Jūsų šeimoje netrūksta kūrėjų, ar pati niekada nebandėte rašyti? Kuo jus patraukė vertimas? Kita vertus, vertimas juk irgi kūrybos forma, sutinkate?
Turbūt kuo daugiau šalia būtų rašančių, tuo mažiau man norėtųsi pačiai bandyti rašyti. O jei rimtai, tai iš tiesų niekad nejaučiau poreikio rašyti, nemaniau turinti ką svarbaus ir dar negirdėto – arba gal visai kitoniško – pasakyti, ką būtų įdomu arba būtina, mano galva, išgirsti kitiems. Apskritai mieliau klausau, nei šneku, tad ir mieliau skaitau, nei rašau. Gal tuo ir patraukė vertimas – kaip itin nuodugnus ir atidus skaitymas. Bet ne tik tuo. Vertimą mėgstu lyginti su muzikos atlikimu: vertėjas savo instrumentu – savo kalba, lyg ir savo balsu, atlieka kito žmogaus parašytą kūrinį. Man labai įdomu tyrinėti savo instrumento – lietuvių kalbos – galimybes ir mėginti, stengtis juo perteikti „svetimą“ turinį ir ritmą. Ritmas labai svarbu, be ritmo iš viso nėra meno, kartą yra sakiusi Marija Ladigaitė – ne muzikė, beje, o dailininkė, grafikė. O kad stilių ir ritmą turinčių kūrinių vertimas yra kūryba – tuo turbūt nereikia abejoti.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo vokiečių kalba? Kodėl pasirinkote studijuoti būtent ją?
Vokiečių kalba pas mane atėjo paprasčiausiu keliu – iš mokyklos, mat baigiau mokyklą Vilniaus Užupyje, kur nuo pirmos klasės šios kalbos buvau mokoma pačių geriausių ir entuziastingiausių, kokios tik anais laikais galėjo būti Vilniuje, mokytojų germanisčių. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šią mokyklą mums parinko tėvai, ir būtent dėl vokiečių kalbos – manydami, kad ji galės būti geru pagrindu pramokti ir kitų kalbų. Kai atėjo laikas rinktis studijų kryptį, nors ir bandžiau šiauštis prieš šeimoje klestinčią lituanistiką, vis dėlto toli nepabėgau. Matyt, į germanistikos studijas pastūmėjo ir mokykloje nuosekliai skiepytas dėmesys ir priejauta vokiečių kultūrai, bet, žinoma, ir mano pačios polinkiai, kuriuos tik daug vėliau aiškiau suvokiau.
Kas jus formavo kaip vertėją? (Žmonės, knygos, nutikimai?)
Labai platus klausimas. Iš tikrųjų vertėją gal formuoja viskas, ką jis gyvenime patiria – jei gyvena atviromis akimis ir ausimis, ir širdimi. Tarkime, muzika, kurios klausausi: dabar jau žinau, kaip ji mane lavino ir tebelavina, ne tik apskritai kaip žmogų, bet ir kaip tą, kuri kuria grožinius tekstus. Žiūrint siauriau, man be galo svarbus buvo tas laikas, kai dirbau senojoje „Vyturio“ leidykloje, kur labai daug išmokau iš vyresnių, daug metų knygas vertusių, redagavusių, spaudai rengusių žmonių. Tarkime, teko redaguoti naują L. Carrollio „Alisos Stebuklų šalyje“ ir „Veidrodžio karalystėje“ 1991 metų leidimą ir iš arti matyti, kaip kruopščiai ir kūrybingai savo bene dvidešimt šešerių metų senumo „Alisos Veidrodžio karalystėje“ vertimą taiso Julija Lapienytė. „Vyturyje“ redagavau Eugenijos Stravinskienės, Romualdos Zagorskienės, Virgilijau Čepliejaus vertimus – ne tiek redagavau, kiek mokiausi. Iš Virgilijaus vėliau ir asmeniškai esu gavusi, regis, paprastų, tačiau esmingų vertėjo patarimų. Didelį įspūdį kadaise paliko Virgilijaus Čepaičio „Pūkuotuko pasaulio“ vertimas – įkvepiantis pavyzdys! Labai vertinau draugystę ir tylius pašnekesius su šviesios atminties Adomu Drukteniu – jis gal ir būtų tas žmogus, į kurį norėčiau lygiuotis, gal ir ne tik kaip vertėja. (Beje, kaip ir jis, verčiu ir vaikų, paauglių literatūrą, ir suaugusiųjų knygas, ir manau, kad iš to tik laimiu).
Žinoma, vertėją formuoja ir verčiami autoriai, neišvengiamai. Jei sąžiningai verti tokius stilistus kaip Peteris Handke, Thomas Bernhardas, W. G. Sebaldas, Christa Wolf, Ralphas Dutlis, net ir Robertas Seethaleris, pagaliau Friedrichas Nietzsche, – tai negãli likti be pėdsako. Jei stengiesi įsiklausyti ir lietuviškai „sugroti“ jų tekstų muziką. Arba jei verti Peterį Härtlingą, Christinę Nöstlinger, Susan Kreller ar Wolfo Erlbrucho paveikslėlių knygų tekstus.
O dar yra vertimai teatrui ir tie „nutikimai“, kai savo išverstus tekstus išgirsti skambant nuo scenos. Puiki galimybė pasitikrinti, ar viską padarei gerai.
Ar įsirėžė į atmintį pirmasis vertimas? Juk pirmieji kartai paprastai būna itin svarbūs ir palieka ryškią žymę. Gal prisimenate, kokios emocijos ištiko pamačius pirmą išverstą knygą knygyne?
Pirmąsias mano išverstas knygas – Stefano Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“ ir Janoscho „Panama labai graži“ – leido „Vyturio“ leidykla, kurioje pati tuo metu dirbau, tad mano akyse vyko visi parengiamieji knygų darbai: redagavimas, korektūrų skaitymas, maketavimas, maketo, paskui išspausdintų lankų patikra – šių dienų akimis žiūrint, viskas pamažu ir dar labai senoviškai. Tad ir iš spaustuvės atėjusias knygas išvydau ne knygyne, o savo darbe, leidykloje. Ir, matyt, nebuvo to staigmenos jausmo – bent jau neprisimenu. Bet pati pirmoji, „Panama labai graži“, džiugino nuo pat pradžių, kai tik ėmiau ją versti, ir galiausiai pateisino visų ją siūliusiųjų ir rengusiųjų lūkesčius – tapo tikra vaikų numylėtine. Įdomu, kad laimingai sutapus aplinkybėms, aš pati anuomet lankiausi „Beltz“ leidykloje Veinheime, pas legendinį Hansą-Joachimą Gelbergą, ir savo asmeniniame bagaže parsivežiau į „Vyturį“ vokiečių leidyklos paskolintus „Panamos“ iliustracijų pozityvus. Buvo 1988-ųjų ruduo ir vyko daug nepaprastų, sunkiai įtikėtinų dalykų, kurie tikrai įsirėžė į atmintį.
Kai kurie vertėjai verčia tik suaugusiųjų, rečiau – tik vaikų literatūrą. Jūs šiuo atžvilgiu esate universali vertėja. Ar džiaugiatės šiuo aukso viduriu? Ar niekada nekilo vidinių įtampų, kad verčiate ne tai, ką norite?
Daug kolegų verčia ir vaikų, ir suaugusiųjų literatūrą, nes viena kitam nė kiek nekliudo. Nebent manytum, kad vaikų literatūra – per menka tavo ambicijoms. Redaktorės ir vertėjos karjerą pradėjusi vaikų ir jaunimo literatūros leidykloje, žinau, kaip svarbu, kad knygos vaikams būtų kuriamos tikrų menininkų ir profesionalų – rašytojų, dailininkų, vertėjų. Džiaugiuosi sykiais gaudama išversti vaikišką knygą, nes tai ir prasmingas darbas, ir malonumas, o neretai ir naudingos stiliaus pratybos. Nepasitenkinimo, kad verčiu ne tai, ką noriu, retkarčiais, žinoma, kyla, bet tik ne dėl to, kad verčiu vaikams, o kad sutinku versti, ko visai nebūtina išversti ir išleisti lietuviškai. Tada gaila medžių – ir tiek.
Ar suaugusiųjų literatūros vertimas skiriasi nuo vaikų, paauglių literatūros vertimo? Jei taip, kuo jis jums kitoks? Galbūt susiduriate su skirtingais iššūkiais, kalbos ypatumais, kokie jie?
Versti iš vokiečių kalbos vaikų ir paauglių literatūrą bent jau vienu atžvilgiu lengviau – tai lemia ir vokiečių kalbos, jos sintaksės specifika. Mat vaikų ir paauglių knygose vis dėlto nėra tų ilgų ir pinklių sakinių it labirintų, kuriuos taip pamėgę vokiečių kalba rašantys – ir ypač vokiečių – vadinamosios rimtosios suaugusiųjų literatūros autoriai ir su kuriais tenka dorotis vertėjui. Vaikams ir paaugliams skirtų tekstų sintaksė vis dėlto lengvesnė, sakiniai trumpesni, paprastesni – tai suprantama. Užtat turbūt daugiau visokios žaismės, ekspresijos, žaidimo žodžiais, vardais ir panašiai. Bet tai vis iššūkiai, dėl kurių vertimo darbas, nors kartais ir stabčioja, stringa, bet darosi tik įdomesnis. O apskritai verčiant vaikų literatūrą, kuriant lietuvišką vaikiškos knygos tekstą man labai svarbu nė akimirkai nepamesti iš akių adresato. Svarbu ne nusiteikti, kad jis mažesnis ir žioplesnis, kad kažko neišmano, tad turiu šnekėti paprasčiau ir jį šio to pamokyti, – ne, aš stengiuosi kalbėti su juo taip, lyg būčiau prisėdusi šalia ant suoliuko ar gal pritūpusi kambaryje ant kilimėlio ar tiesiog ant grindų, kur išmėtyti jo žaislai. Tokia nuostata, man regis, padeda rasti tinkamą intonaciją.
Verčiant paauglių literatūrą labai dažnai tenka priimti dar vieną iššūkį – tinkamai ir vykusiai išversti autoriaus pasitelktą paauglių kalbėseną, leksiką ir paauglių žargoną. Beje, paauglių kalba kaip stilistinė priemonė tampa nemenku iššūkiu ne tik vertėjui, bet ir pačiam autoriui – toli gražu ne kiekvienam pavyksta motyvuotai ir skoningai ją panaudoti. Šiaip ar taip, aš pati nebesijaučiu komfortiškai versdama tokias knygas – net ir tas, kurios šiuo požiūriu, atrodytų, parašytos vykusiai, – nes šių dienų paauglių kalba man seniai nebėra tokia sava, kad galėčiau laisvai po ją nardyti ir pasisemti iš ten to, ko mano vertimui reikia. Tad turiu sąžiningai pripažinti, kad galiu (ir noriu) versti tik tokią paauglių literatūrą, kuri daugmaž išsiverčia be paauglių kalbos imitavimo, – laimei, tokios irgi esama.
Esate išvertusi puikios, klasikinės vaikų literatūros Janoscho, Christine Nöstlinger knygų ir kt. Kuria vaikų knyga labiausiai džiaugiatės, galbūt turite vieną ar kelias itin artimas? O gal labiausiai džiugina visai ne klasikinės?
Sunku išsirinkti, kuri iš mano verstųjų būtų ta vienintelė pati mylimiausia, dauguma jų šiaip ar taip yra mielos. Šypseną tebekelia ir Janoscho istorijos, ir Christineʼs Nöstlinger „Ateina šuo!“ Kaip ypač gražias ir artimas išskirčiau Wolfo Erlbrucho švelnias ir išmintingas paveikslėlių knygas – gal „Ponia Majer, paukštelė“ ir būtų ta pati mylimoji! Nors „Antis, Mirtis ir tulpė“ man taip pat labai svarbi. Neužsimiršta austrų rašytojų Kätheʼs Recheis ir Georgo Bydlinskio jautriai parengta knyga „Indėnų išmintis: Ar žinai, medžiai moka kalbėti“. Vis dar labai mylima ir naujausioji iš vaikiškų – Martino Baltscheito „Apie Lapiną, kuris pametė protą“.
Išvertėte tiek ilgų romanų, tiek visai trumpų knygų. Viena trumpiausių turbūt yra Wolfo Erlbrucho „Antis, Mirtis ir tulpė“. Ji buvo apdovanota Eugenijos Stravinskienės premija kaip reikšmingiausias ir meniškiausias 2018 metų vertimas. Ši premija jums skirta už meistrišką kūrinio prasmių perteikimą, sakinio eleganciją, subtiliai išverstą paveikslėlių knygą, kuri taupiais, bet talpiais dialogais įtraukia į pokalbį apie gyvenimo laikinumą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad išversti kelių šimtų žodžių kūrinį – vieni juokai, kad tai gali padaryti bet kas bent kiek pramokęs užsienio kalbą... O ką sako jūsų patirtis? Kuo skiriasi ilgo grožinio kūrinio vertimas nuo trumpo?
Tuo ir skiriasi, kad versdama trumpą kūrinį gali įsiklausyti į kiekvieną sakinį, nudailinti jį, nugludinti ir gražiai aprėpti visumą – turi tokią prabangą. O kai verti tokį gražų, tokį jautrų ir švelnų tekstą, kokius savo paveikslėlių knygoms parašo Wolfas Erlbruchas, tai ir norisi padaryti. Nuostabu, jei man pavyko.
Esate užsiminusi, kad ne visada lengva leidėjus įtikinti leisti vieną ar kitą knygą, net jei vėliau paaiškėja, kad ta knyga sulaukia pripažinimo, net apdovanojimų. Kodėl taip yra? Nepasitikima vertėjų skoniu, literatūriniu išmanymu? Galbūt svajojate apie kokios nors vokiečių vaikų ar paauglių knygos vertimą, bet vis nepavyksta jo „pramušti“? Jei turite tokią, apie ką ji?
Nuvilia pamėgta leidėjų taktika iki paskutiniųjų išnaudoti skaitytojams jau žinomą ir pasisekimo jau kartą sulaukusį autorių – tada imamos versti visos iš eilės jo knygos, nors nebūtinai jos visos įdomios ir vertingos. O naujų vardų privengiama, mat jie negarantuoja komercinės sėkmės. Žinoma, ir vertėjas negali būsimai į lietuvių kalbą išverstai knygai tokios sėkmės pažadėti, net jei ir jaučia, ir žino jos meninę vertę. Tad galiausiai rizikai turi ryžtis leidėjas. Negaliu jo kaltinti, jei nesiryžta, bet kartais tai nuvilia ir liūdina. Vis dėlto gal tai labiau tiktų kalbant apie suaugusiųjų literatūros vertimus. O daugelį austriškų, vokiškų, šveicariškų vaikiškų knygų, kurias norėjau ir svajojau išversti, anksčiau ar vėliau man pavykdavo kuriai nors leidyklai įsiūlyti. Arba jas „nugvelbdavo“ kita ar kitas vertėjas – štai visai neseniai Mirjam Pressler jaunimo romaną „Natanas ir jo vaikai“ išvertė Indrė Klimkaitė ir išleido „Magnificat leidiniai“. Man beliko apsidžiaugti, kad knyga pateko į patikimas, labai geras Indrės rankas ir linkėti jai kuo daugiau mąslių ir jautrių skaitytojų. Tačiau svajonių dar yra. Visai norėčiau jauniesiems mūsų skaitytojams geriau pristatyti H. Ch. Anderseno medalio laimėtoją šveicarą Jürgą Schubigerį. Yra ir kitų minčių, bet jos dar truputį miglose ir apie jas anksti kalbėti.
Turite sukaupusi gražių ir spalvingų vertėjos patirties metų, per kuriuos ne tik vertėte, bet ir stebėjote, kaip keičiasi knygų rinka. Kokius ryškiausius, įdomiausius, o gal ir skaudžiausius pokyčius pastebėjote nuo tada, kai pradėjote versti?
Oi, nuo tada, kai pradėjau versti, praėjo šimtas metų: juk nuo tada apsivertė pasaulis! Knygų leidybos pasaulis tai tikrai apsivertė – senasis sugriuvo, o ant jo griuvėsių išaugo nepalyginti įvairesnis, margesnis, gyvesnis ir neabejotinai įdomesnis. Knygų išleidžiama šimtus kartų daugiau, sunkiai aprėpiama gausybė, o jų tiražai gal kelias dešimtis kartų sumenko. Gal net neverta lyginti anų ir šių laikų.
Bet esama ir nelabai linksmų tendencijų. Matyt, neišvengiama, bet vis tiek liūdina, kad dėliojant leidybos planus taip smarkiai lemia tikėtina būsimų knygų komercinė sėkmė, o ne jų meninė vertė, – ši tendencija ryški ir suaugusiųjų, ir vaikų bei paauglių knygų leidyboje – ir, sakyčiau, ypač verstinių. Tikriausiai meniniu ir kultūriniu požiūriu vertingiems leidiniams reikėtų daugiau finansinės paramos (kad ir iš kokių šaltinių), bet neapleidžia jausmas, kad ir pačių leidyklų (žinoma, ne visų) dėmesys pernelyg krypsta į komerciją.
O jei kalbėtume ne tiek apie knygų rinką, kiek apie pačią knygą kaip gaminį, tai liūdnoji tendencija būtų prastėjanti to gaminio kokybė, gal tiksliau – prastėjanti knygų tekstų kokybė. Nesakau, kad ši tendencija visuotinė, tačiau ji yra. Ir neabejoju, kad ji tiesiogiai susijusi su tuos tekstus kuriančių bei spaudai rengiančių žmonių darbo nuvertinimu ir neregėtai žemu įkainojimu.
Kaip manote, ar vertėjai Lietuvoje sulaukia tinkamo dėmesio ir įvertinimo? Pavyzdžiui, vis padiskutuojama, kad vertėjo vardas turėtų būti ant viršelio, tačiau taip nutinka itin retai... Ar jūs norėtumėte, kad vertėjo vardas taptų nuolatine verstinės knygos viršelio dalimi?
Apie vertėjų – kaip knygų tekstus kuriančių žmonių – darbo nuvertinimą jau sakiau ir galiu tik pakartoti, kad tai ne tik skaudu mums, ne tik neteisinga, bet ir ydinga. Kitokio dėmesio ir truputį pagarbos vertėjai, prieš šešiolika metų įsisteigę savo Sąjungą, šiek tiek išsikovojo. Tačiau kur kas vertingesnis būtų atidus dėmesys jų darbams – turiu galvoje vertimų literatūrinę ir kalbinę analizę, jų recenzavimą ir kritiką. Bet tokio dėmesio nesulaukia ne tik vertėjai – mūsuose jo stokoja, regis, visi kūrėjai. O už vertėjo vardą ant kiekvienos knygos viršelio aš neskubėčiau balsuoti, nes toli gražu ne visada verta jį taip iškelti, deja. Nors, kai pagalvoji, – o gal žmogus labiau pasistengtų, jei žinotų, kad jo vardas ant viršelio puikuosis.
Kalbino Eglė Baliutavičiūtė
