„Mes deginom šią lempą vakarais.
Ant knygų plūdo tamsuma, sumišus
su kaistančio arbatinio garais
ir lagamino blizgesiu iš nišos.
Kai merkėsi nugąsdinta ugnis,
bičiulis taisė sumazgytą laidą,
idant, paneigę naktį ir pusnis,
save stebėtume iš kito laiko.
Ir jis atėjo. Dingo kambarys,
ir siela baigė perdeginti kūną
senajam jo gyventojui, kuris
paniekino šiaurietišką lagūną.
Dar žybčioja arbatinio ąsa.
Knyga ir atvirukas virš gobtuvo.
Bet sienų nebėra. Ir tik šviesa
gyva, dėkodama už tai, kas buvo.“

 

Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.