Apie knygą
Puikaus naujo pasaulio visuomenė – tobula. Joje visi laimingi, niekas neserga ir išoriškai nesensta. Čia nėra jausmų, nėra senų dalykų, ypač tokių atgyvenų kaip kultūra. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina tapę kone keiksmažodžiais, ilgalaikiai santykiai su vienu žmogumi laikomi nepadoriais. Žmogaus „asmenybė“ bei sąmonė formuojamos nuo ankstyviausių dienų ir klesti kastų sistema. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu, valstybė diktuoja rašytojams, ką rašyti, ir aukštinamas požiūris, kad istorija – tai paistalai.

„Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš buteliukų kaip suniveliuotos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji […] inkubatorijų direktoriai.

Štai čia ir yra laimės bei doros paslaptis: pamėk tai, ką privalai daryti. Visoks formavimas ir siekia įskiepyti žmonėms meilę jų neišvengiamam socialiniam likimui.“

Šis romanas – šiurpus bet kokio universalios laimės režimo simbolis. Aldous Huxley, vienas įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, sukūrė sukrečiančią ir pranašišką antiutopiją. Joje totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą, gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Gluminęs ir šokiravęs daugelį ankstesnių laikų skaitytojų, „Puikus naujas pasaulis“ ligi šiol tebėra garsiausias rašytojo kūrinys.