N. Oželytė – atvira, aštri, nepatogi. Būtent dėl to į susitikimus įvairiuose šalies miestuose sutraukia daugybę žmonių. Tokia ji ir pirmoje savo prozos knygoje „Atatrankos“, į kurią sudėjo geriausius savo tekstus nuo 2011 metų. Čia ir praeities įvykiai, ir apmąstymai, tokie taiklūs ir aktualūs šiuolaikinių įvykių kontekste, lyg būtų parašyti šiandien.

Mano didžiausias vaikystės noras buvo užaugti, kad galėčiau nieko nebijoti, kaip suaugę žmonės, kurie mane supo. Buvau tikra, kad jie žino VISKĄ apie gyvenimą, mirtį ir prasmes, nes gyventi viso to nežinant ir jaustis taip užtikrintai yra neįmanoma. Ir baisiausia nuostaba ištiko paaugus ir supratus, kad daugybė mane supančių suaugusių žmonių gyvena savo kasdienį gyvenimą nė neatsimindami, kad jie yra gyvi. Laikinai gyvi. Kad jie taria daugybę žodžių, bet nesusikalba, nes to paties žodžio turinys kiekvienam žmogui yra skirtingas – nelygu patirtis ir suvokimo horizontų platumos. O daugybė žodžių dažnai liejasi beprasmiškai, nes tik kalbėdamas žmogus jaučia, kad jis išvis yra. Tačiau jeigu norime, kad žodžiai taptų mus jungiančiu susikalbėjimo tiltu, o ne sprogmeniu po juo, kalbant svarbu ne „išsisakyti“, o „pasakyti“. - Nijolė Oželytė