Kaskart deklamuodama vaikams eilėraštį apie brendančią per sniegą raganą ir aukso žuvis po ledu prisimenu jūsų leidyklą. Sigita, kaip gimė būtent toks leidyklos pavadinimas? Ar ilgai galvojai, rinkaisi tarp skirtingų variantų?
Sigita: Leidyklos pavadinimas gimė nelengvai, apie jį gana ilgai galvojome, mąstėme apie tuo metu vyravusį kultūrinį kontekstą ir ginčijomės su leidyklą steigiančiais draugais istorikais Jūrate Veniūte ir Aurimu Švedu. Norėjosi platesnės reikšmės, pavadinimo, kuris ne tik apibūdintų leidybinę veiklą, bet ir būtų įsimenamas ir netgi pranašautų sėkmę mums, leidėjams, mūsų autoriams ir visiems bendradarbiams. Galų gale pasirinkome Aurimo Švedo pasiūlymą „Aukso žuvys“. Net atsimenu, kur tuo metu buvau, – toks svarbus man atrodė tas momentas. Dabar man šis pavadinimas atrodo ir jaukus, ir platus, ir daugiareikšmis, ir netgi daug žadantis. Kaip sakė neseniai dar vieną reikšmę pasiūliusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė: apimantis nuo „A“ iki „Ž“.
Kaip atrodė pirmieji metai leidykloje – nuo kokių knygų pradėjai, kokios mintys tada lydėjo?
Sigita: Pirmieji leidyklos metai man buvo be galo įspūdingi: buvau (vis dar esu) tiesiog apsėsta leidybinių idėjų, degiau noru atrasti naujų autorių, išleisti kitokių knygų, pristatyti jas visuomenei drąsiau, naujoviškiau, originaliau. Jaučiu, kad pavyko įgyvendinti. Man svarbu, kad knyga pasiektų skaitytoją, visada ieškom jai kelių ir padedam gyvavimo pradžioje, kol pagaliau ji pradeda savarankišką egzistavimą. Orientavausi į istorijos mokslą ir jo populiarinimą, norėjau pateikti svarbių, aktualių istorinių, kultūrinių, mitologinių, politinių temų platesnei auditorijai ir akademinei bendruomenei. Pati pirmoji mūsų knyga buvo elektroninė, parengta autorių kolektyvo – tai „Lietuvio (@)utoportretas. Intelektualinė provokacija“, išleista 2011 m. ir išplatinta per Delfi portalą. Atsimenu, tada ją perskaitė ar atsisiuntė apie 25 tūkstančiai portalo skaitytojų. Pirmoji hardcopy knyga buvo Rasos Drazdauskienės iš anglų kalbos išverstas Uptonʼo Sinclairio romanas „Džiunglės“ apie pirmuosius lietuvių emigrantus JAV, ši knyga yra klasika, bet populiari ir perleidžiama iki šios dienos. Šiandien džiaugiuosi, kad per tuos 13 metų sutikau neįtikėtinai daug originaliai mąstančių autorių, su kai kuriais kūrybiškai bendradarbiaujame iki šiol, kad išleidome svarbių Lietuvai knygų.
Sigita įkūrė „Aukso žuvis“ ir viena dirbo leidykloje septynerius metus. Kolegės prisijungė 2017-ais, tad klausimas jums – kaip keitėsi leidykla ir jūs pačios nuo tada, kai atėjote, iki dabar? Kokias darbo leidyklose patirtis jau turėjote iš anksčiau?
Sigita: Man buvo labai keista 2017 m. įdarbinti pirmąją kolegę Ingą, nes atrodė, kad viską turiu padaryti pati (ir su autoriais bendrauti, ir buhalteriją tvarkyti, ir knygas sandėlyje rūšiuoti), bet ryžausi ir, oi, kaip nesigailiu. Leidykla tikrai pasikeitė nuo pirmųjų savo gyvavimo metų, paaugo ir subrendo, bet širdyje džiūgauju, kad mūsų politika ar filosofija liko tokia pati – kokybiškai parengtos reikšmingos knygos, įtraukiantis bendradarbiavimas su autoriais ir ryški komunikacija.
Inga M.-K.: Kone 13 metų (su pertraukomis) dirbau didžiausioje Lietuvos leidykloje, kur išbandžiau daug pozicijų: administratorės, jaunesniosios redaktorės, autorinių teisių vadybininkės, koordinatorės ir projektų vadovės. Daugiausia laiko kuravau negrožinę verstinę ir lietuvių autorių knygas. Visko buvo labai daug – daug entuziazmo, puikus kolektyvas, įdomus, nemonotoniškas darbas. Vienam verpete sukosi ne tik leidyklos gyvenimas, bet ir asmeninis. Ištekėjau, išsiskyriau, vėl ištekėjau, susilaukiau dviejų dukrų... Po trylikos metų užplūdo įvairūs jausmai – atrodė, kad popso yra per daug, o liekamosios vertės per mažai, kad gerų knygų neperka arba jos neatrandamos. Komercinei leidyklai nuolat prioretizuojant finansinius tikslus ir planus, vienu metu pasijutau stovinti tarp knygų, kurių mažai kam reikėjo, o apie tai dar teko kalbėtis ir su autoriais, žiūrėti jiems į akis, ieškoti paaiškinimų – visa tai alino. Atsisveikinau ir išėjau į niekur. Gerų žmonių dėka buvau nukreipta pasikalbėti su Sigita. Tik viena ausele buvau girdėjusi apie „Aukso žuvis“, mat teko rankose laikyti Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“ ir ja grožėtis. Atsimenu, kad tą knygą nešiausi parodyti į gamybos skyrių ir klausiau, kaip čia viskas padaryta ir ar mes irgi taip galėtume (šypsosi). Mažų leidyklų era buvo beprasidedanti. Iš didelės leidyklos kosmoso žvelgiant atrodė, kad aplink skrieja tik didžiosios planetos ir kad konkuruoji tik su jomis, o kad tiek žvaigždžių dar žiba, tiek žuvelių gelmėj nardo, nenumaniau (šypsosi)... Atėjau pasikalbėti pas Sigitą ir... štai jau septinti metai aš čia, ir matymo kampas yra gerokai pasikeitęs. Žinoma, per tuos metus pasikeitė daugybė dalykų, susijusių su knyga, jos verte, turiniu, pavidalu, forma. Tik jausmas, kad šis darbas prasmingas, nepasikeitė.
Inga G.: Prie „Aukso žuvų“ prisijungiau 2018 m. Pradžioje kelioms valandoms iš namų, nes vis dar auginau sūnų, o nuo rudens jau pilna koja įžengiau į kontorą. Tais metais leidykla išleido tik dvi knygas, tad buvo baisu, ar turėsiu pakankamai darbo. Kamavo nerimas: ar čia nebus tik trumpas pabuvimas, ar neteks atsisveikinti? Prieš vaikelio gimimą dirbau 13 žmonių komandoje universiteto leidykloje, kur vos spėjome suktis. Man panašu, kad tai buvo „Aukso žuvų“ spurto metai. Leidyklos projekt „Keliautojai laiku“ skirtas „Kūrybiškos Europos“ finansavimas. Kitais metais jau turėjome septynias ar aštuonias knygas.
Jūratė: Darbo leidykloje patirties neturėjau. Atėjau iš tarptautinės bendrovės su visais to pliusais ir minusais, todėl darbas prie vieno stalo labai žavėjo. Tiesą sakant, iki šiol sėdime prie tų pačių stalų viena priešais kitą, – niekas nepasikeitė. Šiemet pirmą kartą kilo mintis apsikeisti vietomis. Po penkerių metų jaučiu, kad žuvims plaukti sinchronu nėra tikslas – svarbiau kiekvienai atrasti savo stilių ir bendrai judėti ta pačia kryptimi.
Kuo ypatingas buvimas „Aukso žuvyse“ ir kuo jis skiriasi nuo darbo didelėje leidykloje?
Inga M.-K.: „Aukso žuvys“ – maža leidykla, per metus išleidžianti nuo 12 iki 15 naujų pavadinimų, ją vadina ir arthauzine, nišine, nykštukine leidykla. Kiekvienai knygai ir kiekvienam autoriui leidykla stengiasi skirti maksimalų dėmesį – tuo ryškiai skiriamės nuo didelės leidyklos, kur yra didelis leidybinis portfelis, valdomas vieno ar kelių projektų vadovų. Pas mus procesai gerokai lėtesni, bet labiau apgalvoti, maža leidykla sau leidžia ir paeksperimentuoti, ir surizikuoti (pavyzdžiui, išleisti knygą apie tik vienos gatvės istoriją ar knygą apie albanų mokslininkę vaikams) arba išleisti knygą itin mažu tiražu, kas kartais ir neapsimoka. Maža leidykla įsiklauso į savo autorius, paiso jų lūkesčių, įsivaizdavimų, santykis su jais asmeniškesnis. Maža leidykla yra gerokai lankstesnė – jos darbo netrikdo ilga ir komplikuota logistinė grandinė, nemažai dalykų galima išspręsti vienu skambučiu, vienu nuvažiavimu, galima vieną dieną sugalvoti vieną tiražą, kitą dieną – jau visai kitą ar tris kartus persigalvoti. Tai tikrai neįmanoma didelėje leidykloje, kur kiekvienas sprendimas derinamas ir tvirtinamas su keliais skyriais – rinkodaros, pardavimų, kitais – ir kiekvienas nutarimas atsiliepia tų skyrių darbo planavimui, nugula į planuojamų pajamų eilutę. „Aukso žuvyse“ esame kelios. Tikrai nebūtinai vienodai matom tuos pačius dalykus: ir pasiginčijam, ir įsiplieskiam, ir sprendimus nelengvai priimam, bet ir didelę vienybę jaučiam.
Inga G.: Man teko dirbti mažoje kelių žmonių akademinėje leidykloje ir didesnėje universiteto. Didesnėje visada turi konkrečias funkcijas ir jas atlieki, o mažoje darai viską (šypsosi). Reikia rodyklę knygai sudaryt – darai, reikia nusipiešti trafaretus edukacijoms – imi ir pieši. Čia mažiau monotonijos.
Jūratė: Iki darbo „Aukso žuvyse“ atrodė, kad prie ko tos žuvys prisiliečia – viskas auksu virsta. Kai Sigita pakvietė prisijungti, iš karto pajutau jos pasitikėjimą, – tai ir įpareigojo, ir įkvėpė. Tai, kad galiu laisvai plaukioti, jaučiu iki šiol ir esu dėkinga.
Ką knygų leidyboje reiškia rizika ir drąsa?
Inga G.: Matyt, be drąsos nebūtų rizikos. Su kiekviena knyga rizikuoji. Pats labai tiki knyga, o skaitytojai neatranda jos. Nepataikai tiražo – per mažas ar per didelis. Tema gal neaktuali lietuviams ir baisu, kad knyga liks neatrasta. Čia turiu omenyje „Prieš srovę“. Baisu buvo leisti, nes Albanija tolima lietuviams ir nelabai aktuali, nors mūsų istorija ir panaši. Atsiliepimai iš skaitytojų ir kritikų puikūs. Knyga nominuota įvairiuose konkursuose. Žmonės, perskaitę knygą, nusprendžia aplankyti Albaniją.
O ką pavadintumėte tikruoju išsipildymu ir sėkme leidyklai?
Jūratė: Džiugiausias momentas, kai pajauti, kad knyga ima gyventi savarankišką gyvenimą. Iš pradžių jai padedi, rodai, pristatinėji, pasakoji. Ir kai / jei ateina momentas – kai ji ima veikti be tavo pagalbos, – tuomet paleidi ir tik stebi jos kelionę. Dažnai esi net nustebinama.
Praėjo Vilniaus knygų mugė – kokių kuriozų, linksmų ar graudžių istorijų prisimenate iš susitikimų su skaitytojais, autoriais ir darbo stende?
Jūratė: Vis dar pasigirsta, bet gerokai rečiau, kad knygoje tiek mažai teksto (čia apie komiksus), o tokia brangi. Kaskart smagu, kai mugės pirkėjai prašo stende dirbančių žmonių pasirašyti, – šventai įsitikinę, kad anapus stalo vienas iš autorių.
Inga G.: 2023-ųjų rugsėjo pabaigoje dalyvavome Klaipėdos knygų mugėje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Važiavau į tą mugę viena. Žmonių nedaug, tad yra galimybė daugiau papasakoti apie knygas jomis besidomintiems. Suprantu, kad mūsų „Keliautojų laiku“ serijos, kurią pati labai mėgstu, žmonės nematę ir negirdėję. Pristatinėju knygas ir ties Jonu Fosse „Vaizdais iš vaikystės“ sakau, kad jis – būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas. Matau, kad tai daro įspūdį žmonėms, ir taip parduodu visas 6 atsivežtas knygas per dvi dienas. Kitą ketvirtadienį paskelbiama, kad Nobelio premija atitenka Jonui Fosse. Viduje labai juokiausi, kad išbūriau, ir labai džiaugiausi, kad įsiūliau tikrai gerą knygą.
Inga M.-K.: Labai mėgstu knygų muges. Taip, visi pavargstam, bet geros energijos įkrova gerokai didesnė, nuovargis – saldus. Jis ateina iš pirkėjų, iš skaitytojų, kurie dalijasi įspūdžiais, iš bendravimo su bičiuliais ir visa skaitančiųjų bendruomene – stipriai pajunti, kad jai priklausai, kieno dalis esi. Iš kuriozų nelabai ką atsimenu. Visi tie juokai – tokie „vietinės reikšmės“, lokalūs. Gal dažniausiai pakikenam, kai supainiojami knygų pavadinimai. Antai atsimenu, kaip knygų mugėje pirkėja klausė, ar neturim „Sibiro haskio“ (ieškojo populiaraus mūsų išleisto komikso „Sibiro haiku“) ir pan.
Kaip užuosti sėkmingą knygą dar prieš imantis jos leidybos?
Inga M.-K.: O, gera uoslė – didelis leidėjo privalumas, pusė leidybinio darbo sėkmės. Bet visgi ir ji netobula. Žinoma, yra tam tikros susiformavusios nuostatos, kuriomis leidėjai vadovaujasi, „burdami“ sėkmę: autoriaus žinomumas ir charizma, aktuali, nevienareikšmiška, madinga knygos tema, taip pat kas nors paslaptingo ir intymaus, naujo ir netikėto. Pridėjus x faktorių ir suplakus atitinkamom dalim šias dedamąsias – sėkmės receptas gatavas!
Kokią žinutę perduotumėte savo leidyklos skaitytojams? Ko jiems tikėtis iš jūsų šiais metais?
Inga M.-K.: Geras turinys vertas vietos jūsų lentynoje! Tikėkitės tik gerų ir vertingų knygų!
Kalbino Jurga Tumasonytė
