Remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, knygoje „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senatvę“ rašytoja E. Tombak gvildena sveikos mitybos, sveikos gyvensenos, mentalinės sveikatos, kartų santykių, finansinio stabilumo, jaunystės kulto temas. Knygos pagrindinis taikinys – senėjimo diskriminacija, požiūris, kurį, anot autorės, atėjo laikas keisti, nes jau labai netrukus, 2050-aisiais, kas šeštas pasaulio gyventojas bus 65+ amžiaus. „Ar tuomet ir toliau sakysime, kad pasaulyje nėra vietos senukams?“ – klausia E. Tombak.

Pasak autorės, mes norime gyventi ilgai, bet nenorime atsidurti popietės laike, kaip Carlas Gustavas Jungas vadina senatvę. Senatvė gąsdina, nes liudija, kad gyvenimas yra baigtinis, ir su tuo sunku tapatintis, ypač kai esame jauni. Iš baimės puolame į kraštutinumus: vieni garbų amžių sieja su bejėgiškumu ir pralaimėjimu, kiti sako, kad tai aukso amžius – nebereikia atlikti socialinių vaidmenų, pagaliau galima gyventi dėl savęs.

„Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris. Aš jo nepriimu. Man popietės laikas – tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija. Pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina“, – sako autorė.

Šia knyga E. Tombak siekia įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas ir įsimenantis. „Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“, – teigia autorė.