Monografija naujai aktualizuoja Atgimimo laikotarpį. Fatališka 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūra, laisvės ir nepriklausomybės kovos Ukrainos karo akivaizdoje tampa svarbu kaip niekada. Kartu tai įdėmus žvilgsnis į 1987–1993 m. lietuvių ir latvių kultūrinę spaudą, pasiekusią įspūdingas auditorijos aukštumas, tačiau pirmaisiais Nepriklausomybės metais patyrusią pražūtingą nuosmukį.

Autorė pabrėžia atminties svarbą, provokatyviai klausdama: kaip suderinti archajišką istorijos, atminties programą ir modernią futuristinę perspektyvą?

Knygoje analizuojami ir gretinami spaudoje dominavę baltų praeities epizodai (tremties, išeivijos patirtys, miesto kultūra ir žemdirbiškoji tradicija bei kt.) ir atminties figūros (Rainis ir Maironis, A. Smetona ir K. Ulmanis, Lačplėsis ir didieji Lietuvos kunigaikščiai), kritika, skirtingos praeities versijos.

Išryškinami ne tik Lietuvos ir Latvijos visuomenių ir kultūrų panašumai, bet ir skirtumai.

Aptariami lenkiškieji, vokiškieji, žydiškieji kolektyvinės atminties kontekstai ir Baltijos atminties perspektyva.