Tadas Žvirinskis sonetų rinkinyje „Sonetariumas“ kuria savotišką žemėlapį – gyventų ir lankytų
vietų, prisiminimų, patirčių, įamžina bėgantį laiką. Laikydamasis tam tikro poetinio atstumo,
fiksuoja laiko lemiamus vietų pokyčius ir didelį dėmesį skiria priežasties bei pasekmės ryšiui.
„Sonetariume“ gausu intertekstų ir simbolių – puikiai atpažįstamų ir transformuotų. Knygoje
derinama kanoniška (grakšti, lyriška, muzikali) soneto forma su autoriui būdingu polinkiu ieškoti
išskirtinesnės raiškos – proziškais, netgi rupesniais žodžiais, prie aforizmų priartėjančiomis
ištaromis. Ašis, ant kurios laikosi „Sonetariumo“ pasaulis, yra (savi)ironija.