Tai eseistikos knyga, kurioje brandi, neeilinė asmenybė dalinasi mintimis apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo paradoksus.

Violeta Tapinienė – legendinė Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per 36 mokytojavimo metus išugdžiusi šimtus laisvų, mąstančių žmonių.

1945 m. jos su motina buvo ištremtos į Sibirą, bet pakeliui motina su vaiku ant rankų pabėgo iš traukinio ir grįžo į Lietuvą. Svetima pavarde gyveno Paberžėje, Kaune, Kėdainiuose, Širvintose ir kt. Lietuvos vietose. Gyvenimas buvo sudėtingas ir sunkus. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbdama mokytoja, organizuodavo ekskursijas po literatūrinę Lietuvą, pasivaikščiojimus po Vilnių. Turėjo įtakos kai kurių dabar garsių teatro žmonių kūrybai ir profesijos pasirinkimui.

Knygos pristatymo metu Knygų mugėje V. Tapinienės sūnus Andrius Tapinas sakė: „Sakyčiau, kad tai romantiškas, smarkiai mylinčio žmogaus balsas. Mylinčio mokinius, direktorius, vaikystės vyrus, kurie duodavo saldainį ar apnakvindydavo. Meilė tampa esminiu knygos obalsiu. Ir šitame neramiame mūsų pasaulyje, kur tos meilės pritrūksta, kur lieka geležis, plienas ir kraujas, truputėlis meilės niekada niekam nepakenkė“.

Knyga – viena perkamiausių naujienų, ją atranda įvairaus amžiaus skaitytojai. Vyko nedaug viešų knygos pristatymų, tad panevėžiečiai turės vieną progų.