Šį kartą su Elžbieta susitikome virtualiai pasikalbėti apie literatūrą vaikams bei paaugliams, švedų kalbą, vaikystėje svarbius autorius ir kitus dalykus.

Kodėl nusprendei studijuoti švedų kalbą?

Kiek save pamenu, atrodė savaime suprantama, kad būsiu filologė kaip ir mano šeima: namie kur pasisuksi, ten knygos, mama dirbo redaktore leidyklose ir televizijoje, babytė – VU literatūros profesorė – neretai nusivesdavo mane į universitetą pasiganyti. Su tėčiu nebuvo nė vakaro be knygos. Stačiai indoktrinavo! O švedų kalba susidomėjau jau vėliau, išsigrynindama, kokia literatūra, kokia kultūra mane, paauglę, intuityviai traukia. Dar gimnazijoje pamilau Selmą Lagerlöf, Augustą Strindbergą, Sally Salminen, Marią Gripę. Mėginau žiūrėti Bergmaną. Tada man skandinavų kultūra atrodė paslaptinga, mistiška, egzotiška ir savotiškai artima.

Pataisyk, jei klystu – pirmąją knygelę vaikams išvertei dar 2014 metais? Kaip apskritai atėjai į grožinės literatūros vertimą?

Atsidariau elektroninį paštą pasitikrinti – pirmąsias užduotėlių knygas apie Mamulę Mū verčiau 2012-aisiais. Anokios ten knygos, bet tuo metu atrodė kažkoks stebuklas. Kaip tik nuo tų mažų, trumpų ir pradėjau vertėjos kelią, būdama dar studentė (tiesa, nuo mokyklos laikų verčiau filmus ir serialus televizijoje iš anglų kalbos, tad buvau jau „apsizulinusi kampus“). Tai Benas Bėrantas iš „Nieko Rimto“ leidyklos (dabar – nuostabus rašytojas ir vaikų literatūros agentas) nepabijojo man, dar vaikui, suteikti šansą!

Tau labiau patinka versti iš anglų ar iš švedų kalbos?

Vienodai! Šios kalbos, mano galva, labai panašios ir abi mėgstu.

Ar galėtum išskirti pačią mylimiausią savo verstą knygą? Ir kodėl būtent ją?

Turbūt prajuokinsiu, bet man širdžiai brangiausia išversta J. K. Rowling „Fantastinių gyvūnų“ serija. Ko gero, todėl, kad su Hariu Poteriu užaugau, neretai bėgau į magijos pasaulį pasislėpti nuo realybės negandų. Kai buvau Rowling agentų patvirtinta tęsti nuostabios vertėjos Zitos Marienės darbą, pasijutau lyg pakliuvusi į tą išsvajotą magijos pasaulį. Prisiliesti prie jo man buvo be galo didelė garbė.

Kodėl apskritai pasirinkai vaikų ir paauglių literatūros žanrą?

Vaikų literatūra mane (su)formavo, per ją mezgėsi santykis su pasauliu. Gera vaikų literatūra, su kuria supažindino tėvai (skaitydami arba man, arba su manimi), tapo svarbia ir tvirta mano sielos statybine medžiaga. Studijuojant didžiulį įspūdį darė Kęstučio Urbos paskaitos apie vaikų literatūrą. Tada supratau, kad į ją galima žvelgti ir akademiškai.

Man labai svarbu, kad gyvenimas ir darbas turėtų prasmę. Versti vaikų literatūrą, dėstyti ją, skleisti, man atrodo prasminga.

Tavo mama Giedrė Kmitienė yra puiki knygų vaikams redaktorė. Ar jos profesija turėjo įtakos pačios pasirinkimams? Koks jūsų profesinis santykis?

Mama man yra didžiulis autoritetas. Jos darbo etika, tai, kaip atsakingai ir išmintingai ji atsiduoda darbui, knygoms, autoriams, mane žavi ir stebina. Būtent iš jos ir išmokau ieškoti darbe prasmės, siekti ją kurti, dirbti su kalba, ją gražinti, bet ne norminti. Bijau mamai rodyti savo vertimus! Tačiau esame dirbę prie kelių knygų, tuo momentu būname ne mama ir vaikas, o redaktorė ir vertėja. Ji išmintingai, švelniai ir griežtai mane paauklėja, o aš, pastačius ausis ir išpūtus akis, skubu viską sugerti.

Man, vaikiškas knygas dažniausiai perkančiai pragmatiškai – savo trimečiui, smalsu, kaip vaikišką literatūrą skaito profesionalai?

Universitete siūlau pasirenkamąjį Švedijos vaikų literatūros kurselį. Skaitom dvejopai: visų pirma kaip žmonės, kaip buvę (o širdy ir likę) vaikai, skaitom širdimi. Antra, mėginame sisteminti, kaip bėgant laikui kinta požiūris į vaiką ir vaikų literatūrą, kaip ją galima „atrakinti“, pasitelkiant tam tikrus raktus: kas būtų, jei Lindgren knyga ne tik pasidžiaugtume, bet ir paanalizuotume iš psichoanalitinės perspektyvos? Jei į Ulfą Starką pažvelgtume ne tik su juoku, bet ir per lyčių studijų prizmę? Tokiu būdu, be skaitymo malonumo, pavyksta atverti ir plika akimi nepastebimus knygos klodus. Akademiniame pasaulyje tą labai populiaru daryti su suaugusiųjų literatūra. Man įdomu parodyti studentams, kad vaikų literatūra taip pat daugiasluoksnė, problemiška, gili. Kartais per seminarus jie trinkteli tokių interpretacijų, kad graudinuosi, man šiaušiasi plaukai (gerai, kad galima kamerą išsijungti!).

Ar turi savo mėgstamiausių knygų ar autorių vaikams penketuką?

Ne, penketuko niekaip. Galiu iš šimtuko atsitiktiniu būdu ištraukti kelias. Astrid Lindgren „Ronja, plėšiko duktė“, Louis Lowry „Siuntėjas“, Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“, Janosch „Panama labai graži“, Tove Jansson vėlyvosios knygos apie Muminukus.

Gal galėtum papasakoti, kokia situacija vaikų ir paauglių literatūros lauke Švedijoje? Kuo ji skiriasi, ar yra panaši į lietuviškąją?

Kai kuriais aspektais tas laukas panašus, juolab kad Lietuvoje turime nemažą kokybiškos verstinės vaikų literatūros srautą. Ko gero, didžiausias nūdienos skirtumas tas, kad Švedijoje, ir Skandinavijoje, ypač populiarėja kontroversiškos temos: knygelės net ir patiems mažiausiems pasakoja apie psichines ligas (tarkime, depresiją, šizofreniją), apie mirtį ir netektį, traumas – net ir tokias siaubingas kaip incestas, seksualinė prievarta. O Lietuvoje dramatiško skandalo susilaukė net paprasčiausia knyga apie du princus. Čia esame gerokai atsilikę – literatūra atspindi mentalitetą. 

Neseniai tarp vaikų tėvelių feisbuke kilo šaršalas dėl kadaise išleistos Gilles Paris knygos paaugliams „Moliūgėlio istorijos“. Ten, pasak pasipiktinusių ugdytojų, yra daug nešvankių scenų. Diskusija pasiekė platesnes grupes – vieni pateiktomis ištraukomis baisėjosi, kiti gynė. Leidykla atsiprašė ir apgailestavo, kad knygos egzempliorių vis dar galima gauti bibliotekoje. Kokia tavo nuomonė apie šią diskusiją? Ar yra kažkokia riba, iki kurios galima kalbėti paaugliams apie intymumą ir seksą?

Šios knygos neskaičiau, todėl į kilusią aršią diskusiją leidausi atsargiai. Mano galva, nieko ten baisaus, tik kad vertimas šiek tiek negrabus (apie tai nepaprastai gerai surašė Agnė Cesiulė naujame straipsnyje Šiaurės Atėnuose). Vaikų literatūra, mano supratimu, gali ir turi kalbėti ne (tik) apie tai, kas gražu, šviesu ir priimtina tėveliams. Knyga yra nepaprastai gera proga kalbėtis su vaiku, o joje atsiskleidžiančios skaudžios, nemalonios, groteskiškos temos gali tapti puikia gyvenimo pamoka. Man regis, kad labiausiai pyksta tie tėvai, kurie bijo megzti pokalbį su savo vaiku.

Apie ribą, iki kurios galima kalbėti, nuoširdžiai pasakysiu, kad nežinau. Aišku, kad būtų smagu, jei paaugliai nematytų pornografijos, bet pamato internete, išgirsta kalbas apie tai kieme, klasėje. Nenusaugosi, bet gali kalbėtis apie tai, kas yra meilė, kas yra pornografija – kad tai absoliučiai skirtingi dalykai – ir taip toliau.  Skandinavai moka subtiliai pateikti kad ir tokį siužetą apie brolį, seksualiai išnaudojantį sesę, knygelėje, skirtoje ikimokykliniam amžiui. Susėdus su vaiku (ypač, neduok Dieve, jei tokia tema pasidaro aktuali), galima perkalbėti pasakojimą, į jį atsiremti. Tai, mano galva, yra milijoną kartų prasmingiau, negu „nusaugoti“ ir „nutylėti“.

Kokias „nepatogiausias“ knygas vaikams teko skaityti paauglystėje ar vėliau, iš mokslinio intereso?

Gan ankstyvoje paauglystėje (11-13 metų) supliekiau visą „Beveik suaugę“ knygų seriją („Darant tai“, „Heroinas“, „Atskalūno laiškai“ ir t.t.). Iš ten sužinojau viską, ko reikia ir ko nereikia! Bet kalbėjomės daug su tėvais, atvirai, su pasitikėjimu. Nesijaučiu susitraumavusi (šypt).

Šįmet vadovauju vienam bakalauriniam darbui apie norvegų rašytojos Gro Dahle paveikslėlių knygas, skirtas traumai. Nuostabiai gražios, skaudžios, mano galva, labai subtiliai nagrinėjančios smurto, išnaudojimo, ypač – vienatvės temas. Labai knieti siūlyti išsiversti į lietuvių... bet ar leis? 

Kokiais vaikiškos literatūros atradimais ir rekomendacijomis pasidalintum su skaitytojais, ieškančiais vertingų knygų savo vaikams?

Petsonas, Petsonas ir... dar kartą Petsonas! Na, o jei rimčiau, tai suskaičius klasiką (visas alisas, mažąsias princeses, vėjus gluosniuose ir panamas labai gražias) kviesčiau atsigręžti į nuostabius nūdienos lietuvių autorius: Beną Bėrantą, Kotryną Zylę, Akviliną Cicėnaitę, Vytautą Varanių, Vytautą V. Landsbergį, Neringą Vaitkutę ir kitus. Aukšto lygio literatūra!

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė