Pasirodžius ketvirtajai knygai, M. Nastaravičius sako: „Rašydamas teatrui turbūt niekad nesijaučiau dramatiškai įstrigęs. Gal ir dėl jo ypatybės – nauji sezonai įtraukia į naujus sumanymus: kiti režisieriai, kitos temos, nors dramaturgijos vaidmuo tas pats – padėti papasakoti istoriją. Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – ir kad būtent taip suprantu poeziją. Pirmoje dramos dalyje gal pernelyg ilgai mąsčiau apie įstrigimą, prisirišimą, liguistą ilgesį. Bet antros dalies pradžioje išgirdau mūsų visų daugiabalsį rečitatyvą – iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį. Vildamiesi, kad jo dar neparašėme. Žinodami, kad neparašysime.“