Renginyje savo kūrybą skaitys:

Greta Ambrazaitė

Rasa Aškinytė

Daiva Čepauskaitė

Eglė Frank

Birutė Grašytė-Black

Patricija Gudeikaitė

Renata Karvelis

Laima Kreivytė

Virginija Kulvinskaitė

Vitalija Maksvytė

Tautvyda Marcinkevičiūtė

Marija Mažulė

Daiva Molytė-Lukauskienė

Sara Poisson

Ida Povilaitė

Egidija Šeputytė

Aldona Tüür

Indrė Valantinaitė

Rūta Vyžintaitė-Lajienė

Dovilė Zelčiūtė

 

____________________

 

Įėjimas nemokamas ir atviras visiems! Maloniai kviečiame!

Renginys vyks Maironio svetainėje, durys atveriamos 14.30 val.

Norintys rezervuoti vietas pirmosiose eilėse, informuokite mus telefonu: +370 37 207608

 

____________________

 

ISTORIJA IR TRADICIJA. Pasak literatūrologės dr. Solveigos Daugirdaitės ir kitų literatūros tyrinėtojų, Lietuvoje rašytojos moters identitetas sparčiai brendo XIX a. pabaigoje, tačiau XX a. 4-as dešimtmetis lietuvių rašytojoms jau nebebuvo toks palankus – joms buvo vis sunkiau siekti visaverčių kūrėjų statuso, ėmė trūkti stiprių rašančių moterų balsų. Įtaką darė ir autoritetingai išreikštos vyrų nuomonės, ir Europoje paplitęs bei Lietuvą pasiekęs „moters grąžinimo į šeimą“ reiškinys, šablonas „vaikai, virtuvė, bažnyčia“. Norėdamos aktyviai dalyvauti literatūros lauke, daryti objektyvią įtaką, rašytojos turėjo imtis kokių nors priemonių, ieškoti strategijų, kaip išsiskirti, atkreipti į save dėmesį. Savo kūrybą jos daugiausia publikavo moterų leidžiamoje spaudoje, pavyzdžiui periodiniame žurnale „Naujoji vaidilutė“. Tačiau svarbus buvo ne tik spausdintas žodis, bet ir pasakytas garsiai. Reikėjo organizuotų viešų pasirodymų, literatūrinių vakarų, kuriuose rašytojos ir poetės galėtų nevaržomos skaityti savo kūrybą.

 

1930 m. gruodžio 7 d. Ateitininkų rūmų salėje studenčių ateitininkių iniciatyva įvyko pirmasis „Moterų literatūros vakaras“. Jame dalyvavo dešimt poečių ir rašytojų: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Petronėlė Orintaitė, Nelė Mazalaitė, Salomėja Nėris, Bronė Buivydaitė ir kitos. Dar du tokius vakarus 1935 m. ir 1938 m., abu gruodžio 8 d., suorganizavo žurnalo „Naujoji vaidilutė“ redakcija. Šie moterų rengiami literatūros vakarai plėtėsi įvairiais aspektais – organizavimo, publikos, programos trukmės ir dalyvių kiekybės, palankių vertinimų ir dėmesio spaudoje. Buvo ir kritikos, tačiau į ją šių vakarų organizatorės reagavo priimdamos racionalius sprendimus. Siekdamos bendro tikslo – įtvirtinti moters, kaip rašytojos, statusą – literatūroje dalyvaujančios moterys solidarizavosi, nepaisydamos skirtingos kūrybinės patirties ar prieštaringų asmeninių pažiūrų. 1938 m. „Moterų literatūros vakaras“ vyko didžiulėje Karininkų ramovės salėje, į kurią netilpo visi norėjusieji, šventę transliavo Kauno radiofonas, o iš scenos buvo skaitomi jau 20-ies poečių ir rašytojų tekstai. Galiausiai, šiuose vakaruose solidariai susijungė įvairių politinių pažiūrų moterys, o to trūko tuometinei vyrų literatūrinei ir kultūrinei veiklai. Deja, istoriniai kataklizmai pertraukė Lietuvos kultūros, tarp jų – ir šių, turėjusių potencialo augti, vakarų tęstinumą.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši tradicija buvo atgaivinta ir nuo 1995-ųjų kiekvienų metų gruodžio pradžioje kuriančios moterys susiburia Maironio namuose.

 

Be abejo, dabar moterų rašytojų situacija yra gerokai pakitusi, tačiau mes norime perduoti žinią apie moterų dalyvavimą literatūros istorijoje ir solidariai išlaikyti anuometinių moterų kūrybos vakarų tradiciją šiuolaikiniame pasaulyje. Mums svarbu literačių istoriją papasakoti tokiu būdu, kad galėtume matyti bei suprasti pasaulio kaitą, kintančią moterų judėjimo kryptį ir visuomenės normų raidą, nykstančius ar nebeprasmingus stereotipus, ir svarbiausia – naujomis, anksčiau neaprašytomis patirtimis prasiplėtusią literatūrą.