nuskambėjo – apie beviltiškumą popierinių knygų bei popieriaus keliamą alergiją ir alergiją vartant menamus puslapius ekrane. Tačiau skirtingi požiūriai tapo ne kovos lauku, o puikia diskusija apie tai, kas kiekvienam svarbu. Laidos pabaigoje pašnekovai buvo paprašyti paskaityti jiems brangius tekstus, ir darė tai nesulaikydami ašarų. Klausydamasis jų vis iš naujo supranti, kad gražiausia knygos drabužio dalis vis dėlto yra žodis.
Kalbėdama apie popierinės knygos ateitį, pasitelksiu filosofo Leonido Donskio mintis – jos galėtų būti atsakymas į jūsų klausimą. „Knyga yra visada mūsų tapatybės dalis. Net ne knyga kaip abstrakcija, o mūsų mylimos konkrečios knygos. Mes projektuojame savo išgyvenimus į sau artimų personažų likimus, pasaulėjautą ir charakterio kaitą. Mes neužmirštame humoro ir pamėgtų frazių, kurias mėginame panaudoti įvairiose gyvenimo situacijose. Žinoma, mes skaitome įvairias knygas ir mėgstame naujienas – būtent šį poreikį internetinis skaitymas kuo puikiausiai patenkina. Bet savosios praeities intensyvaus išgyvenimo ir pakartojimo, sugrįžimo prie sau svarbios kalbos ir patirties aspektai siejasi tik su knygomis, kurios sensta ir dėvisi kartu su mumis. Kuo jos senesnės, tuo jos individualesnės, labiau bylojančios apie laiko tėkmę ir pokyčius, vykstančius žmogaus kūne ir sieloje. Mes sklaidome mylimą knygą kaip savo biografiją – arba įdėmiai skaitome, arba stabtelime ties ja tik akimirkai. O svarbu ir viena, ir kita. Knyga liudija žmogaus gyvenimo ciklą, sykiu ir pasipriešinimą mirtingumui bei efemeriškumui.“
Kalbino Jurga Tumasonytė
