Giedrė Bulotaitė–Jurkūnienė:

„Paskutinėje mokyklos klasėje ilgai neapsisprendžiau – stoti į mediciną, dailę ar biologiją. Daugelis mokslo sričių buvo įdomios, o metais anksčiau buvau baigusi vaikų dailės mokyklą... Bet įstojus į Vilniaus Dailės instituto (dabar – akademija) Grafikos katedros pirmąjį kursą, vos po metų turėjau pasirinkti specializaciją. Nutariau, kad plakatas – erdvinis, konstruktyvus, išreikštas lakoniškais simboliais, it spyruoklė suspausta mintimi – labiausiai panašus į teatrą, o „spektaklius“ kūriau nuo pat mažens su kiemo, vėliau ir mokyklos draugais... Dailės institute taip pat įkūriau VDI Judesio teatrą kuris veikė net septynetą metų. Juokais sakau, kad iš tikro gimiau režisiere, tik supratau tai gerokai per vėlai...

Spaudos dailininko kelias tuo metu buvo gana „duobėtas“. Priklausėm ne tik nuo ribotų spaudos galimybių, bet nuo spaudos komiteto cenzūros, užsakovų užgaidų ir dažnai abejotinos sudėties meno tarybų. Galimybė gauti leidyklos užsakymą jaunam kūrėjui tekdavo tik – „kas liko, tai dėl Miko“... Labai daug autorinių plakatų originalų nebegrįždavo po parodų pas autorių, o prapuldavo kolekcionierių fonduose. Niekas nebūdavo atsakingas ir už netektis nebūdavo atlyginama kaip už dingusią tapybos drobę ar kokį kitą dailės žanro dingusį kūrinį...

Pasikeitus valstybės statusui, prapuolė būtinybė kalbėti ezopine kalba. Manau, kad būtent dėl šios priežasties meninio plakato bei karikatūros žanrai šiuo metu yra nunykę, nors išraiškingų informacinių afišų ir šmaikščių, nepiktai pašiepiančių piešinėlių vis dar pasitaiko gatvėje ar parodose...

Praėjus beveik 20-čiai metų po instituto baigimo ir įkūrus linksmą bičiulių menininkų klubą, daugelis dailininkų, mano buvusių mokytojų vaikų dailės mokykloje, prisipažino, kad nustebinau juos nepasirinkusi tapybos ar skulptūros... Klubas veikia iki šiol jau 32-ejus metus. Seniai užmirštos sovietinės „meno tarybos“, galim kurti savo menus bet kuria pasirinkta forma ir priemonėm. Vis tik labai smalsu pamatyti vienoje erdvėje, ko prikūriau prieš 50 ar daugiau metų. Gaila tik, kad labai mažai kas išliko“.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą!